Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
D. Kazragytė: „Senėjimas – kritimas aukštyn“

 Talentinga, įdomi aktorė Doloresa Kazragytė 50 metų vaidino Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir scena buvo visas jos gyvenimas. Prieš tris dešimtmečius, kai sumažėjo vaidmenų, ji pradėjo rašyti knygas, kuriose apmąsto aktoriaus ir žmogaus pašaukimą, kūrybos ir gyvenimo prasmę, nuoširdžiai, atvirai pasakoja apie savo atradimus ir klaidas, šiltai prisimena gyvenime sutiktus žmones. Taip gimė savita rašytoja, eseistė. Dabar aktorė vaidina tik viename spektaklyje, bet mielai važinėja į susitikimus su skaitytojais po nuošaliausius Lietuvos miestelius. O šiųmetėje knygų mugėje „Tyto alba“ leidyklos stende skaitytojai galės įsigyti naujausią, jau dešimtą D.Kazragytės knygą „Kur skrendi vienišas paukšti“.

Mylimiausias režisierius

Aktorės karjerą D.Kazragytė pradėjo Lietuvos nacionaliniame teatre (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras, LNDT). Nuo 1969 metų vaidino Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Jai teko laimė dirbti su talentingiausiais režisieriais: Jonu Vaitkumi, Rimu Tuminu, Eimuntu Nekrošiumi, Gintaru Varnu, Gyčiu Padegimu.

„Tai mano širdies režisieriai, bet pats mylimiausias mano režisierius – Vytautas Čibiras, mūsų kurso pedagogas, – prisipažįsta aktorė. – Buvome baigę tik tris kursus, bet jis pakvietė mane, Algimantą Zigmantavičių ir Aldoną Janušauskaitę į tuometį Vilniaus akademinį teatrą ir visus mus priėmė. Po dvejų metų pabėgau į Kauną. Vėliau, kai ten dirbęs Jonas Jurašas emigravo, V.Čibiras atvyko į Kauną ir dvejus metus dirbo teatre. Vaidinau keliuose jo spektakliuose: „Biografija: vaidinimas“ su Kęstučiu Geniu ir Rūta Staliliūnaite‚ „Šeši personažai ieško autoriaus“ su savo vyru Viktoru Šinkariuku. Jis buvo taktiškas, švelnus režisierius, niekada neįžeisdavo, aktoriams nedarydavo jokio spaudimo, pastabas sakydavo švelniai, subtiliai – atrodė, kad tu pats viską darai. Jis buvo Eugenijos Pleškytės vyras, vėliau jie išsiskyrė, jis dėl to išgyveno. Matydavau, kaip sėdėdavo bufete toks vienišas...“

50 metų teatro scenoje sukaktį D.Kazragytė paminėjo Kauno dramos teatre. Ją sveikino teatro vadovas Egidijus Stancikas. Asmeninio archyvo nuotr.

J.Vaitkus buvo apšmeižtas

„O tikrasis mano mokytojas, atskleidęs aktorės talentą, buvo Jonas Vaitkus. Vaidinau daugelyje jo spektaklių, su juo ilgiausiai repetavau“, – teigia aktorė.

Ji įsitikinusi, kad prieš keletą metų kai kilęs „Me too“ skandalas buvo dirbtinai išpūstas, o režisierius J.Vaitkus buvo neteisingai apkaltintas seksualiniu priekabiavimu.

„Žvaigždės staiga pabudo ir prisiminė, kas buvo prieš 10–20 metų. Man ši banga nepatiko, man bjaurus tas vyrų puolimas, šį skandalą laikau nesąmone, kvailyste. Suprantu, kad tos menininkės moterys nori dėmesio, bet man ant jų pikta. Mūsų teatre 14 metų dirbau su J.Vaitkumi, nebuvo jokių panašių skandalų, nebuvo netgi jokių gandų anei paskalų apie slaptus meilės romanus ar priekabiavimus. Nei su J.Vaitkumi, nei su kitais režisieriais nežinau, kad kažkas „per lovą“ gavo vaidmenį, jokių priekabiavimų nepatyriau netgi teatralų baliuose po premjerų, –  tvirtina aktorė. – Būdavo, kad su Vaitkumi per repeticijas susipykdavome dėl spektaklių, buvau tokia karštakošė, nesikalbėdavome vienas su kitu po mėnesį, bet kai manęs reikėdavo spektakliui, jis viską pamiršdavo ir man duodavo vaidmenį – nebuvo kerštingas nei menantis pikta. Vėl kaip niekur nieko dirbdavome, o po premjeros pagirdavo. Naujoje knygoje net parašau savo mokytojui skirtą skyrių – „Laišką Jonui Vaitkui.“

D.Kazragytė Kauno dramos teatre, H.Ibseno spektaklyje „HedaGabler“ Asmeninio archyvo nuotr.

