Trakų rajone esančiame Žuklijų kaime ant Vilkokšnio ežero kranto įsikūrusi etnografinė Dalgedų sodyba poilsiautojus vilioja ne vien nuostabiu kraštovaizdžiu, bet ir senomis dzūkų kultūrinio bei kulinarinio paveldo tradicijomis.

Grįžo į kaimą

Dabartinė sodybos šeimininkė Miglė Dalgedaitė-Lučiūnė save vadina šeštosios kartos Dalgedų moteriškosios pusės atstove. Pastatus Miglei padovanojo mama Aldutė Dalgedienė, kuriai sodyba atiteko iš jos mamos. Iš kartos į kartą moterys gaudavo šią dovaną su priesaku ja rūpintis ir puoselėti. Tiesa, dabar sodyba perstatyta, neliko pačių seniausių pastatų. „Visos vasaros prabėgo čia – tvarkant šieną, prižiūrint gyvulius, ravint, dirbant kitus kaimiškus darbus, – pasakojo Miglė. – Nors gyvenome su tėveliais mieste ir dauguma miesto vaikų išvažiuodavo į stovyklas, mane išveždavo į kaimą, nes reikėdavo seneliams padėti.“

Vilniuje Miglė baigė vidurinę, paskui – aukštąją mokyklą ir sugrįžo į kaimą. „Tiesiog čia mūsų visų šaknys. Galima sakyti, kad pasiblaškėme šiek tiek mieste ir sugrįžome“, – šypsodamasi pasakojo ji.

Idėja atgaivinti sodybą kilo Miglės mamai, kurios iniciatyva ir prasidėjo naujos statybos, daug prakaito teko išlieti ir šeimos galvai Kęstučiui Dalgedai. Nuostabioje vietoje ant ežero kranto įsikūrusią sodybą pamėgo poilsiautojai, todėl A.Dalgedienė suprato, kad viena visų darbų neaprėps, ir pagalbos paprašė savo dukros. Dabar kelerius metus Miglė dirba viena ir toliau tęsia visus mamos pradėtus darbus. Beje, sodyboje jos šeima negyvena, įsikūrė kitame kaime, į Žuklijus atvažiuoja kaip į darbą.

M. Ambrazo nuotr.

Kaimo kapinaitės

Svečiuojantis sodyboje akis iš karto patraukia pakalnėje tyvuliuojantis Vilkokšnio ežeras, kuriame ryškiai išsiskiria nedidelė salelė. Labai įspūdingai atrodo ir kalvos terasose išsidėstę tvenkiniai. Kadangi šioje vietovėje buvo labai daug šaltinių, nuolat telkšojo didžiulės balos. Šeimininkai, ieškodami išeities, sugalvojo iškasti vandens telkinius. „Iš tiesų vanduo ant kalno cirkuliuoja labai įdomiai, – pasakojo sodybos šeimininkė. – Iš viršutinio tvenkinio vanduo teka į apatinį, iš jo – į ežerą.“

Kalvotas kraštovaizdis suformavo sodybos teritoriją taip, kad iš kiekvieno pastato atsiveria unikalūs vaizdai. Čia pat Žuklių piliakalnis, nuo kurio matyti visas kaimas. Ir ežeras, kurio ilgis – septyni kilometrai. Legendą apie ežerą Miglei papasakojo močiutė. Kažkada šiuo kraštu ėjęs didelis vilkas ir ežere įspaudęs milžinišką leteną, todėl ežeras ir gavęs Vilkokšnio pavadinimą. O akį traukiančioje saloje dar visai neseniai būdavo ganomos avys. Dabar ji tuščia.

