Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Dailininkės K. Danilevičienės jausmų žemėlapis

Dailininkė Kristina Danilevičienė tikina, kad kalba paveikslais, o ne žodžiais, kurie riboja. Pasaulyje ir taip daug šnekėjimo. Ištartas žodis praranda savo esmę, svorį, tampa lengvu, vėjavaikišku. Ji nėra ištobulinusi savo vidinio pasaulio atskleidimo žodžiais, juolab kad ir kūryba vyksta vienumoje, tyloje.

Arti gamtos

Užupyje įsikūrusioje „AP galerijoje“ prieš pat karantiną buvo eksponuojami Kristinos kūriniai. Menininkei antrina parodos kuratorė Kamilė Pirštelytė, sakydama, kad dailininkės peizažai – ne tik gamtos vaizdai ar optinė abstrakcijų žaismė su žiūrovo fantazija: „Šie kūriniai – tai tikras žmogaus, apmąstančio pasaulio ir gyvenimo trapumą, jausmų žemėlapis. Tikiu, kad daugelis žiūrovų, žvelgdami į paveikslus, atpažins ir išgyvens labai subtilias, kartais ne visai jaukias emocijas. Jos verčia permąstyti mūsų santykį su gamta, pasauliu ir istorija.“

Kristiną ir Albertą Danilevičius, Vilniuje baigusius tuometį Dailės institutą, meniška prigimtis ir meilė gamtai nubloškė toli nuo sostinės šurmulio – į Kuršių neriją, Juodkrantę, kur jie gyvena nuo 1994 metų.

sdr

Vietovė skatina kurti

„Nors Vilnius tikras karališkas miestas, į kurį smagu sugrįžti, – dalijasi dailininkė, į sostinę atvykstanti aplankyti mamos, – man visada norėjosi pabėgti, visą laiką trūko erdvės, gamtos. Gal dėl to, kad su sese vasaras praleisdavome Suvalkijoje (mano tėvelis iš ten). Didelė suvalkietiška sodyba tarsi mikrokosmosas – didžiulis plotas, apaugęs ąžuolais ir liepomis. Visada žinojau, kad panašiai norėsiu gyventi ir su savo šeima. Kadangi Albertui žaluma, gamta irgi labai tiko, ilgai ieškojome, kur toji mūsų vieta. Po studijų ėmėm važinėti pas draugus į Juodkrantę. Ši vieta mus tiesiog pakerėjo, todėl likome.“

Gal tikrai pati vietovė lėmė dailininkės meninę raišką – iš pradžių Kristina kūrė paveikslus iš džiovintų žolių, jūros išmestų bei smėlynuose rastų miško nuotrupų, o dabar per-ėjo prie smėlio. Paveikslai iš smėlio – turbūt ne man vienai netikėtas atradimas.

po saulelydzio

Vidumi šiaurietė

Ankstesne technika dailininkė (šį etapą ji vadina augaliniu laikotarpiu, o dabartinį – smėliniu) dirbo bene kelis dešimtmečius. Gamtos medžiagos, nestabilios džiovintų augalų formos jos archajiškam ornamentui suteikdavo gyvybės ir savotiško neužbaigtumo. Abstraktūs kūriniai iš žolių, sukaupusių gamtos energiją, sugrąžindavo žiūrovą į pirmapradį gamtos pasaulį.

Dailininkės ornamentikoje galima įžiūrėti mums visiems artimą baltų simboliką. Įdomu, ar tai menininkei tiesiog duota, ar ji ieškojo baltų simbolių reikšmės, prasmės knygose? „Ne, specialiai tuo nesidomėjau, bet vidumi jaučiuosi esanti tikra šiaurietė, – atsakė dailininkė Kristina. – Ateina žiema, sninga, ir man atrodo, kad grįžta jėgos – tai mano laikas, mano šiaurės vėjas su sniego gūsiais, kvapais... O gal tai paveldėta iš senelių, nes ta sena sodyba, klėtis, senoviniai pastatai, seni baldai, visa aplinka, o kartu ir su ja perduota pasaulėjauta – viskas čia pat, visai nenutolo mūsų protėviai su jų namais bei ryškiais darbų įrašais laiko juostoje.“

tylusis metas

Norisi, kad autorė nepamestų to kalbėjimo geometrinėmis linijomis, augalijos ženklais, artimais mūsų krašto žmogui. O medžiaga tokia iri – tarp pirštų trupantis džiovintas lapas, žiedas. „Kai pradėjau, buvau žalia, dar dukra Ūla (dabar irgi menininkė – juvelyrė) nebuvo gimusi, nežinojau, ką ir kaip kurti. Vasarą rinkdavau ir džiovindavau augalus, stebėdavau, kaip jie keičiasi, blunka, tuomet perėjau prie vėlyvo rudens grožio, kai medžiaga jau paveikta laiko, oro, atsitiktinumo. Tos medžiagos neišbaigtumas, kai randi asimetrišką, aptrupėjusią, po žiemos balzganą gamtos dalelę, tiesiog neįtikėtinas. Sunku lyginti šiuos du laikotarpius – augalinį ir smėlinį. Atsisukusi į pradžią matau, kokį kelią nuėjau ir kaip viskas sąlygiška begalybėje.“

pilkosios dienos

Pasikinkė smėlį

Ta naujoji kryptis – smėlis. Kaip vyksta perėjimai iš vienos stilistikos į kitą? „Kiekvienam žmogui baigiasi vienos, kyla kitos, naujos jėgos, su džiaugsmu imi atrasti kažką naujo, – pasakoja kūrėja. – Panašiai pati atradau Sigito Gedos poeziją, tą gamtos ir kultūros dvikovą. Ilgai dirbau nedidelio formato darbus, ir mane ėmė riboti stiklas. Pati viską rėmindavau, skubant kelis kartus stiklas trūko... Taip panorau monumentalumo, perėjau prie technikos, kuri manęs neriboja, o Neringa ir tas pustomas smėlis, aišku, padarė savo – nauji paveikslai atėjo natūraliai, ne kokiu nors išprotautu, loginiu keliu.“