Gastrolės po pasaulio teatrus

D.Kazragytė – puiki skaitovė. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių prisimena jos skaitomą Richardo Bacho „Džonataną Livingstoną žuvėdrą“, kuri ją lydi visą gyvenimą. Kai aktorė sulaukė šešiasdešimtmečio, pajuto kūrybinė nuovargį – nenori lipti į sceną, nenori pasirodymų ir spektaklių. Bet gyvenimo verpetas ją įsuko prieš jos valią. Po kūrybinės pertraukos 2015 m. LNDT Doloresa Kazragytė sukūrė Hedvigos vaidmenį lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklyje pagal Thomo Bernhardo pjesę „Didvyrių aikštė“.

„Esu labai dėkinga Kauno dramos teatro vadovui Egidijui Stancikui, kad jis man paskambino ir paragino važiuoti susitikti su režisieriumi Krystianu Lupa ir pabandyti gauti vaidmenį šiame spektaklyje. Per nenorą ir priešinimąsi aš vis dėlto nuėjau. Mane pasirinko nedideliam, bet reikšmingam vaidmeniui. Esu labai dėkinga ir E.Stancikui, ir K.Lupai, nes su spektaklio gastrolėmis apsilankiau Kinijoje, Krokuvoje, Avinjone, Paryžiuje, Varšuvoje, Lione. Pamačiau pasaulį, vaidinau ir bendravau su nuostabiais aktoriais Egle Gabrėnaite, Vytautu Rumšu, Arūnu Sakalausku. Vilniaus nacionalinį dramos teatrą vis dar remontuoja, spektakliai nevyksta. Pernai buvome gastrolėse Minske. O Kaune šią žiemą pajutau tokį nykumą – gal kad nėra žiemos, nematau žvaigždėtų naktų... Viskas mažėja, lėtėja, nėra judėjimo. Iš tiesų, žmogaus senėjimas – kritimas į aukštį.“

Tikintieji nebijo mirties

Bene svarbiausias menininkės dvasios brandos etapas buvo tikėjimo Dievu atradimas. Jai atsivėrė nepažinti įstabūs būties klodai.

„Užaugau ateistų šeimoje. Mama sakydavo, kad Dievo nėra, nes jei būtų, neleistų, kad žemėje būtų tiek neteisybės, blogio, ligų, žiaurių karų. O juk tai ne Dievo, o žmonių pikti darbai. Dievą atradau per nelaimę – kai mano sūnus Palangoje pateko į avariją ir buvo arti mirties. Pasijutau visiškai bejėgė, supratau, įtikėjau, kad yra aukštesnė jėga, kuri sprendžia žmogaus likimą. Suklupusi prie Palangos bažnyčios meldžiausi, prašydama išgelbėti Tomą, ir sūnus pasveiko“, – atsivertimo momentą liudija moteris. – Pradėjau skaityti Antaną Maceiną, Aleksandrą Menį, kitą teologinę literatūrą. Mano draugė pažinojo būsimąjį vyskupą Eugenijų Bartulį, tada dar dirbusį kaimo bažnytėlėje, jis mane pakrikštijo. Ilgai dirbau Marijos radijuje. Įtikėjęs pradedi jausti Dievo globą, kad kažkas tavimi rūpinasi ir tave myli. Net jeigu apima nerimas ar rūpesčiai, žinai, tiki, kad viskas išsispręs. Kai žmogų apgaubia dieviška šviesa, žemiškieji rūpesčiai atrodo tokie nesvarbūs. O svarbiausia tai, kad turi ryšį su antgamtiniu pasauliu, su visatos kūrėju. Susitikimuose su skaitytojais kalbu apie Dievą, apie amžinybę, apie tai, kad mūsų siela nemirtinga, kad ir po mirties mūsų egzistencija tęsis toliau. Mes neišnyksime, tik peržengsime šio pasaulio slenkstį ir iškeliausime kažkur kitur. Noriu įkvėpti norą gyventi, skatinti tikėti, suteikti viltį. Svarbiausia – neprarasti vilties. Vilties, kad esi išskirtinis, ypatingas, amžinas. Dalindama autografus žmonėms savo knygose užrašau, kad jie tik neprarastų vilties.“

Algimantas Masiulis ir D.Kazragytė Kauno dramos teatre, A.Strindbergo spektaklyje „Kreditoriai” Asmeninio archyvo nuotr.

