Vakar į Birštono savivaldybės muziejų rinkosi Prienų ir Birštono savivaldybių gyventojai, prieš 30 metų dalyvavę likviduojant Černobylio atominės elektrinės (AE) avarijos padarinius. Iš šio krašto į Ukrainą buvo prievarta išvežti apie 72 jauni vyrai. Šiandien iš jų čia gyvena tiktai 46, nes 21 jau iškeliavęs Anapilin.

Apie Černobylio AE katastrofos pasekmes kalbama vis rečiau. Jau retas pagalvoja, ar pelnytai nueina užmarštin tie įvykiai? Tad juos ir primins muziejuje fotografijų paroda „Černobylis ir Lietuva“, kurią surengė Lietuvos judėjimas ,,Černobylis“.

Nuotraukų autoriai yra 1997-siais ir 2004-siais metais vykusių ekspedicijų į uždarą 30-ties kilometrų Černobylio zoną ir Slavutičiaus miestą dalyviai: fotomenininkas a.a. Juozas Kazlauskas, Gediminas Grybas, Gediminas Jančiauskas, Pranas Paškevičius, onkologas Juozas Prušinskas ir Juozas Mažonas.

Visi fotografijų autoriai, išskyrus profesionalus J. Kazlauską ir J. Mažoną, yra fotografai mėgėjai, o G. Grybas, G. Jančiauskas ir P. Paškevičius dalyvavo Černobylio AE avarijos pasekmių likvidavimo darbuose. Jie savo fotoobjektyvais stengėsi užfiksuoti tai, kas jiems atrodė aktualu ir kas, jų nuomone, galėtų būti įdomu platesnei visuomenei.

Anot Lietuvos judėjimo „Černobylis“ Prienų komiteto pirmininko, žurnalisto Kęstučio Kazlausko, jie susirenka vieną kartą per metus tam, kad ne tik patys prisimintų, bet ir visuomenei primintų didžiausią XX amžiaus katastrofą – Černobylio AE 4-ojo reaktoriaus sprogimą, nusinešusį dešimtis tūkstančių gyvybių.

„Valstiečių laikraštis“ pakalbino K.Kazlauską ir paprašė pasidalyti ne tik prisiminimais, kuriuos jis surinko savo būsimai knygai, bet ir černobyliečių problemomis.

Kaip Jūs prieš 30 metų atsidūrėte Černobylyje? Kiek tada Jums buvo metų?

Tada buvau 28 metų, buvo 1986 metų liepos mėnuo. Pamenu, gavau šaukimą iš karinio komisariato, buvo formuojamas pirmasis būrys. Tada ėmimas buvo kaip į karą, nebuvo kur dėtis. Rajone buvome tik du tokie specialistai-instruktoriai. Aš buvau tada dar nevedęs, gyvenau su mama, o kitas jau turėjo šeimą, todėl ir buvau pasirinktas aš. Apie tai, kad nevažiuosi nebuvo net kalbos, nes grėsė baudžiamoji atsakomybė ir kalėjimas. Kai gavau šaukimą, neakivaizdiniu būdu mokiausi universitete ir dirbau vienoje įmonėje tiekėju.

Kokius randus paliko ši katastrofa?

Turėjau palikti mamą gyventi vieną. Čia buvo blogiau nei tremtis. Gal būtų atsiradę norinčių ten važiuoti, jeigu būtų mokėję pinigus. Kai mus prievarta vežė nebuvo net kalbų apie kokį nors pinigų mokėjimą. Gaudavome komandiruotpinigius. Jų kai kam užtekdavo pasigert ir cigaretėms.

Nors esame černobyliečiai, bet savoje šalyje esame tokie patys piliečiai kaip visi kiti. Mokslininkų tyrimai teigia, kad dalyvavę likviduojant Černobylio AE patyrė postresinį sindromą. Apie 30-40 procentų dalyvių nieko nenori prisiminti, net to, kad buvo Černobylyje. Yra nemažai pasitraukusių iš gyvenimo, linkusių į priklausomybes. Žmonės iš gero negeria. Yra grupė žmonių, nenorinčių eiti į jokius černobyliečių renginius, jie linkę atsiskirti nuo žmonių.

Kokios socialinės, medicininės pagalbos sulaukiate iš valstybės?

