Dirbti savo gimtajame krašte ar galutinai įsikurti svetimoje šalyje? Tokią hamletišką dilemą, gerai pažįstamą daugybei tautiečių, kurį laiką sprendė ir Linas Lukauskas iš Joniškio rajono. Jaunas vyras norėjo kurti jaunojo ūkininko ūkį ir kartu su tėvais, žinomais šio krašto sodinukų augintojais, puoselėti medelyną, tačiau nusprendė su savo šeima likti Danijoje.

Nežada grįžti

Daukšių kaime, vos už kelių kilometrų nuo vyšniomis garsėjančios Žagarės, jau kelis dešimtmečius Jonas ir Irena Lukauskai augina vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukus. Nemažai ne tik šio krašto, bet ir aplinkinių rajonų gyventojų geru žodžiu mini iš Lukauskų medelyno atkeliavusius obelaičių, slyvų, trešnių, vyšnių ir kitokius sodinius.

Kai gali, jiems padeda sūnus Linas, maždaug prieš aštuonerius metus išvykęs uždarbiauti į Daniją. Jaunas vyras kūrė planus, kaip praplės tėvų puoselėjamą medelyną ir darbuosis gimtajame krašte. Iš tikrųjų jis jau nemažai investavo į medelyną, tačiau Joniškio krašte vis dėlto neliko.

„Medelyną praplėtėme nuo 3 iki 12 tūkstančių medelių, bet nesiryžau su žmona ir vaiku grįžti į Lietuvą. Paskaičiavau, kiek galiu čia uždirbti, įvertinau, kiek reikės išleisti, ir apsisprendžiau likti Danijoje. Juolab kad gavau gerą pasiūlymą dirbti vilkiko vairuotoju“, – „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo Linas, su Danijoje sutikta savo išrinktąja lietuvaite sukūręs šeimą.

Lėmė euras

Jis neslėpė esąs nusivylęs Lietuvoje vyraujančia tvarka ir valdžios sprendimais. Išvykęs į užsienį dirbti, tikrai netryško noru ten likti. Vaikinas puoselėjo mintį susikurti verslą gimtojoje šalyje, bet, Lietuvoje įvedus eurą, tokie ketinimai greitai subliuško.

„Tai buvo atskaitos taškas, kuris padėjo man apsispręsti. Viskas nežmoniškai pabrango, kainos dvigubai ar trigubai šoktelėjo į viršų ir tapo neadekvačios, palyginti su daugelio gyventojų gaunamais atlyginimais. Įvedus eurą mūsų šalyje tapo daug sunkiau pragyventi, todėl išmečiau iš galvos mintis grįžti su šeima. Čia mes merdėsime. Tereikia parduotuvėje nusipirkti maisto produktų, kad suvoktum, kas darosi Lietuvoje“, – sakė L.Lukauskas.

Danijoje pragyvenimas brangus, tačiau mūsų šalis sparčiai vejasi Vakarų valstybes. Anot Lino, Lietuvoje maisto produktų kainos darosi panašios į vakarietiškas, o kai kurių, pavyzdžiui, aliejaus, sviesto ir kitų pieno gaminių – net didesnės.

„Gyvename netoli Vokietijos, tad bent kartą per mėnesį nuvažiuojame ten apsipirkti. Vokietijoje maisto produktai pigesni nei Danijoje ir jau tampa įperkamesni nei Lietuvoje. Tai nenormalu, kai atlyginimai skiriasi kartais“, – nusivylimo neslėpė Linas.

Jaunas vyras kūrė planus, kaip praplės tėvų puoselėjamą medelyną ir darbuosis gimtajame krašte. Iš tikrųjų jis jau nemažai investavo į medelyną, tačiau Joniškio krašte vis dėlto neliko.

Norėjo kurti ūkį

Vaikinas domėjosi jaunųjų ūkininkų įsikūrimą remiančia programa ir galimybėmis gauti europinę paramą savo ūkiui. Apsvarstęs šio sumanymo privalumus ir trūkumus, tokio ketinimo atsisakė. Medelyno įkūrimo projektai remiami kaip besikuriantys sodininkystės ūkiai. Europinės lėšos skiriamos jaunesniems kaip 40 metų amžiaus ūkininkams, kurie pirmą kartą įsikuria žemės ūkio valdoje.