Džiugina maži stebuklai

Šiltuoju metų laiku aktorė gyvena kaimo sodyboje Labanore, ir tą džiugų buvimą su pievomis, mišku, ežeru vadina tikru, pilnakrauju gyvenimu. Bet gyventi reikia ir kitą pusmetį – Kaune. Tuomet ją džiugina gamta, knygos, filmai.

„Labai myliu šunis, bet savo šunelio dabar neturiu, nes prie jų labai prisirišu, man būna be galo skaudu kai jų netenku. Tačiau rytais vedžiojau aklos kaimynės Onutės šuniuką. Onutė – nuostabus žmogus, baigusi muzikos mokyklą groja akordeonu, pianinu. O mano pianinas, kurį man dovanojo gerbėja, stovi kambaryje kampe, neskambinu juo jau dveji metai. Viename susitikime su skaitytojais prie manę priėjo moteris ir sako: skaitau jūsų knygas, tad žinau, kad jūs mėgote groti, o neturite pianino. Noriu jums dovanoti savo tėvelio pianiną. Ir atvežė man. Esu baigusi Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, išmokau groti, po to mečiau. Seniau juo grodavau „katinus“ – pratimais prieš spektaklius lavindavau balsą. Visada mokėjau džiaugtis mažais dalykais, mažais stebuklais. Spektaklyje „Astrida“ vaidinau pačią rašytoją ir tariu tokius jos žodžius: „Kiekvieną dieną gali atsitikti kažkas, kas bus mažytis stebuklas“. Tai gali būti netikėtas telefono skambutis, atsitiktinis pokalbis troleibuse. Aš nenustojau laukti to stebuklo ir jis atsitinka kasdien. Juk tiek grožio gamtoje, net ir žiemą. Gyvenu netoli Ąžuolyno, tad kone kasdien ten vaikštau, apsuku ratą. Mėgstu stebėti paukščius ąžuoluose, matau varnas, kurios atskrenda tokios labai atsargios, bet vos pametus trupinių pradeda lesti. Man tai taip gražu. Arba eina žmogus ir vedasi šunį, kurio akis pamatau ir pasidaro gera. Atrodo, lyg ir paprasti dalykai, bet tose smulkmenose slypi maži stebuklai, kurie mane labai palaiko ir leidžia priartėti prie to, kas yra laimė. Netoli žydų kapinės, ten nueinu pamedituoti, pašnekėti su savimi, su Dievu, tyliai pasėdžiu švento Antano bažnyčioje, pamedituoju. Į Laisvės alėją nėra ko eiti – ji išrausta. Kartais mane draugė pakviečia paviešėti, arbatos išgerti. Man knygos svarbesnės nei televizija. Patinka skaityti žymių žmonių biografijas – Antono Čechovo, Stefano Cveigo, Levo Tolstojaus, Tomo Mano, kartais paimu skandinavų detektyvą. Iš naujo peržiūriu gerus filmus, kino klasiką – man sūnus kompiuterį įjungia. O lietuviškų nežiūriu, ypač kur pati vaidinu. Graužiuosi paskui, save kritikuoju, kad galėjau suvaidinti geriau. Neseniai vėl rodė „Riešutų duoną“, nenorėjau jo žiūrėti.“

Dienoraščiai virsta knygomis

D. Kazragytė visą gyvenimą rašo dienoraščius, kurie vėliau virsta knygomis.

„Kai išleidžiu knygą, metus ar net dvejus net nenoriu pagalvoti apie rašymą, bet vėliau vėl pradedu rašyti. Turiu svajonę parašyti dar vieną knygą ir perskaityti daug gerų knygų, o naujausią knygą pristatyti skaitytojams bibliotekose. Dar noriu, kad būtų nuostabių vasarų kaime ir lengvai, be kančių išeiti iš gyvenimo“.

Paskutiniu metu daug žymių teatro žmonių, aktorės pažįstamų, kolegų ir draugų netikėtai paliko šį pasaulį – Eimuntas Nekrošius, Arūnas Storpirštis, Remigijus Sabulis...

„...Vytautas Dumšaitis, Vytautas Čibiras, Antanas Tarasevičius, Leonardas Zelčius, Danutė Juronytė, Danutė Raubaitė, Algimantas Voščikas, – tęsia D. Kazragytė. – Viena svarbiausių temų mano naujoje knygoje – mirusieji. Prisipažinsiu, kad su jais pajutau ryšį, kai susapnavau kolegę Danutę Strakšytę ir pajutau pareigą juos prisiminti, apie juos papasakoti. Menu ir Kauno dramos teatro direktorių bei režisierių Romualdas Tumpą, kuris visais rūpinosi ir kurio jau niekas neprisimena. Žinoma, norint apie visus parašyti reikia atskiros knygos.“

 

Rekomenduojami video