Ant aukšto kalno, vos už šimto metrų nuo sodybos, yra kapinaitės. „Čia palaidoti mano protėviai, giminės, – pasakojo sodybos šeimininkė. – Į svečius atvykę žmonės stebisi, kaip mes galime čia gyventi, kai kapinės taip arti, o man jos suteikia ramybę, aš jaučiu, kad protėviai mane saugo, aš juos lankau, dėkoju jiems.“

Ant aukšto kalno vos už šimto metrų nuo sodybos esančiose kapinėse palaidoti M. Dalgedaitės protėviai. M. Ambrazo nuotr.

Šeimos verslas

Namelius Dalgedai pastatė savo jėgomis, visą sodybą taip pat prižiūri visa šeima. Miglei tenka organizatorės, edukacinių programų vedėjos ir visokių išmonių meistrės vaidmuo. „Galiu pasakyti – dirbu tam, kad išlaikytume sodybą, – prisipažino Miglė. – Užsidirbti daug iš šio verslo nepavyks.“

Kol kas vienintelio savo vyro ji dar neįtraukė į bendrus rūpesčius, jis važinėja į darbą Vilniuje. Miglės manymu, norint išgyventi, kaimo turizmas turi būti šeimos verslas. „Labai džiaugiuosi, kad dukra Saulė jau pradeda domėtis mano veikla“, sakė sodybos šeimininkė.

Pirmoji pirtelė, pastatyta sodybos teritorijoje, skaičiuoja jau 35 metus. Sienojai suleisti rankomis senoviniu būdu, Dalgedai ją tik praplėtė – pristatė prieangį. Gavusi iš mamos sodybos raktus, šeimininkė pakeitė jos paskirtį. Miglė siekia, kad čia daugiau atvažiuotų šeimų su vaikais, kad jos turėtų savo virtuvėles ir privačias erdves. „Man patinka tikrasis kaimo turizmas, kai žmonės atvažiuoja į kaimą pailsėti, – aiškino Miglė. – Deja, priimdama vien poilsiautojus neišlaikyčiau šios sodybos, todėl nuomoju ją ir įmonių renginiams, sąskrydžiams.“

Užsiimti edukacinėmis programomis – Miglės mamos idėja. Per Gandrinių šventę A.Dalgedienei parodžius, kaip reikia kepti naminę duoną, kepimo procesu ir tradicijomis susidomėjo rajono mokyklos. Mamos pradėtą veiklą noriai perėmė Miglė, įgijusi socialinės pedagogės profesiją, taip pat baigusi vadybą ir komunikaciją.

M. Ambrazo nuotr.

Muziejus

Sodyboje šeimininkai įkūrė liaudies buities muziejų. Lankytojus prie pastato pasitinka Mildutės, susitaikymo, gerumo ir piršlybų deivės, skulptūra. Jaunamartės čia mėgsta švęsti mergvakarius. Miglė jas moko kepti duoną, verpti, austi. Prieš įeinant į pastatą, kuriame daugybė senovinių rakandų, taip pat ir tradicinė duonkepė krosnis, visas blogas mintis reikia palikti lauke. Pasak Miglės, mūsų protėviai tikėjo, kad jas galima nuvaikyti įvairiais garsais, todėl kiekvienas prieš įeidamas turi pamąstyti, ką nori čia palikti, ir padaužyti kočėlu į seną puodą.

Norinčiųjų susipažinti su edukacinėmis programomis itin padaugėja prieš šventes. „Dievinu darbą, kurį dirbu. Net šiurpuliukai po kūną pradeda bėgioti, kai matau klausančius vaikus, stebiu, kaip jie kepa duoną, kurios būtinai parsineša į namus. Nuostabi patirtis. Mokau juos Kūčių ir Kalėdų papročių, tradicijų, burtų, žaidimų, pasakoju, kaip jas švęsdavo protėviai. Jaučiu, kad nešu gėrį, žinias, darau tai, ką iš tiesų turėtų daryti tėveliai“, – dalijosi mintimis Miglė.

Daug senų rakandų puošia buities muziejaus sienas. M. Ambrazo nuotr.

