Į aštuntą dešimtį įkopusiai Vilkaviškio rajono Patunkiškių kaimo ūkininkei Joanai Kašinskienei energijos galėtų pavydėti daugelis jaunesnių žmonių. Šiuo metu moteriai pats darbymetis: ji rūpinasi daugiau nei 15 ha serbentyno reikalais, pati kopinėja bičių suneštą medų, planuoja netoli namų pasodintame miškelyje įrengti parką.

Svajojo nuo vaikystės

Agronomo specialybę tuometiniame Kauno sodininkystės-daržininkystės technikume įgijusią J.Kašinskienę visada traukė gamta, laukai, miškai. Apie nuosavą sodą moteris svajojo kone nuo vaikystės, tačiau jam įveisti ilgai neturėjo pakankamai nuosavos žemės. Svajonė realybe virto 2002 m. Tuomet 1 ha plote Vilkaviškio rajono gyventoja pasisodino pirmuosius juodųjų serbentų krūmus. Ji prisipažino galvojusi šią žemę užsodinti vyšniomis arba obelimis, tačiau viską apsvarsčiusi pasirinko juoduosius serbentus. Apsispręsti padėjo ir tai, kad jau tuo metu atsirado pirmieji uogų skynimo kombainai, kurie labai palengvino šį procesą. Moteris svarstė pasisodinti ir raudonųjų serbentų krūmų, tačiau galiausiai šios minties atsisakė. Nors pastarųjų derlingumas ir yra didesnis, ūkininkė pabijojo, kad šias uogas kombainu nuskinti bus sunkiau, nes jos tvirčiau įsikibusios prie šakelių.

„Serbentai – ilgaamžiai. Naudą iš jų galima gauti net iki 50 metų. Tiesa, pramoniniam naudojimui jų plotus reikėtų atnaujinti maždaug kas 20 metų arba net šiek tiek dažniau. Tai nesunkus procesas. Kadangi jų šaknys nuolat atsinaujina, reikia nupjauti senas šakas ir palaukti, kol šios atžels. Aišku, norimo derliaus tuomet reikia laukti maždaug penkerius metus, tad kantrybė serbentų ūkyje tikrai praverčia“, – šypsojosi ūkininkė.

Anot jos, patys derlingiausi serbentai būna maždaug po 12 metų.

Šiandien J.Kašinskienė valdo 15 ha serbentyną, tačiau nemažai šių uogakrūmių plotų turi ir jos vaikai. Autoriaus nuotr.

Plėtė plotus

Apsodinusi pirmąjį hektarą uogakrūmiais J.Kašinskienė tuo neapsiribojo ir nusprendė dar labiau išplėsti jų plotus. Pasitaikius progai, kone už paskutinius pinigus nusipirko dar 20 ha žemės ir didžiąją jų dalį taip pat užsodino serbentais. Tuo metu daug kas jai sakė, kad nevertėjo tiek pinigų investuoti į žemę, tačiau ūkininkė visus ramino, kad turint žemės duonos netrūks.

Šiandien J.Kašinskienė valdo 15 ha serbentyną, tačiau nemažai šių uogakrūmių plotų turi ir jos vaikai Arūnas, Algirdas ir Kęstutis, taip pat anūkas Irmantas. „Galima sakyti, kad tai – šeimos verslas. Kai būna darbymetis, visi suvažiuoja iš įvairių kampų ir kas kaip gali, taip prisideda prie derliaus ėmimo“, – pasakojo serbentų ūkio šeimininkė.

Moteris teigė, kad dabar dideliame serbentyne ūkininkauti yra nepalyginti lengviau nei seniau. Pirmais metais uogas tekdavo nuskinti rankomis, o tai užtrukdavo gana ilgai. Anot Joanos, žmogus per dieną daugiausia gali pririnkti iki 40 kg uogų.

„Senais laikais bent būdavo žmonių, kuriuos galėdavome pasisamdyti. Dabar to padaryti neįmanoma. Be to, tokių plotų, kokius turime dabar, rankomis apskritai nebūtų galima nuskinti, kad ir kiek žmonių juose dirbtų. Laimė, darbo procesą labai palengvina uogų skynimo kombainas. Tai – tikras technikos stebuklas! Net šiais laikais daugelis sunkiai įsivaizduoja, kaip uogas, jų nesutrinant, galima skinti kombainu. Grūdų kūlimo kombainas mums visiems tapęs įprastu reiškiniu, o štai uogų skynimo – dar ne visai“, – šypsojosi pašnekovė.

Autoriaus nuotr.

Kaina kaip grūdų

Šiuo metu J.Kašinskienės serbentyne – pats darbymetis. Moteris specialiai sodino šiek tiek vėlyvesnių veislių uogakrūmius, kuriuos būtų galima skinti kombainu. Įprastai visas derlius nuimamas per mėnesį, tačiau tai dažniausiai priklauso nuo gamtos sąlygų. Uogas galima skinti tik sausas, todėl dažniausiai jų plotų link kombainas pajuda tik po pietų, kai saulė būna išdžiovinusi paskutinius rasos lašelius. Per dieną kombainu galima nuskinti iki tonos uogų. Prie traktoriaus kabinamas aparatas dirba itin lėtai, tačiau tvarkingai – uogos nesutrinamos, jos nuskinamos švarios, be jokių šakelių.

