Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Daugelis smulkesnių gyvenviečių – pasmerktos

Smulkios kolūkinės gyvenvietės – visiškai dirbtiniai dariniai, suformuoti pokariu ir netekę reikšmės, todėl daugelis jų pasmerkti, sako KTU Architektūros ir statybos instituto mokslo darbuotojas Paulius Tautvydas Laurinaitis. Vis dėlto, priduria jis, dėl buvusios okupacijos Lietuvoje urbanizacijos lygis tebėra gerokai mažesnis nei Vakarų valstybėse, o nerimas dėl nykstančios provincijos vertintinas nevienareikšmiškai.

Koks turi būti miestas, kad žmonės jame gyventų patogiai ir jaustųsi gerai? Ar Lietuvos miestai tuo pasižymi? Kaip vertinate didžiuosius, ką manote apie mažesnius?

Kriterijų sąrašas būtų ilgas, tačiau kaip būtiniausias sąlygas galima išskirti stiprią vietos ekonomiką, stiprią savivaldą ir stiprias bendruomenes. Visi šie dalykai daro didelę įtaką vieni kitiems. Lietuvos miestų problemos kyla iš to, kad urbanistika vis dar suvokiama gana ribotai, o tie, kurie ją suvokia plačiau ir siekia kažką keisti, atsitrenkia į įstatymuose užprogramuotas kliūtis. Be to, gyventojai vis dar retai suvokia, kad miesto formavimas priklauso ir nuo kiekvieno iš jų. Kai pasikeis požiūris, pasikeis ir mūsų miestai.

Viena didžiausių Lietuvos didmiesčių problemų –ilgą laiką chaotiškai augę naujieji priemiesčiai, kurie plėtėsi tiesiog pagal vystytojų čia turėtų buvusių agrokultūrinių sklypų formas. Todėl dabar miestų pakraščiuose turime naujuosius gatvių labirintus, dažniausiai – jau už miestų administracinės ribos. Ten nėra asfaltuotų gatvių, o gyventojai toliau naudojasi pačiame mieste esančia socialine infrastruktūra.

Dalis mažų miestų nyksta akyse. Tai lemia ir gyventojų mirtingumas, ir emigracija, perspektyvų stoka. Kaip vertinate tenykščių gyventojų pastangas tuos miestelius prikelti, atgaivinti?

Nerimas dėl nykstančios provincijos ilgą laiką buvo kiek perspaustas – dėl okupacijos Lietuvoje urbanizacijos lygis tebėra gerokai mažesnis nei anapus geležinės uždangos buvusių valstybių. Tai, kad mažosios gyvenvietės mažėja, – natūralus procesas. Kita vertus, sakyti kad procesas, vykstantis Lietuvoje, yra identiškas (tik spartesnis) pokariu vykusiam Vakaruose, – klaidinga. Mažieji miesteliai, ypač smulkieji regioniniai centrai, okupacijos nepatyrusiose valstybėse tebesudaro gana svarbią šalies dalį, o demografinė kreivė amžiaus atžvilgiu išsidėsčiusi kur kas tolygiau.

Čia labai tiktų palyginti mūsų to paties dydžio miestelius su jų ekvivalentais Suomijoje ar Danijoje, kurios iki 1940 m. gyveno panašiomis sąlygomis. Didžiausia mūsų problema – nevykęs administravimas, pastaruoju metu vaizdžiausiai atsiskleidęs kad ir per masinį trinkelių klojimą iš ES pinigų: pakeisti trinkeles lengva, o sukurti nuoseklią ateities strategiją jau reikalauja rimto darbo.

Kalbant apie smulkiąsias gyvenvietes, daugelis mažųjų kolūkinių gyvenviečių yra visiškai dirbtiniai dariniai, suformuoti pokariu ir daugeliu atvejų netekę reikšmės – dauguma jų pasmerkti. Trečiuoju dešimtmečiu vykusios žemės reformos metu senieji iš baudžiavos likę gatviniai kaimai buvo skirstomi į vienkiemius, o kiekvienas bent kiek labiau pasistengęs galėjo gauti savo žemės sklypą.

