Paukščius myli visi, tačiau ornitologas mėgėjas, žieduotojas, inkilų gamybos entuziastas vilnietis Darius Musteikis iš tų, kurie meilę sparnuočiams seniai įrodė ne žodžiais, o darbais.

Svarbu paisyti atstumo

Kiekvienais metais pavasarį ir rudenį D. Musteikis iškelia šimtus inkilų. Dabar inkilų gamintojas skuba pasirūpinti smulkiaisiais sparnuočiais. Kovą iš šiltųjų kraštų pradeda grįžti varnėnai, tačiau daugelis paukščių parlekia balandžio pradžioje. D.Musteikis šį pavasarį ketina iškelti apie 150 inkilų didžiosioms, mėlynosioms ir kuoduotosioms zylėms, bukučiams, paprastosioms raudonuodegėms, varnėnams. Svarbu žinoti, kuriam paukščiui inkilas daromas. Kiekvienai rūšiai reikia atitinkamo dydžio namelio ir landos, atitinkamos vietos inkilui. Svarbu paisyti ir atstumo. Tik varnėnai pakenčia „bendrabučius“ – viename medyje gali perėti net keturios šeimos. Kitiems smulkiesiems paukščiams inkilus reikia kelti kas 30–40 m, pelėdoms ir didesniems paukščiams – kas kilometrą.

Inkilus reikėtų kabinti ne žemiau kaip 3 m atstumu nuo žemės. Pelėdai, jeigu įmanoma, namelį derėtų pakabinti 8 m aukštyje.

Kad nebūtų trumpaamžiai

Pasak paukščių mėgėjo, neapsaugoti nuo drėgmės poveikio ir kitų kenksmingų aplinkos veiksnių inkilai yra trumpaamžiai. Apskardintais stogeliais ir nudažyti inkilai gali tarnauti ir aštuonerius metus, geriausiai impregnuoti drėgmei atspariomis medžiagomis, įpylus šiek tiek dažų pigmento. Geriau, jei jis bus rudos ar žalios spalvos. Dažoma ne dėl grožio, o norint apsaugoti medieną iš lauko pusės. Inkilo viduje mediena nei dažoma, nei obliuojama. Tarnavimo laiką trumpina ne tik lietūs, bet ir nerūpestingi inkilų gamintojai. Dažna nesudėtingo gaminio konstrukcinė klaida – netinkamai pritvirtintas dugnelis. Kai jis tiesiog prikalamas, vinys ilgainiui neatlaiko svorio, ir dugnas iškrinta. Štai kodėl jis turi būti įleidžiamas.

Dažnai tenka dirbti dideliame aukštyje - nuo 9 iki 40 m. Asmeninio archyvo nuotr.

Reikia valyti

Inkilus keliantiems žmonėms D.Musteikis norėtų priminti, kad nevalia pamiršti ir iškeltųjų ankstesniais metais. Juos būtina išvalyti nuėmus stogelį. Kad būtų lengviau tai daryti, stogelis tvirtinamas dviem trim vinimis ar medvaržčiais. Smulkieji paukščiai inkilų nevalo. Tik varnėnai parskridę pavasarį bent truputį apsitvarko. Neprižiūrimuose inkiluose susikaupia lapų, samanų ir kitokių lizdo atliekų, prisiveisia parazitų. Po dvejų trejų metų dėl vietos stokos ir parazitų tokiuose inkiluose sparnuočiai nebenorės perėti. O juk kai kurie paukščiai, pvz., didžiosios zylės, per sezoną peri ne vieną, o du ar tris kartus. Pasak pašnekovo, labai svarbu inkilo landą apsaugoti nuo genių. Mat šie paukščiai savo snapais praplatina landas tam, kad išlestų rastus kiaušinius ar jauniklius, o kartais – ieškodami saugios vietos nakvynei. Tokiame genio sugadintame inkile daugiau niekas neperės. Inkilų gaminimo entuziastas landas apskardina – iškerpa skardos žiedelį ir jį pritvirtina medvaržčiais.

Juodieji gandrai peri tik miškuose.

