Jeigu ES biudžetą laikysime pyragu, atėjo laikas tartis dėl jo recepto ir pasvarstyti, ar bendrijos narių piniginėse yra lėšų visiems ingredientams įsigyti. Be to, svarbu jau dabar susitarti, kaip būsimą pyragą (biudžetą) padalysime į 27 dalis. Užduotį apsunkino nenumatyta kliūtis – vienas pinigingas mūsų kompanijos narys (Jungtinė Karalystė) nusprendė pasitraukti. Taigi derybos bus kaip niekada sudėtingos. Europos Komisija (EK) pateikė pirmuosius pasiūlymus ir laukia svariais argumentais paremtos reakcijos.

Nei pinigų, nei principų

EK teigia, kad finansavimą ketinama sumažinti 5 proc., tačiau Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Europos Sąjungos ir tarptautinių reikalų departamento direktorius Šarūnas Celiešius neskuba tikėti šiuo pažadu.

„Kokiomis kainomis skaičiuosime? Jeigu 2018-ųjų, tai finansavimas sumažės daugiau, nei teigiama“, – sakė jis.

Akivaizdu, kad EK gudrauja. Štai Kaimo plėtros programų finansavimą ketinama sumažinti apie 15,3 proc., tačiau EK pirštu beda į ES narių valstybių biudžetus.

„Pateiktame dokumente ne patariama, bet net reikalaujama, kad šalys padidintų kofinansavimą iš nacionalinių biudžetų apie 10 proc., todėl ir sakoma, kad finansavimas kaimo plėtros programoms sumažės ne 15, bet 5 proc.“, – sakė ŽŪM Kaimo plėtros departamento direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Palionis.

Mindaugas Palionis

Sakysite, kad ūkininkams neturėtų rūpėti, iš kieno kišenės jiems bus skiriama parama? Esą tai turėtų būti ne jų ir net ne ŽŪM, o Finansų ministerijos galvos skausmas. Neskubėkime daryti išvadų.

„Šis reikalavimas nedžiugina, nes mes patys planavome prašyti EK, kad leistų didinti kofinansavimą. Dabar kils pavojus, kad dar daugiau padidinti finansavimą Vyriausybė nepajėgs“, – prognozavo Š.Celiešius.

Be kita ko, EK sprendimas daugiau nei 15 proc. nurėžti Kaimo plėtros programų finansavimą stebina, nes iki šiol buvo nuolat principingai pabrėžiama, kad kaimo plėtrai ES skiria prioritetą. Kai pinigų pritrūko, nebeliko ir principų.

Nubrėžė išmokų ribas

Siūloma tiesioginių išmokų viršutinė riba – 60 tūkst. eurų vienam paramos gavėjui per metus. Dar iki EK paskelbiant savo pasiūlymą patikimi šaltiniai minėjo 100 tūkst. eurų ribą. Kur dingtų sutaupytos lėšos? Į ES biudžetą jų grąžinti nereikėtų. Valstybė turėtų teisę šias lėšas perskirstyti turintiesiems vidutinius ir smulkiuosius ūkius arba didinti finansavimą per Kaimo plėtros priemones.

Beje, brėžiant 60 tūkst. eurų išmokų ribą būtų atmetamos išlaidos darbo vietoms sukurti, t. y. atlyginimai bei mokesčiai tiek už samdomus darbuotojus, tiek už ūkininko ir jo šeimos narius. Verta priminti, kad tai – tik pasiūlymas, kuriam kai kurios valstybės nepritars. Štai Slovakija jau anksčiau atliko skaičiavimus ir paskelbė, kad sumanymas tiesioginių išmokų ribą sumažinti iki 100 tūkst. eurų paveiktų 770 šalies ūkių – jų pajamos sumažėtų apie 85 mln. eurų, o nustačius 60 tūkst. ribą nuostoliai būtų gerokai didesni. Slovakijai pritaria ir stambių ūkių turinčios Čekija bei Vengrija. Kitokia padėtis Lenkijoje ir tuo labiau Lietuvoje – šiose šalyse itin stambių ūkių yra santykinai nedaug, be to, dėl gobšumo jie susigadino įvaizdį, iki šiol susirinkę per 80 proc. ES ir valstybės skirtos paramos.

