Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Būdviečio knygnešio atminimą saugo anūkai

Kaune gyvenantis bibliotekininkas, kraštotyrininkas, Lietuvos knygnešio draugijos valdybos narys Benjaminas Kaluškevičius, legendinio knygnešio Jono Kaluškevičiaus anūkas,puikiai prisimena savo senelį, su kuriuo gyveno vaikystės name gimtajame Būdviečio kaime (Lazdijų r.). Benjaminas, subūręs brolius ir seseris, išsaugojo tėviškės namą, jame įkūrė knygnešio atminimo kambarį, o kieme pastatė įspūdingą akmenų paminklą Būdviečio krašto žmonėms, nukentėjusiems per Lietuvos okupacijas 1795–1918 ir 1940–1981 m., pagerbti.Jis išleido keletą knygų apie lietuviškos spaudos draudimo laikmetį,2014 m. pelnė geriausio Lazdijų rajono kraštotyrininko vardą.

Knygnešio atminimo kambarys, kurį įrengė J.Kaluškevičiaus anūkai.

Lauktuvės anūkui – litas

„Mūsų šeima – penki vaikai su tėvais – gyvenome kartu su seneliu J.Kaluškevičiumi (1862–1941) Būdviečio kaime. Senelis mirė, kai man buvo septyneri, tad gerai jį pamenu: vaikščiodavo pasiramsčiuodamas savadarbiu mediniu kriukiu (lazda lenktu galu), nes jaunystėje buvo netekęs kojos, kai kartu su tėvu ir broliais miške pjovė medžius, ir griūdamas medis ją sužalojo–Suvalkų ligoninėje koją teko amputuoti.Senatvėje senelis sirguliavo, dažniausiai gulėdavo lovoje savo kambaryje. Jį prižiūrėjo dukra, mano teta ir krikštamotė Elena. Senelis kiekvieną mėnesį gaudavo 20 litų pensiją, kuri jam buvo paskirta už nuopelnus platinant draudžiamą lietuvišką spaudą. Jos atsiimti senelis važiuodavo į Lazdijų banką. Nekantriai laukdavau jo grįžtančio namo, nes kiekvieną mėnesį gaudavau lauktuvių ne tik „baronkų“, bet ir vieną litą.Jį atiduodavau mamai, o jau ji nupirkdavo man, ko paprašydavau, –vaikystę prisimena B.Kaluškevičius. –Tais laikais žmonės sveikatą stiprindavo naminiais vaistais. Mano teta gamindavo rupūžių antpilą – išdžiovindavo jas krosnyje, užpildavo spiritu ir duodavo seneliui pasitrinti skaudamas vietas. O man, vaikui, buvo labai įdomu pažiūrėti, kaip tos rupūžės ten džiūsta, tai vis atverdavau orkaitę. Įkaukšėjęs į virtuvę, senelis kartą paklausė, ką čia veikiu. „Rupūžes kepu“, – atsakiau. „Kepk toliau“, –pasakė ir išėjo į savo kambarį. O teta Elena turėjo visokių gydomųjų žolelių, kurias ir pati vartojo. Per savo ilgą amžių jinė karto nesilankė pas gydytojus, o kai mirė sulaukusi 80-ties, visi jos dantys buvo sveikut sveikutėliai – neiškritę, nesugedę.“

Atminimo lenta Būdvietyje gyvenusiam „Aušros“ leidėjui kunigui L.Kunevičiui.

Archyvą dovanojo muziejui

„Seneliui gyvam esant buvau per mažas, kad man rūpėtų jo klausinėti apie knygnešystę, –tęsia B.Kaluškevičius. –Mano tėvas Leonas Kaluškevičius buvo šaulys, todėl pokariu kaip politkalinys buvo ištremtas į Komiją. Mes, penki vaikai, esame dėkingi savo motinai Anelei Vaitkevičiūtei-Kaluškevičienei, kad mus visus užaugino ir išmokslino. Sovietmečiu dirbau Kauno medicinos instituto mokslinėje bibliotekoje, 1975–1992m. buvau jos direktorius.Tik atkūrus nepriklausomybę, kai nuo1995m.pradėjau dirbti Lietuvos archyvų bibliotekoje, turėjau geras sąlygas tyrinėti lietuviškos spaudos draudimo laikmetį bei savo gimtinės istoriją. Pradėjau nuosekliai domėtis ne tik senelio, bet ir kitų knygnešių bei daraktorių likimais. Važinėjau po Lietuvą, rinkau prisiminimus, konsultavausi su žymiu istoriku akademiku Vytautu Merkiu. Susipažinau su žinomu kraštotyrininku Kaziu Misiumi, kuris buvo surinkęs daug medžiagos apie spaudos draudimo laikus (1864–1904 m.).Siekdami pagerbti mūsų gimtąjį žodį apgynusius žmones, abu su K.Misiumi parengėme ir išleidome žinyną „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“ (2004 m.), kuriame suregistruota per 7000 pavardžių.Didelę asmeninio kraštotyros archyvo ir bibliotekos dalį esu padovanojęs Lazdijų krašto muziejui.