Parodos kurinys_6

Jei ankstesniuose darbuose stebino iš smulkių augalo gabalėlių sukurta lietuviška, baltiška ornamentika, tai dabar – smėlio reljefai. Kristinos paveiksluose spalvoti augalai užleido vietą smėlio kompozicijoms, nudažytoms šaltais, niūriais žiemiškais atspalviais. Tačiau paveikslai toli gražu ne niūrūs, greičiau šilti, juk smėlis vos ne pačios gamtos supustytas, ir labai iškalbingi, kviečiantys pasinerti į ne visada jaukias gyvenimo ir mirties, būties laikinumo ir trapumo, o galbūt cikliškumo ir amžinybės nuojautas. „Technika mišri: presuotas kartonas, akriliniai lakai ir smėlis, klijuojamas sluoksniais, – aiškina menininkė. Paprastas Baltijos pajūrio smėlis – ir smulkus, ir grubokas. Kiekvienas darbas konkrečiai neapibrėžiamas, priklauso nuo nuotaikos, sėkmės, savijautos, užsidegimo, laiko, labiausiai – nuo pagaulios idėjos. Būna, kad viskas eina tarsi švilpaujant – pati ranka dirba, užrašo, kas jai diktuojama, o kartais nebūnu patenkinta darbu ir nenoriu kankintis, palieku keliems mėnesiams. Idėja nemiršta, vėliau lengvai užbaigiu. Tokių sunkiau gimusių darbų turiu keletą. Gal juose daugiau smėlio, gal neišsprendžiau spalvinio kolorito, taigi, darbai su manimi, jie dar laukia, nes dailininko gyvenime svarbu, iš kur papučia vėjas, kokio jis stiprumo.“

Parodos kurinys_2

Eiti atsargiai

Įdomu, kodėl abstrakcija? Rodos, be jokios siužetinės gijos. „Mintyse iškyla tam tikras vaizdinys, idėja, kuri padiktuoja atitinkamą raišką, – tęsia Kristina. – Paskutiniai mano darbai įkvėpti japonų trieilių haiku. Toks yra paveikslas „Bėganti naktis“. Nepasakyčiau, kad mano kūryboje vien abstrakcijos, dabar mane ir vėl patraukė paslaptingas peizažas. Dabartinis kūrybos etapas vėl kitoks, mažiau abstraktus. Turbūt ne šiaip sau menotyrininkė Kamilė taikliai įvardijo mano darbus kaip jausmų peizažus.“

Atrodo, menininkė Kristina visada liks prie gamtos ir jos medžiagų įprasminimo, neims vaizduoti žmogaus. „Tikrai, manęs tai nedomina. Žinoma, gyvename tarp žmonių, tačiau tarp gražių dalykų matyti gana daug negražių, pavyzdžiui, kai žmogus jaučiasi gamtos valdovas. Pasirašau po išmintingo filosofo žodžiais, kad žmogus turi labai atsargiai eiti per šį pasaulį, nebūdamas jam našta.

moteris ir jura

Apsupta poezijos

O kaip gimsta paveikslų pavadinimai – spontaniškai, dar dėliojant paveikslą? „Paveikslų pavadinimus padiktuoja idėja. Pavadinimą „Bėganti naktis“ paskutiniam darbui padiktavo eilėraščio nuotaika. Nemenką vaidmenį suvaidino tėveliai: tėtis labai mėgo Jurgio Baltrušaičio poeziją, o mama, Vilniaus universitete baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą, artimai draugavusi su poete Judita Vaičiūnaite, nuo pat vaikystės mums skaitė eilėraščius. Mudvi su sese augome poezijos, literatūros, spektaklių, puikių draugų ir, žinoma, gamtos apsuptyje. Tai buvo nuostabi vaikystė, jaunystė, už kurią esu dėkinga likimui.“

Parodos kurinys_3

Pasak menotyrininkės Kamilės, Užupyje įsikūrusioje „AP galerijoje“ pristačiusios K.Danilevičienės paveikslų parodą „Smėlynai“, dailininkei būdinga tam tikra rytų grafikos estetika su lietuviška rimtimi ir egzistencializmu.  „Ji tiki, kad visų mūsų likimai ir veiksmai yra persipynę tarsi kilimo raštai. Atsispirdama nuo šios minties, pasitelkdama savitą simbolių, ženklų, linijų ir smėlio raiškos kalbą, menininkė kuria pasaulį, primenantį melancholiškus sapnus, prabėgusio laiko kartoteką. Smėlynuose nėra žmogaus, o gal – nebėra, bet jį galima pajusti. Vis tik, man regis, ši paroda yra ne tiek apie žmogų, kiek apie patį pasaulį, jo istoriją, nuolatinius ciklus, pasikartojimus.“

 

Rekomenduojami video