Valstybės rūpesčiu mumis esu labai nusivylęs. Nėra nei specifinio medicininio gydymo, nei tuose darbuose dalyvavusių ir nukentėjusių žmonių registro. Kiek patys pajėgėme, tiek suregistravome. Valstybė kažkodėl to daryti nesiėmė. Latvijos valdžios kitoks požiūris į černobyliečius. Lietuvos černobyliečiams, kaip nukentėjusiems nuo 1939-1990 metų okupacijų, mokamas 58-60 eurų priedas – II laipsnio valstybinė pensija, bet tik tuomet, kai žmogus jau turi neįgalumą arba gauna pensiją. Tokį priedą gauna apie 1300 černobyliečių. Taip pat černobyliečiai gauna ir vienkartines išmokas sunkiai susirgus arba jam mirus jo artimieji. Prašėme, kad išmoka būtų indeksuojama augant minimaliai algai.

Kokios dabar paramos, pagalbos labiausiai reikėtų nukentėjusiems?

Anksčiau černobyliečiams buvo galimybės pigiau įsigyti vaistų, tačiau dabar jau ir už juos Lietuvos vaistinėse reikia mokėti visą kainą. Tai jau pigiau pirkti vaistus Lenkijoje, kur jie net 40 proc. kainuoja pigiau ir galioja lietuviški vaistų receptai. Neseniai prašėme važiavimo visuomeniniu transportu lengvatų, bet nieko paguodžiančio neišgirdome. Lengvatas turi tiktai neįgalumą gavę černobyliečiai. Todėl iš kaimų žmonėms pasiekti medikus tampa sudėtinga.

Anksčiau, kai buvo „Černobylio“ medicinos centras, sveikatą buvo galima černobyliečiams pasitikrinti profilaktiškai jame per 1–2 dienas, dar ir šalies savivaldybės pavežėdavo savo transportu, tai dabar viso to nebeliko. Pirmiausia reikia eiti pas šeimos gydytoją, o paskui po 2-4 mėnesius laukti priėmimo pas kiekvieną specialistą. Tokiems važinėjimams neįgalūs ar darbo neturintys žmonės neturi pinigų.

Pagal senus sovietinius įstatymus Černobylio AE avarijos pasekmių likviduotojai į pensiją turėjo būti išleidžiami sulaukę 50 metų. Tačiau dabar visa tai seniai užmiršta ir mes, kaip ir visi kiti, į pensiją išeisime sulaukę 65 metų. Kaip tik daugumai dalyvavusiųjų Černobylio darbuose jau sukakę 50 ir daugiau metų.

Retas kuris černobylietis Lietuvoje turi darbą, nes jų niekas nenori priimti. Darbdaviams nepatrauklus toks vyrų amžius, o jei sužino, kad dar ir černobylietis, tai be užuolankų paklausia, ar numirti atėjo? Mat dabar černobyliečių amžiaus vidurkis yra 55-59 metai ir jie turi labai mažą galimybę sulaukti pensinio - 65 metų amžiaus.

Gėda prieš Vakarus, į mus žiūri kaip į gyvus lavonus. Jeigu nedirbame, turime dar mokėti privalomą sveikatos draudimą. Kada mūsų liks tik kokie 500, tuomet politikai „prabus“ ir pasiūlys viską – lengvatas, didesnes pensijas, bet daugeliui tuomet to jau nebereikės.

Kiek tokių žmonių, dalyvavusių likviduojant Černobylio atominės elektrinės katastrofos padarinius, yra Lietuvoje?

Pagal 1999 metų atlikto tyrimo duomenis, buvo suskaičiuota, kad Černobylyje likviduojant avarijos padarinius dalyvavo 7014 Lietuvos gyventojų, tarp jų buvo 103 moterys – medicinos ar kitų sričių darbuotojos. Per metus vidutiniškai numiršta apie 100 černobyliečių iš Lietuvos. Lietuvos judėjimo „Černobylis“ turimais duomenimis, apie 700 asmenų yra išvykę iš Lietuvos, emigravę. Praėjus 30 metų nuo įvykių Lietuvoje gali būti likę apie 3700-3800 gyvų černobyliečių. Tai nėra daug. Bet ir niekam nerūpi, kiek jų dar yra.