Per Kalėdas vaikus vietoje Kalėdų Senio aplanko tikras dzūkiškas dziedukas su veltiniais ir išvirkščiais kailiniais. O įdomiausi žaidimai prasideda, kai vaikų paprašoma atspėti, kam skirtas koks nors senovinis buities rakandas. „Iš tiesų daug ko jie nesupranta ir nežino, todėl labai smagu, kai išsiaiškina, tarkim, ką daryti su spragilu, girnomis ar kultuve skalbiniams lyginti“, – dalijosi įspūdžiais šeimininkė.

Kartu su vaikais Miglė kepa paprastą raugintą duoną. Jos teigimu, duonos skonis priklauso nuo raugo, ar jis gerai išpukšėjo, taip pat ir nuo šeimininkės pastangų bei įdėto darbo ir širdies. „Į duoną dedu tik druskos ir kmynų. Tešlą minkau rankomis apie valandą, net krumpliai pasidaro raudoni.“

Rūgdama duona pradeda „kalbėti“. Miglė prisiminė, kaip nustebo dukra Saulė išgirdusi rūgstančios duonos pukšėjimą. „Naminė duona nepelija, tik tampa kieta, todėl sunkų kepalą šeimynai susėdus prie stalo pajėgdavo atriekti tiktai tėvas“, – teigė sodybos šeimininkė.

Prie sodybos muziejaus svečius pasitinka susitaikymo,gerumo ir piršlybų deivė Mildutė. M. Ambrazo nuotr.

 Mergvakariai

Daugelyje ekspedicijų dalyvavusi, daugybę senolių prakalbinusi Miglė, remdamasi pasakojimais, parengė mergvakarių programą. Būsimosios nuotakos susipažįsta su ano meto moterų ir vyrų darbais, piršlybų, vestuvių apeigomis. „Kalbamės apie tai, koks bendras gyvenimas laukdavo susituokusios šeimos, taip pat ir apie mūsų prosenelių kasdienybę, santykius su vyru, tėvais, vaikais, gimdymus ir burtus“, – vardijo Miglė.

Jaunamartėms ji visada papasakoja savo močiutės Onos ir dzieduko Valiaus istoriją. Močiutė buvo kilusi iš neturtingos šeimos, o dziedukas, gyvenęs kitoje Vilkokšnio ežero pusėje, Grendavės kaime, – iš turtingesnės. Jis atėjo pas močiutės tėvelius ir sutarė su jais, kad ims į žmonas Onelę. Jų pažinties pradžia nebuvo labai maloni. „Žinai, vaikeli, kai pirmą kartą pamačiau jį šokiuose, parodžiau mergoms ir pasakiau, kad už šito tai jau gyvenime netekėsiu. Nepraėjo ir pusmetis, o tėvelis pranešė, kad turiu tekėti už Valio“, – močiutės pasakojimą prisiminė Miglė. – Deja, kiek atsimenu, jie gyveno kaip šuo su kate, labai nesutarė. Daug kitų kaimo moterų prisipažino taip pat tėvų paliepimu ištekėjusios, tačiau su vyrais sugyvenusios.“

Per mergvakarius jaunamartės susipažįsta su senojo lietuvių kaimo tradicijomis ir papročiais. M. Ambrazo nuotr.

Močiutė Ona buvo puiki audėja, ji išmokė austi ir Miglę. „Man labiau patinka verpti, nes besisukančio ratelio garsas veikia raminamai, o mano mamai – austi“, – juokėsi sodybos šeimininkė. Staklėms jau 150 metų, o iki šiol jos puikiausiai veikia. Pasak Miglės, močiutė Ona mylėjo žmones, buvo labai darbšti. Dziedukas taip pat geras rankas turėjo, labai mėgo dalytis prisiminimais – jis papasakojo daugybę istorijų apie jaunystę, karą. Iki šiol moteris apgailestauja, kad nieko nesugebėjo įsiminti. „Jei dabar išgirsčiau tas istorijas, man jos visai kita spalva nušvistų.“