Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Černobylio zona virsta bandymų poligonu Gamtos reakcijai

Kas nutinka, kai didžiausios branduolinės nelaimės pasaulyje vieta paliekama beveik visiškai apleista beveik 30 metų? Černobylio atveju ji tampa unikalia proga pamatyti, kaip laukinė gamta atsigauna tarsi didžiuliame rezervate be žmonių, bet – užterštame radiacijos.

„Kai pasitraukė žmonės, grįžo gamta“, – per apsilankymą „Černobylio zonoje“ sakė jos biologas Denysas Vyšnevskis, netoliese maisto ieškant laukiniams arkliams.

Kai kam gali kilti klausimas, kaip šiame šiauriniame buvusios sovietinės respublikos pakraštyje, kur 1986 metų balandį sprogo atominės elektrinės dalis ir į atmosferą pakilo toksiški debesys, pasiekę teritorijas nuo Švedijos iki Graikijos, iš viso galima kokia nors gyvybė.

Maždaug 30 drąsių ir siaubingai nepakankamai apsaugotų gelbėtojų žuvo per tas savaites, kai reikėjo suvaldyti ketvirto reaktoriaus išsilydymą ir kai buvo nustatyta 2 800 kv. km „mirties zona“.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 2005 metais apskaičiavo, kad 4 tūkst. žmonių vėliau galėjo mirti nuo radiacijos sukeltų ligų, bet „Greenpeace“ šį skaičių vadino labai sumažintu.

Šis regionas ir maždaug 300 jo gyventojų, daugiausia – vyresnio amžiaus, ir dabar toli gražu nėra saugūs. Radiacija 10 spinduliu nuo elektrinės siekia 1 700 nanosivertų per valandą – nuo 10 iki 35 kartų daugiau nei normalus foninės radiacijos lygis Jungtinėse Valstijose.

Šiandienos gyvūnai Černobylio „mirties zonoje“ galbūt gyvena trumpiau ir susilaukia mažiau palikuonių, bet jų skaičius ir įvairovė didėja tokiu tempu, kokio nebuvo daug metų dar prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą 1991-aisiais, sakė D.Vyšnevskis.

„Radiacija čia visad yra ir daro neigiamą poveikį, – sakė D.Vyšnevskis. – Bet jis ne toks reikšmingas kaip žmogaus kišimosi nebuvimas“.

Aplinkos renesansas?

Po Černobylio katastrofos maždaug 130 tūkst. žmonių buvo skubiai išvežti iš regiono, kur dar ir dabar matyti buvusio gyvenimo ženklai, tokie kaip vaikų smėlio dėžės ir sūpynės, tarsi įstrigusios laike.

Greit žuvus vietos Raudonajam miškui – 10-čiai kv. km pušų, kurios nudžiūvo dėl radiacijos, buvo prarasti paukščiai, graužikai ir vabzdžiai.

Ilgainiui tas miškas buvo iškirstas, o jo vietoje sudygo naujas ir sveikas miškas.

„Mirties zoną“ stebi kariškiai, kad į ją negrįžtų namų pasiilgę buvę gyventojai, ir nors bėgant dešimtmečiams keli šimtai pensinio amžiaus žmonių paslapčia sugrįžo, gamtoje pamažu ėmė ryškėti įdomūs dalykai.

Viena vertus, nuo pasėlių ir žmogaus atliekų priklausančios rūšys išnyko: čia nebėra gandrų, žvirblių ir balandžių.

Bet kita vertus, vėl atsirado rūšys, klestėjusios prieš katastrofą, pavyzdžiui, briedžiai, vilkai, lokiai, lūšys, jūriniai ereliai ir daug kitų.

1990-aisiais buvo atliktas vienas drąsesnių eksperimentų: buvo atvežti keli nykstantys Prževalskio arkliai, norint pažiūrėti, ar jie čia įsikurs ir išliks. Jie puikiai adaptavosi ir maždaug 100 jų dabar ganosi neprižiūrimuose laukuose.

D.Vyšnevskiui šis atsigavimas yra „aplinkos renesansas“.

Tačiau kiti mokslininkai tai vertina atsargiau.

Pietų Karolinos universiteto Kolumbijoje biologijos mokslų profesorius Timas Mousseau (Timas Muso) vadovauja komandai, kuri vykdo ilgalaikius bioįvairovės tyrimus ir Černobylyje, ir zonoje aplink Fukušimą Japonijoje.