Išsirinko didžiaakes

Visi paukščiai Dariui mieli, tačiau itin daug dėmesio iš jo sulaukia didžiaakės pelėdos – naminės, liepsnotosios, pačios didžiausios ir itin retos uralinės, taip pat ir mažylės pelėdikės, lututės. „Namelius pelėdoms keliu brandžiuose pušynuose, apleistuose tvartuose ar laukuose, pavieniuose medžiuose, įvairaus biotopo miškuose, kirtavietėse, nelygu, kokia pelėdų rūšis“, ­ vardijo pašnekovas. Pelėdų inkilai dideli, landa – 13–14, 16–20 cm skersmens, todėl juos reikia apsaugoti, kad nepatektų šių sparnuočių priešai. Pirmutinis priešas – kiaunės. Jos sunaikina viską, ką randa. Jei jau vieną kartą kiaunė įsibrovė į inkilą, ateityje tikrins visus inkilus“. Ornitologas D.Musteikis, medį virš inkilo ir žemiau jo apjuosia apie 100 cm plastiko juostomis, kad plėšrūnai negalėtų pasiekti inkilo.

Lututė - pelėdinių šeimos paukštis. Asmeninio archyvo nuotr.

Rizikuoja gyvybe

D.Musteikis jau keleri metai rūpinasi, kad turėtų kur perėti jūriniai ereliai, ereliai žuvininkai ir juodieji gandrai. Ornitologas sparnų neturi, tad, norėdamas „susukti“ lizdus šiems nykstantiems paukčiams, tapo sertifikuotu aukštalipiu ornitologu, kurių mūsų šalyje labai nedaug. Jei nebūtų žmogaus iškeltų lizdų, retų ir nykstančių paukščių populiacijos dar labiau sumažėtų. „Tokių lizdų kėlimą deriname su girininkijomis, urėdijomis. Iš jų gauta informacija mums yra labai naudinga. Taip mes sužinome, kurie miškai nebus kertami, kur geriau iškelti šiems paukščiams dirbtinius lizdus, kad jie būtų kuo mažiau trikdomi perėjimo metu“, – sakė pašnekovas. Kelti dirbtinius lizdus – labai sunkus ir pavojingas darbas, nes dirbama dideliame aukštyje – nuo 9 iki 40 metrų. Vykdant Europos Sąjungos projektą, nuo 2013 m. Lietuvoje iškelti 164 dirbtiniai lizdai, iš kurių 8 – ereliams žuvininkams, 8 – jūriniams ereliams ir 148 lizdai – juodiesiems gandrams (neskaičiuojant ornitologo iškeltų naujų ar atnaujintų lizdų, kurių taip pat nemažai). Šie lizdai jau sulaukė nemažai naujakurių.

Kelti dirbtinius lizdus - labai sunkus ir pavojingas darbas. Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbu, kur gyvena

D.Musteikis priminė, kad visų inkilų matmenis galima sužinoti Lietuvos ornitologų draugijos tinklalapyje. Taip pat reikia pasidomėti, kur vieni ar kiti paukščiai gyvena – miške, pelkėje ar pievose. Tik žinant šią informaciją galima kelti inkilus ir tikėtis, kad paukščiai apsigyvens juose“, – pabrėžė D.Musteikis. Pasak jo, inkilus geriausiai gaminti iš drebulės, nes ji atspari drėgmei, inkilas ne taip greitai supūva. Anot ornitologo mėgėjo, kuo daugiau žmonės turės informacijos, kaip reikia daryti kokybiškus inkilus, kur juos kelti, tuo paukščiams bus geriau. „Mane šiek tiek stebina, kad pastaruoju metu žmonės labai susidomėjo pelėdų inkilais. Jų poreikis toks didelis, kad nespėju gaminti. Manau, kad tokių inkilų jie tiesiog niekur kitur negali įsigyti. Jie gana dideli, nemažai kainuoja, bet žmonės vis tiek juos perka. Vadinasi, ne aš vienas žaviuosi šiais įdomiais, gražiais ir paslaptingais paukščiais“, – svarstė D.Musteikis.

Samanomis išklotas lizdas juodiesiems gandrams. Asmeninio archyvo nuotr.