„Kiek domėjausi, mano veiklos srityje reikėtų prisiimti įsipareigojimus penkeriems metams. Tai tikrai nepatrauklu, be to, daug popierizmo, nuolatinė kontrolė ir dar nežinia, ar gaučiau naudos – gali būti tik daugiau vargo“, – apie kurtus savo planus pasakojo emigrantas.

Jaunas vyras sakė turėjęs abejonių ir dėl tokio verslo ateities. Anot jo, rinkoje apstu perpardavinėtojų, įvežančių medelių iš Lenkijos. Jie esą neretai menkai nutuokia apie sodinukus, jų kokybę ir įvairių vaismedžių veisles, jiems svarbiausia – parduoti prekę. Ar sodinukas prigis ir pateisins pirkėjo lūkesčius, jiems ne tiek rūpi.

Kitokio požiūrio laikosi tie sodininkai, kurie patys augina medelius. Jiems svarbu išsaugoti savo gerą vardą ir nenuvilti pirkėjų, kad iš lūpų į lūpas sklistų gera žinia apie jų medelyną.

„Investavau pinigų, praplėčiau medelyną, bet kas iš to? Darosi sudėtinga parduoti produkciją. Vidaus rinka nesutvarkyta, nėra kontrolės, pardavinėja, kas ką nori. Pas mus geriausiai sekasi tiems, kurie nieko patys nekuria – tik perka ir parduoda“, – apgailestavo jaunas vyras.

Ateitis – Danijoje

Planus puoselėti tėvų sukurtą medelyną ir tęsti jų veiklą į šoną nustūmęs vaikinas Danijoje sės prie vilkiko vairo. „Mėnesinis atlyginimas – nuo 4 iki 6 tūkstančių eurų. Argi medelyne tiek uždirbsi? Juolab dar reikia įvertinti ir visą aplinką, kokia dabar yra Lietuvoje. Kol išgalės, tėvai prižiūrės medelyną, paskui gal sumažins darbų apimtį“, – kalbėjo Linas.

Vaikinas sakė jau gana neblogai pramokęs danų kalbą, žmona ir jų atžala jau laisvai susikalba daniškai. Mokėti tos šalies, kurioje gyveni, kalbą – didelis privalumas, atveriantis daugiau galimybių integruotis svetimoje visuomenėje.

„Aišku, kai moki kalbą, atsidaro daugiau kelių – daugiau šansų susirasti geresnį darbą, įgyti draugų, pažinti šalies, kurioje gyveni, kultūrą ir apskritai įsilieti į tenykštį gyvenimą. Ten jau daugiau draugų turiu –  tiek lietuvių, tiek ir danų. Grįžęs į gimtinę tik vieną kitą besutinku, dauguma jų išsivažinėjo“, – teigė jau Danijoje ateitį planuojantis jaunas vyras.

Pasak L.Lukausko, jis tikrai nepastebėjęs, kad danai neigiamai vertintų emigrantus. Tiesa, jis prisipažino, kad širdį podažniai maudžia gimtinės ilgesys, kad ir kaip gerai būtų svečioje šalyje.

Šiemet emigravo mažiau

Emigracija iš Lietuvos neslopsta. Tiesa, išankstiniais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šiemet per tą patį laikotarpį, palyginti su praėjusiais metais, emigravo mažiau žmonių. Per tris pirmuosius šių metų mėnesius sparnus pakėlė 10 978 nuolatiniai gyventojai – 4 826 asmenimis (30,5 proc.) mažiau nei pernai.

Per šiuos mėnesius į Lietuvą imigravo 8 859 žmonės, tai dvigubai daugiau nei pernai per tą patį laikotarpį. Daugumą (66,5 proc.) imigravusių asmenų sudarė grįžę Lietuvos piliečiai.