Telefonu AFP T.Mousseau sakė, kad rūšių įvairovė, gyvūnų skaičius ir jų geba išlikti Černobylyje yra mažesni nei būtų galima tikėtis neužterštose vietose.

Ypač, regis, buvo paveikti drugeliai ir paukščiai, turbūt dėl vienos svarbios chromosomos jautrumo, sakė jis.

„Kai aptveri kokį nors rajoną, aišku, kad kai kurie gyvūnai turės galimybę plėstis, bet vien dėl to, kad jie yra matomi, dar nereiškia, kad jų padaugėjo tiek, kiek turėtų, ar kad yra tokia bioįvairovė, kokia būtų normaliai“, – sakė T.Mousseau.

Savo elektroniniame laiške jis pridūrė: „Bendrai, beveik visais atvejais būna aiškus signalas dėl negatyvaus radiacijos poveikio laukinėms populiacijoms. Pasikeičia net gegutės kukavimas“.

Vienintelis teigiamas katastrofos poveikis

Ukrainos Šmalhauzeno zoologijos instituto mokslininkė Maryna Škvyria taip pat ragina laikytis atsargumo tuos, kurie norėtų idealizuoti „mirties zoną“ kaip gamtos rezervatą.

Ši zona yra „unikali, ... bet ne visai rojus gyvūnams ir ne oazė“, sakė ji.

„Yra daug žmonių, dirbančių toje atominėje elektrinėje. Yra turistų, stalkerių ir brakonierių“, – pridūrė ji.

D.Vyšnevskis sako, kad bioįvairovės nauda su laiku didės. Kai miškai dar labiau išplis, į tuščius laukus, miškų faunos ir floros daugės, prognozuoja jis.

„Yra didžiulis kontrastas tarp Černobylio prieš pat katastrofą ir Černobylio po 30 metų“, – sakė D.Vyšnevskis.

„Šie gyvūnai turbūt yra vienintelė teigiama išdava tos baisios katastrofos, kurią patyrėme“, – pridūrė jis.

Grėsmė – tik buvusioje Sovietų Sąjungoje?

Pasak ekspertų, svarbiu veiksniu per Černobylio katastrofą buvo neįprasta ir prastai apgalvota RBMK tipo reaktorių konstrukcija, galinti lemti itin staigų galios padidėjimą, kaip nutiko tuo atveju.

Be to, šios jėgainės reaktoriai nebuvo apgaubti sandariomis ir slėgiui atspariomis talpyklomis, galinčiomis apsaugoti nuo radioaktyvių teršalų pasklidimo avarijos atveju. Tokia konstrukcija nebuvo būdinga už Sovietų Sąjungos ribų statytiems reaktoriams.

Vis dėlto avariją taip pat lėmė žmogaus klaida. Kaip nurodo Pasaulinė branduolinės energetikos asociacija (WNA), Černobylio jėgainėje taip pat buvo „pažeistos darbo procedūros ir stigo saugumo kultūros“.

Reakcija į įvykusią avariją taip pat kritikuojama: sovietų pareigūnai delsė evakuoti vietos gyventojus, o Maskva pasiuntė 600 tūkst. „likvidatorių“, kurie gesino 10 dienų liepsnojusį gaisrą, naudodami tik labai menkas apsaugos priemones arba visiškai be jų.

Pavojus buvo paskelbtas tik balandžio 28 dieną – ir tai padarė ne Maskva, o Švedija, užfiksavusi nepaaiškinamą spinduliuotės padidėjimą. Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas katastrofos faktą viešai pripažino tik gegužės 14 dieną.

Photochronograph.ru nuotr.

Atsakas

Pasaulyje kilus didžiuliam pasipiktinimui dėl Černobylio katastrofos, tapusios technogeninių grėsmių simboliu, buvo imtasi tarptautinių pastangų pagerinti branduolinės energetikos saugumą ir padrąsinti visuomenę, netgi peržengiant Šaltojo karo susipriešinimą.

Vienas iš svarbiausių žingsnių buvo Pasaulinės branduolinių jėgainių operacijų asociacijos (WANO) įkūrimas 1989 metais. Ši organizacija atlieka 430 reaktorių visame pasaulyje „koleginius patikrinimus“, siekiant aptikti saugumo problemas.

„Šis sektorius neabejotinai pasimokė, kad esame stipresni, veikdami kartu“, – WANO generalinis direktorius Peteris Prozesky (Piteris Prozeskis) sakė AFP.

Šaltojo karo pabaiga ir Sovietų Sąjungos subyrėjimas taip pat pašalino kliūtis tarptautiniam bendradarbiavimui.