Nauja formulė

ES tiesioginių išmokų vidurkis siekia 266 eurus už hektarą. Pusė šalių gauna dar mažiau. Mažiausios tiesioginės išmokos pasiekia Lietuvą, Latviją ir Estiją, o didžiausios – Graikiją, Olandiją ir Belgiją. Vokietijos ir Prancūzijos gaunamos tiesioginės išmokos yra tik šiek tiek didesnės nei minėtas vidurkis. Nuskriaustos šalys nuolat kaltina EK dėl „dviejų greičių“ politikos, todėl EK pateikė naują tesioginių išmokų skaičiavimo formulę. Užbėgdami įvykiams už akių, t. y. vildamiesi, kad formulei pritars visos ES narės, pasakysime svarbią žinią: ši formulė būtų palanki penkioms ES narėms, tarp jų – ir Lietuvai.

Pagal siūlomą naują formulę šalims, kurių tiesioginių išmokų vidurkis yra mažesnis nei 90 proc. ES vidurkio, skiriamų tiesioginių išmokų vidurkis priartėtų prie 50 proc. (anksčiau buvo numatyta 30 proc.).

Paaiškinsime, ką reiškia šis pakeitimas Lietuvos ūkininkams.

„Jeigu išliktų dabar siūloma skaičiavimo formulė, tiesioginės išmokos Lietuvoje nuo 2021-ųjų vidutiniškai turėtų padidėti apie 12,3 procento“,– sakė Š.Celiešius.

Š. Celiešius

Be Lietuvos, į minėtą penketuką turėtų patekti Latvija, Estija, Portugalija ir Rumunija. Latviams tiesioginės išmokos turėtų padidėti 13,2 proc., estams – net 13,6 proc., o štai portugalams ir rumunams – apie 0,4 proc. 16 ES šalių tiesioginės išmokos sumažėtų 3,9 proc., o 6 šalims – mažiau nei 3,9 proc.

Blogasis variantas

Pateikiant kiekvieną skaičių reikėtų pridurti, kad tai yra tik pirmieji pasiūlymai. Žinoma, EK jau atliko skaičiavimus, tačiau jeigu ES narėms susitarti nepavyktų, skaičiavimai būtų koreguojami. Konkrečiau galėsime svarstyti šių metų birželio 28–29 d., kai Europos Vadovų Tarybos susitikime EK paskelbs, kiek iš viso kiekviena valstybė per naująjį laikotarpį gaus ES paramos. Tai bus ne tik lėšos žemės ūkiui. Kaip žinome, Lietuvai dar bus skiriama pinigų Ignalinos atominei elektrinei galutinai uždaryti, geležinkelio vėžei „Rail Baltica“ tiesti ir kt. Kokiais kriterijais remsis EK?

Pasak M.Palionio, parama žemės ūkio sektoriui priklausys ir nuo pasirinktų ekonominių rodiklių bei vadinamųjų objektyviųjų kriterijų, kurie viešai neskelbiami.

Jau dabar žinoma, kad kai kurios ES narės nepritars EK siūlymams. Pavyzdžiui, Nyderlandų vyriausybė nesutinka didinti pajamas ir siūlo ES biudžetą dar labiau sumažinti. Jai pritaria Austrija ir Švedija, o štai Prancūzija prieštarauja biudžeto mažinimui – visi žinome apie energingus prancūzų fermerių protestus Briuselyje. Pagrindinė ES donorė Vokietija lieka atsargi. Prieštaravimo raštą EK pateikė ES senbuvės Belgija, Kipras, Danija, Graikija, Italija ir prie jų prisišliejusi Slovėnija.

Argumentų svarstyklės

Kokius argumentus pateikė minėtos ES valstybės?

„Aiškinama, kad suvienodintos tiesioginės išmokos padidintų atotrūkį tarp ūkių pajamų ir kituose sektoriuose gaunamų pajamų, iškraipytų padėtį rinkose. Reikalaujama, kad nustatant tiesioginių išmokų lygį būtų atsižvelgiama į darbo sąnaudų, agronominių sąlygų ir žemės kainų skirtumus“, – sakė Š.Celiešius.

Ar Lietuva ir kaimynės Latvija bei Estija turi argumentų?

„Jie kalba apie darbo sąnaudas? O mes turime pateikti žemės ūkio technikos, trąšų, augalų apsaugos priemonių pardavimo kainas, kurios neretai Lietuvoje būna didesnės nei Vakarų Europos šalyse. Ar ŽŪM rengia konkrečius argumentus?“ – klausė Žemės ūkio rūmų direktorius Sigitas Dimaitis.

„Tokia užduotis skirta Lietuvos agrarinės ekonomikos institutui, tikimės, kad birželį statistiniais duomenimis pagrįsto tyrimo rezultatus jau turėsime“, – žadėjo Š.Celiešius.