Taip buvo formuojama normali lietuviška provincija. Po 20 metų ta žemė iš žmonių buvo atimta, o žmonės suvaryti į naujas gyvenvietes, iki šiol sudarančias mūsų provincijos pagrindą. Kolektyvizacija sukūrė ir nenormalią psichologinę atmosferą – pavyzdžiui, užtenka nuvykti į kolektyvizacijos nepatyrusias lietuvių gyvenamas žemes Lenkijoje, kur daug ką rodo faktas, kad alkoholizmas nėra plačiai išplitęs.

Grįžtant prie prastos administracijos ir strategijos trūkumo klausimo – yra daugybė mažųjų gyvenviečių, kurios gali turėti potencialo, pavyzdžiui, turizmo srityje. Tarkime, Daugai, Dusetos – nuostabiose vietose esantys miesteliai, apsupti ežerų, bet to beveik neišnaudojantys. Statistika rodo, kad būtent šie miesteliai buvo tarp tų, kurie per pastaruosius 30 metų neteko daugiausia gyventojų  – kiekvienas demografiniu atžvilgiu susitraukė maždaug 60 proc. Paklauskime savęs – kodėl taip yra?

Kaip apibūdintumėte didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – atmosferą? 

Tam tikri istoriniai laikotarpiai nulėmė mūsų pagrindinių didmiesčių aurą, kurią jie tebeturi ir šiandien. Kai kalbame apie Vilnių, dažniausiai kalbame apie senamiestį. Be abejonių, jis formuoja labai svarbią miesto veido dalį. Tačiau nepamirškime dviejų svarbių veiksnių – tarpukariu Vilnius buvo tapęs Lenkijos pakraščio miestu, kuriame, nors ir vyko gana intensyvus kultūrinis gyvenimas, pati miesto plėtra vyko gana vangiai.

Įvyko Holokaustas, o po karo daugelis likusių senųjų gyventojų buvo priversti išvykti į Lenkiją. Miesto gyventojų sluoksnis kūrėsi iš naujo ir kūrė miestą pagal savo supratimą. Ankstyvojo pokario metu Vilnių (architektūriniu atžvilgiu) daugiausia formavo atvykėliai iš Leningrado, todėl dabar turime nemažai nederančių urbanistinių elementų net senamiestyje. Vėliau Vilnius buvo statomas pagal socialistinio modernizmo kanonus. Tik dabar mokomės jam suteikti naują, jau nepriklausomybės aurą, tačiau kol kas – ne visada sėkmingai.

Klaipėda – panašus pavyzdys, nes čia pasikeitė praktiškai visi gyventojai. Naujiesiems buvo kur kas sunkiau prisitaikyti ne tik prie čia egzistavusios kiek kitokios vokiškojo miesto struktūros bei atmosferos – svarbu ir tai, kad Mažosios Lietuvos istorija sovietiniais metais buvo beveik visiškai nutylima.

Kiek abejotinas ir tiesmukas buvusio Klaipėdos vyriausiojo architekto sumanymas šio miesto naujuosius gyvenamuosius rajonus statyti raudonus, neva taip atliepiant senąją dvasią. Žinoma, tai suteikė Klaipėdai išskirtinumo šalies kontekste, tačiau pats sprendimas remtis raudonąja neogotikine Prūsijos architektūra iš XIX–XX a. sandūros tikrai nebuvo pats geriausias sumanymas – tai niekada nesudarė kritinės masės miesto kontekste.

Vienaip ar kitaip, vokiškos architektūrinės tendencijos miesto senamiestyje tikrai vis dar formuoja nemažą dalį miesto veido ir daro jį savitą.

Koks laikotarpis formuoja Kauno veidą, šiandien, manau, visi žino.

Kiekvienam rekomenduočiau apsilankyti Gardine. Manau, tai geras pavyzdys, koks būtų buvęs Kaunas, jei 1918 metais nebūtų pasisekę paskelbti nepriklausomybės, o Kaunui nebūtų atitekęs laikinas sostinės statusas. Įdomu, kad net pokariu, iki miegamųjų rajonų statybos pradžios, Kaune buvo vykdoma daugybė individualios statybos pagal tarpukario tendencijas.

 

Virginija Sližauskaitė

Rekomenduojami video