Buvusioms komunistinėms Rytų Europos šalims, kurių daugelis dabar yra Europos Sąjungos narės, taip pat buvo suteikta pagalba modernizuoti sovietų statybos jėgainės. Iš 17 RBMK reaktorių, veikusių 1986 metais, šeši jau yra visam laikui išjungti, tarp jų – du Visagino atominės jėgainės blokai.

Taip pat buvo sustiprintas Jungtinių Tautų priežiūros institucijos – Tarptautinės branduolinės energetikos agentūros (TATENA) – vaidmuo. Ji išplėtė ir atnaujino saugumo standartus, o TATENA narės privalo nedelsdamos pranešti apie bet kokius incidentus, galinčius paveikti kitas šalis.

Be to, buvo pasirašytos kelios tarptautinės sutartys, iš kurių svarbiausia – TATENA Branduolinio saugumo konvencija. Kiti dokumentai reguliuoja branduolinių atliekų tvarkymą ir ankstyvojo perspėjimo apie avarijas sistemas.

Photochronograph.ru nuotr.

Fukušimos veiksnys

Tačiau įsitikinimą, kad šioje srityje jau pakankamai nuveikta, sugriovė katastrofinis cunamis, 2011 metų kovo 11 dieną smogęs Fukušimos 1-ajai atominei elektrinei Japonijoje ir sugadinęs jos trijų reaktorių elektros tinklus bei aušinimo sistemas.

„Tuo metu Japonijoje tikėta, kad ta jėgainė yra patikima ... ir kad netgi nebūtų gerai imtis ją modernizuoti arba kažką keisti, nes visuomenei gali susidaryti įspūdis, jog esama kažkokių trūkumų“, – AFP aiškino TATEN branduolinio saugumo departamento vadovas Juanas Carlosas Lentijo (Chuanas Karlosas Lentichas).

„Tai buvo milžiniška klaida“, – pridūrė jis.

Didžiausia po Černobylio branduolinė katastrofa taip pat sukėlė pasipiktinimą, tačiau tuo pačiu paskatino bendradarbiavimą ir naujus susitarimus, dar labiau padidinusius WANO ir TATENA vaidmenį.

Branduolinių jėgainių operatoriai dabar teigia įdiegę naujesniuose reaktoriuose daugiau techninių inovacijų, įskaitant patikimesnes sistemas, sulaikančias spinduliuotę, ir patobulintas „pasyviąsias“ saugumo sistemas.

Photochronograph.ru nuotr.

Žmogaus klaida

Vis dėlto kritikai sako, kad pavojus niekur nedingo, nes kad ir kokių būtų imtasi techninių ir priežiūros inovacijų, išlieka rizika, kad patys žmonės padarys klaidų, tapusių bendru veiksniu per Černobylio ir Fukušimos avarijas.

Kaip nurodo ekspertų organizacija „Union of Concerned Scientists“ („Susirūpinusių mokslininkų sąjunga“), Jungtinių Valstijų jėgainėse per 2015 metus įvyko 10 incidentų, dėl kurių reaktoriaus aktyviosios masės išsilydymo grėsmė buvo padidėjusi bent dešimteriopai, o daugumą tų įvykių lėmė žmogaus klaida.

Žaliųjų organizacijos „Greenpeace“ branduolinės energetikos ekspertas Shawnas-Patrickas Stensilas (Šonas Patrikas Stensilas) sako, kad didžiausia rizika susijusi su faktu, kad dauguma reaktorių, ypač Vakarų šalyse, yra pastatyti prieš kelis dešimtmečius, o jų konstrukcija pagrįsta 7-o ir 8-o dešimtmečio technologijomis.

„Dabar dauguma pasaulio reaktorių jau yra nusidėvėję“, – Sh.-P.Stensilas sakė AFP.

Be to, visi tie reaktoriai buvo pastatyti tuo metu, kai apie pastarųjų metų grėsmę – branduolinį terorizmą – „dar nebuvo nė minties“, pažymėjo ekspertas.

Taip pat išlieka susirūpinimas dėl Rusijos, kurioje tebeveikia vienuolika RBMK tipo reaktorių, nors ir aprūpintų naujomis saugumo priemonėmis.

Daugeliui nerimą kelia faktas, kad Rusija išlieka svarbi reaktorių eksportuotoja į besivystančias šalis.

Tačiau J.C.Lentijo, kurio organizacijos tikslas – skatinti branduolinių technologijų plėtrą – nusiteikęs labiau optimistiškai.

Rekomenduojami video