Svarbu, kad planuojama pakeisti Lietuvai labai nenaudingą referencinį laikotarpį, t. y. metus, pagal kurių statistinius duomenis būtų skaičiuojamos išmokos. Iki šiol buvo fiksuoti Lietuvai labai nepalankių 2009-ųjų duomenys. Per 8 metus žemės ūkio paskirties žemės plotas Lietuvoje labai padidėjo.

Tikrieji ūkininkai

Daug metų kalbama apie vadinamuosius sofos ūkininkus, t. y. žemės ūkiu neužsiimančius žemės ūkio paskirties žemės savininkus arba ūkininkus, kurių su žemės ūkiu susijusi veikla sudaro nedidelę dalį visos jų ekonominės veiklos. Nors tokie ūkiai Lietuvoje užima santykinai nedaug ploto, be to, jų gretos kasmet tirpsta, tačiau tikrieji ūkininkai teisėtai piktinasi, kad sofos ūkininkai naudojasi tikriesiems ūkininkams skiriama parama. Tokius ūkius kontroliuoti sudėtinga, todėl EK nusprendė šį darbą patikėti savarankiškai atlikti valstybėms. Pasiūlyme rašoma, kad valstybės galėtų naudoti gaunamų pajamų ir darbo sąnaudų kriterijus bei nustatyti griežtesnius ūkių registravimo reikalavimus. Taigi žaidimo taisykles lyg ir leidžiama nusistatyti patiems, o Briuselis žada užsimerkti.

EK atkreipė dėmesį, kad kai kurios valstybės piktnaudžiauja dalį paramos skirdamos ūkininkams, kurie dėl sunkiai suvokiamų priežasčių vadinami jaunaisiais. Kai kurios šalys apsimeta painiodamos sąvoką „jaunasis“ su „naujasis“. Taigi EK primena, kad jaunasis ūkininkas negali būti vyresnis nei 40 metų. Be to, jis turi būti ūkio valdytojas, turėti tinkamą išsilavinimą arba įgūdžių.

Taigi palaukime birželio pabaigoje įvyksiančio Europos Vadovų Tarybos susitikimo ir tikėkimės nors iš daliespalankesnio EK pasiūlymo.

Bloga ir gera žinia

Arūnas Svitojus, Žemės ūkio rūmų pirmininkas

Bloga žinia, kad išsipildė prognozės dėl finansavimo mažinimo, o gera žinia – finansavimą planuojama mažinti ne taip smarkiai, kaip buvo tikimasi. Ar pateikto plano bus laikomasi? Derybos bus sudėtingos, nes, pavyzdžiui, Prancūzijos ūkininkai tikrai priešinsis. Žinoma, laukia sudėtingos derybos ir dėl padidinto įnašo į ES biudžetą – iki šiol valstybės skyrė 1 proc., o planuojama surinkti 1,114 ar net 1,13 procento bendrojo vidaus produkto. Priekaištų pažers ir Rytų Europos valstybės dėl sanglaudos politikos finansavimo mažinimo. Mes turime nuolat priminti pažadus suvienodinti tiesiogines išmokas. Kita vertus, reikia pagalvoti, kaip sėkmingiau pasinaudoti žadamais ES paramos taisyklių pakeitimais, kai siekiama atsisakyti ūkininkų nervus gadinančių administracinių formalumų. Pavyzdžiui, man patinka, kad bus siekiama dėmesį sutelkti ne į trukdantį ūkininkauti kontrolės mechanizmą, bet į paramą gavusio ūkio ekonominius rezultatus. Gerai, kad apie 30 milijardų eurų numatyta Europos investicijų stabilizavimo priemonėms – kompensacinėms paskoloms, jeigu pritrūktų valstybės finansavimo. O prioritetines investicijas būtina išlaikyti.

Skirtingos išmokos ir konkurencija

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vadovas

Daugelis europiečių nesupranta, kad Lietuvos ūkininkų pajamos mažesnės dėl mažesnių žemės ūkio produktų supirkimo kainų, o išlaidos kai kuriais atvejais panašios. Tačiau mes turime nuolat priminti ES Lisabonos konferencijoje nedviprasmiškai pasakytą teiginį, kad konkurencingumas yra svarbiausias ES bendrosios žemės ūkio politikos motyvas. Taigi ar galime kalbėti apie lygias konkurencijos sąlygas, jeigu toje pačioje ekonominėje erdvėje taikomos skirtingos tiesioginės išmokos? Juk nevienodų konkurencijos sąlygų pasekmė – skirtingos pajamos. Tikrai absurdiškas argumentas mums mokėti mažesnes tiesiogines išmokas todėl, kad sugebame pigiau ūkininkauti. Tai jau ne ekonomika.