Vežimas dvigubu dugnu

Džiaugiuosi, kad spėjau surinkti senelio sūnų ir dukterų, kurių jau nėra tarp gyvųjų, prisiminimus apie J.Kaluškevičių, išsaugojau daug giminės nuotraukų.

Senelis slapta platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Kilęs iš valstiečių šeimos, tarnavo piemeniu, pusberniu, bernu. 1888 m. apsigyveno žmonos Gertrūdos Kupčinskaitės ūkyje Būdviečio kaime. Kunigas Tomas Zubrys, 1885–1894 m. dirbęs Būdviečio koplyčios kapelionu, paskatino senelį pardavinėti devocionalijas (rožinius, medalikėlius, šventųjų paveikslėlius) ir slapta platinti draudžiamą lietuvišką spaudą – padėjo įsigyti vežimą ir arklį.

Vežime J.Kaluškevičius įrengė antrą dugną knygoms slėpti. Pasisiuvo sermėgą su ilgomis siauromis kišenėmis, į kurias taip pat prisidėdavo knygelių. Lietuviškos spaudos jam atveždavo knygnešys Mikas Vasiliauskas (gyvenęs Skaisčiuose,Vilkaviškio r.). Jis ir pats parsiveždavo spaudinių iš Vinco Danisevičiaus (Virbalyje), Jurgio Bradūno (Alvite), Juliaus Jasinsko (Vilkaviškyje), Juozo Kanclerio(Kalvarijoje).Senelis platindavo knygas aplinkiniuose miesteliuose per muges ir atlaidus. Savo prekybos palapinėje, įrengtoje antvežimo, viešai pardavinėdavo smulkias galanterijos prekes ir devocionalijas. Lietuviškos knygos, daugiausia religinės, būdavo paslėptos giliai vežime.

Senelis nudardėdavo į Punską, Seinus, Kalietniką, Smalėnus, Rudaminą, Lazdijus, Krosną.Gabenti ir platinti spaudą jam sekėsi neblogai, bet keturis kartus įkliuvo. Lazdijuose jo prekybos palapinėje policininkas rado keletą lietuviškų knygų,teko sumokėti 20 rublių baudą. Punske pas jį rado 40 lietuviškų maldaknygių, valsčiuje privertė pasirašyti, kad daugiau nebeplatins, antrą kartą per kratą spėjo atiduoti knygas pažįstamiems. Kalietnike policija paėmė keletą lietuviškų kalendorių, grėsė kalėjimas, bet byla buvo nutraukta panaikinus spaudos draudimą.Seneliui labai rūpėjo, kad jo vaikai mokėtų lietuviškai skaityti ir rašyti, todėl samdė daraktorių.Senelis palaidotas Būdviečio kapinėse. Mes, anūkai, pastatėme paminklą, aplankome ir prižiūrime jo kapą.“

Knygnešio atminimo kambarys

Bažnyčios gatvėje,Būdvietyje, stovi žalias medinis knygnešio J.Kaluškevičiaus namas, kuriame gyvena jo anūkė Teresė Salomėja Jotautienė. Čia gimė jo vaikai ir anūkai, puoselėjantys ne tik senelio, bet ir visų žymių būdvietiškių atminimą. Benjamino teigimu,jo gimtasis namas buvo perstatytas, bet senelio kambarys ir jame buvę baldai išliko.

„Mes, knygnešio anūkai (Benjaminas, Algimantas, Burkvydas, Teresė Salomėja ir Ona Julija), nusprendėme gimtajame name įrengti knygnešių atminimo ekspoziciją, sutvarkėme ir atnaujinome senelio baldus: lovą, komodą, stalą, kėdę,kriukį, rožinį. Bene brangiausias eksponatas –senovinė maldaknygė su senelio ranka užrašyta savo pavarde. Šį mažą muziejų pavadinome atminimo kambariu. Sugalvojome kambaryje pasodinti ir patį senelį – žmogaus dydžio maketą, laikantį lazdą. Vienas stendas čia skirtas Pietų Lietuvos – Seinų, Punsko, Lazdijų krašto – knygnešiams ir daraktoriams.Dabar šiame name gyvena mano sesuo T.S.Kaluškevičiūtė-Jotautienė“,–pasakojo B.Kaluškevičius.

Paminklas kraštiečiams

Šalia namo plazda Lietuvos tautinė vėliava, į dangų stiebiasi 1992 m.Lietuvos knygnešio draugijos pasodintas atminimo ąžuolas knygnešiui Jonui. Čia pat stovi įspūdingas 5 m aukščio iš akmenų sumūrytas paminklas ir keturios 1,5 m aukščio kolonėlės su plokštėmis, ant kurių užrašyta daugybė pavardžių.