„Per sezoną patiriame ir nemažai nuostolių. Dalis derliaus sunoksta per anksti, tad uogos nukrinta ant žemės. Serbentus skiname tik tada, kai jie jau visai būna prinokę. Priešingu atveju niekas mūsų uogų nepirktų“, – teigė Patunkiškių kaimo ūkininkė.

Paprastai ji nuskintus serbentus veža į Alytuje esančią šaldytų maisto produktų gamyba besiverčiančią UAB „Vėtriją“. Už toną uogų šiais metais mokama 220 eurų, o pernai mokėta tik 180 eurų. Tokia kaina J.Kašinskienei atrodo kaip pasityčiojimas iš visų uogų augintojų. Moteris pasakojo sulaukusi ne vieno pažįstamo prašymo pristatyti serbentų į Airiją. Pasirodo, ten už kilogramą šaldytą uogų mokama net iki 16 eurų. Deja, tokių transportavimo galimybių ūkininkė neturi, tad tenka tenkintis esamomis sąlygomis.

„Už uogas moka tiek pat, kiek už grūdus. Tai neatrodo sąžininga. Aišku, serbentų plotų nereikia arti, akėti, kasmet naujai apsėti, tačiau darbo netrūksta ir čia. Visų pirma, iš hektaro gaunamas nepalyginti mažesnis kiekis derliaus. Be to, reikia šienauti tarpvagius, kitaip prižiūrėti krūmus. Seniau šienaudavome su dalgiais, dabar – nešiojamosiomis žoliapjovėmis. Bet kam šio darbo taip pat negalima patikėti, nes pjaunant žolę reikia būti itin atidiems. Svarbiausia – nepažeisti šakų. Serbentas – labai lepus augalas. Pažeista šakelė iškart nudžiūsta“, – teigė pašnekovė.

Ji prisiminė, kad uogų supirkimo kainos drastiškai ėmė mažėti dar prieš įvedant eurą. Seniau už kilogramą serbentų supirkimo punktuose mokėdavo net daugiau nei po tris litus. „Vieną sezoną už dalį produkcijos gavome po 3 litus 60 centų už kilogramą. Galima nesunkiai įsivaizduoti kiek kartų dabar yra kritusi kaina“, – apgailestavo J.Kašinskienė.

Autoriaus nuotr.

Smulkesnės uogos

Šiais metais serbentai pradėti skinti kiek anksčiau nei įprastai. Vis dėlto J.Kašinskienė didelio uogų derliaus nesitiki, nes dėl sausros jos sunoko kiek smulkesnės. Moteris teigė, kad taip nutiko pirmą kartą per visą jos ūkininkavimą.

„Vis dėlto šiais metais derlius turėtų būti geresnis nei pernai, kai daug uogų netekome dėl šalnų. Kol kas iš hektaro skiname maždaug po vieną toną serbentų. Dėl šalnos krūmai nukentėjo ne tik praėjusiais metais. Maždaug prieš 7–8 metus derliaus apskritai beveik neturėjome. Tuomet net gavome kompensaciją iš valstybės“, – prisiminė Vilkaviškio rajono ūkininkė.

J.Kašinskienė tikisi, kad serbentai šiemet bus pabaigti skinti rugpjūčio pradžioje.

Šiais metais serbentai pradėti skinti kiek anksčiau nei įprastai. Autoriaus nuotr.

Miškas, bitės ir grybai

Netoli namų dalyje savo valdomų žemių J.Kašinskienė yra pasodinusi ne tik serbentų, bet ir miškelį. Kadangi šios žemės visiškai netiko serbentų ūkiui, moteris juose pasodino 2 tūkst. beržų ir 1,5 tūkst. eglių. Šiandien medžiai jau visiškai suaugę. Į miškelį ir Joana, ir jos vaikai bei anūkai mėgsta nueiti pagrybauti ar tiesiog pabūti medžių apsuptyje, pakvėpuoti grynu oru. Patunkiškių kaimo gyventoja norėtų šiame miškelyje įrengti parką: padaryti takelius, pastatyti suoliukų.

Greta beržų ir eglių giraitės J.Kašinskienė prieš keletą metų pasodino ir greitai augančių karklų. Juos moteris ketina naudoti kurui.

Be visų šių rūpesčių, ūkininkė turi ir daugiau veiklos. Šiandien jos namuose stovi 5 aviliai, juose gyvena penkios bičių šeimos. Moteris pati kopinėja medų, kurį vėliau išdalija giminaičiams, bičiuliams ir draugams.

„Aš užaugau su bitėmis. Po karo gyvenome pas žmones, kurie laikė šiuos vabzdžius. Visada buvau labai smalsi, tad domėjausi, kaip reikia kopinėti medų. Visiškai nebijojau, kad bitės man gali įgelti. Gaila, kad neturiu kam perleisti šio pomėgio. Vienais metais prikalbinau sūnų Arūną bitininkauti, tačiau šiandien jis vėl nenori į bites net žiūrėti“, – šiek tiek apgailestavo pašnekovė.