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. iš Lietuvos išvažiavo 47,9 tūkst. nuolatinių šalies gyventojų. Palyginti su 2016-aisiais, emigrantų skaičius sumažėjo 2,4 tūkst., arba 4,8 proc.

2017 m. į Lietuvą imigravo 20,4 tūkst. žmonių, iš jų pusė – grįžę Lietuvos piliečiai, tiek pat įvažiavo ir užsieniečių. Palyginti su 2016 m., grįžusių Lietuvos piliečių skaičius sumažėjo 4,1 tūkst. (28,5 proc.), o imigravusių užsieniečių padidėjo – 4,3 tūkst. (1,7 karto). 2017 m. 27,5 tūkst. daugiau žmonių emigravo negu imigravo (2016 m. – 30,2 tūkst.). Pernai vidutinis emigrantų amžius buvo 28 metai, o užpernai – 29 metai.

Emigracijos kryptys nesikeičia. Pernai daugiausia emigrantų (45 proc.) pasirinko Jungtinę Karalystę – 21,6 tūkst., 5 tūkst. jų išvyko į Norvegiją, 4,1 tūkst. – į Vokietiją, 3,4 tūkst. – į Airiją, 1,7 tūkst. – į Daniją, 1,6 tūkst. – į Švediją.

2017 m. iš Jungtinės Karalystės grįžo beveik pusė (4,9 tūkst., arba 48,3 proc.) visų grįžusių Lietuvos piliečių, iš Norvegijos – 978 (9,6 proc.), Airijos – 807 (7,9 proc.), Vokietijos – 643, arba 6,3 proc.

Tarp imigrantų, pernai atvykusių į Lietuvą, daugiausia buvo ukrainiečių – 4,3 tūkst., maždaug perpus mažiau – baltarusių. Palyginti su 2016 m., imigravusių Ukrainos piliečių skaičius padidėjo 2,7 karto, Baltarusijos – 2,3 karto. Taip pat į mūsų šalį pernai atvyko 656 Rusijos, 336 – Indijos, 219 – Sirijos piliečių.

Priversti trauktis svetur

Lilija Šermukšnienė, Lietuvos ūkininkų sąjungos Joniškio skyriaus vadovė

Raginau Liną siekti paramos jaunojo ūkininko ūkiui įkurti. Jis ir planavo, bet kai pasiskaičiavo, kiek uždirbs čia, ir kiek – Danijoje, sumanymo atsisakė. Jis sakė, kad jeigu verslą pradėtų Danijoje, dvejus metus nemokėtų mokesčių. O Lietuvoje kitaip – visi mokesčiai iškart užgula, daug visokių neaiškumų iškyla.

Lukauskų medelynas – vienas iš stambesnių mūsų krašte, jie dalyvauja mugėse, parodose. Kai sūnus padeda medelius pardavinėti, veža ir tolėliau – į Panevėžį, Plungę, Telšius ir kt. Jie yra užsitarnavę pirkėjų pasitikėjimą. Dabar jau žmonės atsirenka, iš ko ir kokius medelius pirkti. Daug kas yra nusivylęs perpardavinėtojais, kurie iš Lenkijos atsivežtus sodinukus įperša kaip lietuviškus. Tokie medeliai mūsų klimato sąlygomis dažnai nušąla.

2015 metais iš Joniškio rajono buvo net apie 30 pareiškėjų, siekusių paramos pagal jaunojo ūkininko įsikūrimo priemonę. Dauguma jų – smulkiųjų ūkininkų, turinčių po 25–30 hektarų ir galbūt po kelias karvutes, vaikai. Ne vienas jų paramos negavo. Augalininkystės sričiai prioritetų nebuvo, o Linas galėjo gauti paramą, nes sodininkystei buvo skiriami papildomi balai.

Manau, kad apie 20 paramos siekusių, bet jos negavusių jaunuolių greičiausiai taip pat emigravo. Daug darbo vietų mūsų krašte nerasi, todėl jaunimas išvažiavo į Angliją, Airiją, Daniją ir kitur. Stambesnių ūkininkų vaikai dar gali pasilikti, o smulkiųjų priversti emigruoti.