„Šį paminklą iš lauko akmenų pastatėme gimtojo krašto žmonėms, nukentėjusiems nuo visų Lietuvos okupacijų: caro laikų, sovietmečio, Antrojo pasaulinio karo. Paminklas skirtas ne tik knygnešiams, bet ir partizanams, tremtiniams, politiniams kaliniams – ant keraminių plokščių išgraviruotos jų pavardės, vardai, gimimo ir žūties metai, –pasakojimą tęsia knygnešio anūkas. –Paminklą statėme bendromis brolių, seserų, mano dukrų Aurelijos ir Živilės šeimų pastangomis bei lėšomis. Akmenis atvežė kaimynas Juozas Gražulevičius, o mūryti padėjo kaimynų Bancevičių sūnus Robertas.“

Kunigas, leidęs „Aušrą“

Prie paminklo stovi kolonėlė su atminimo lenta dar vienam Būdvietyje gyvenusiam draudžiamos spaudos leidėjui ir platintojui kunigui Lionginui Kunevičiui, kuris sovietmečiu net devynerius metus slapta gaudavo straipsnių (ir pats parašydavo), juos redaguodavo, spausdindavo ir perduodavo platinimui. Taip atsirasdavo„Aušra“ – Lietuvos pogrindžio periodinis leidinys, ėjęs 1975–1988m., kaip1883–1886m. leisto lietuviško žurnalo„Aušra“ tęsinys.Pirmuosius keturis numerius paruošė kunigas Sigitas Tamkevičius (dabar – kardinolas).1977–1985 m. „Aušrą“ leido kunigas L.Kunevičius. Leidinyje buvo rašoma apie tikinčiųjų persekiojimą sovietinėje Lietuvoje, politinį ir kultūrinį lietuvių genocidą, literatūros konfiskavimą, istorijos falsifikavimą, raginama priešintis rusinimui, nutautinimui, spausdinama politinių kalinių ir tremtinių poezija.

„L.Kunevičius kasmet parengdavo 3–4 „Aušros“ numerius po 50–60 puslapių, Būdvietyje išleido iš viso net 43 numerius. Jis buvo įtariamas sovietinio saugumo, bet arešto išvengė. Pora KGB agentų gyveno Būdvietyje, bet kunigo nesusekė, nes jis mašinėle spausdino ir savo eilėraščius, tad nekėlė įtarimo, jog rašo ne tik poeziją. Vienas antisovietinio leidinio numeris pasiekdavo JAV lietuvius, užsienio radijo bangomis buvo girdimas visame pasaulyje ir okupuotoje Lietuvoje. 2019 m.Lazdijų rajono savivaldybės valdininkams ir vietiniam parapijos klebonui siūlėme pagerbti šį žmogų, įprasminti jo atminimą,pagaminti atminimo lentą ir pastatyti ją šalia klebonijos ar bažnyčios, bet sulaukėme visiško abejingumo. Tad patys savo lėšomis atidengėme kuklią atminimo lentą šalia paminklo nukentėjusiems, nes manau, kad toks žmogus negali būti pamirštas“,– prisimena Benjaminas.

Knygnešio draugijos nariai B.Kaluškevičius ir K.Misius išleido bibliografinį žinyną „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“.

Turėtų perimti muziejus

Knygnešio atminimo išsaugojimu kurį laiką rūpinosi Būdviečio pagrindinė mokykla. Atminimo kambarį lankydavo moksleiviai.Būdviečio pagrindinėje mokykloje įvyko kelios konferencijos„Čia istorija praėjo knygnešys“. Deja, 2015 m. mokykla buvo uždaryta, tad svečiai žaliame name Bažnyčios gatvėje lankosi rečiau. Toks atminimo kambarys, įrengtas tame pačiame name, kuriame gyveno knygnešys, yra vienintelis Užnemunėje (buvusioje Suvalkų gubernijoje).

Lietuvos knygnešio draugijos pirmininkė dr. Irena Kubilienė viliasi, kad Lazdijų šviesuomenė ir rajono valdžia pasirūpins Būdviečio knygnešio atminimo kambariu. „Įsivaizduokime: ateis gražus laikas, kai šiuo knygnešio atminimo kambariu, kaip ir Lazdijų muziejaus filialu, galės džiaugtis ne tik Būdviečio krašto žmonės, bet ir svečiai. O ateityje, tikėkime, knygnešio atminimo kambariui atsiras saugi ir pagarbi užuovėja Lazdijų krašto muziejuje. Jei uždarysime atminties duris į praeitį, neberasime kelio į ateitį.“

Rekomenduojami video