Sakoma, kad randa tik ieškantieji. Taip nutiko Andriui Mašanauskui ir jo išrinktajai Ingai Einikytei. Tačiau sėkmę jiems neša ne aitvarai, o kantrus darbas. Jau keleri metai, kai pora užsiima bitininkyste.

Ant žaliuojančių Zarasų krašto kalvų įsikūrę jauni bitininkai prisijaukino vaisingumo ir linksmybių dievą Bubilą. Jo vardu net savo bitininkystės ūkį pavadino. Jaunai porai gyvenimas kaime – ne pramoga, o rimtų sumanymų pradžia.

Iš meilės gimęs pavadinimas

Kai tik atšyla orai, Andrius su Inga skuba į Kastantinavos kaime esančią sodybą. Jaunas vyras pasakojo, kad antrajam gyvenimui prikeltoje sodyboje tarpukariu gyveno stambus ūkininkas. Dailus medinis namas su priestatais buvo laikomas dvareliu. „Kastantinavos kaimas – nedidelis, žmonės čia labai nuoširdūs, mylintys savo kraštą. Sodyba mena ūkininką, kuris taip mylėjo savo žmoną Kastantiną, kad jos garbei pavadino aplinkui besikuriantį kaimą, – sakė Andrius. – Džiaugiuosi, kad meilės aura neapleido „Bubilo“ dvarelio ir šiandien.“ Ir nors kelionė iš Kauno netrumpa, nemažai kainuoja degalai, Andrius tikina, kad malonumas, kurį patiria būdamas prie bičių, – neįkainojamas, be to, iš trijų avilių prikopinėto medaus užtenka degalų išlaidoms padengti. Po metų kitų jis planuoja pastatyti skulptūrą bičių deivei Austėjai – tegul dviese su Bubilu saugo bites, sodybą ir juos.

Iš muzikuojančios šeimos

Andriaus ir Ingos noras dalytis gerumu, bičiuliautis su panašiai mąstančiais, kuriančiais žmonėmis lėmė tai, kad sodyba tapo panašiai pasaulį jaučiančių žmonių traukos centru. „Labai smagu, kai atvažiuoja mano sesuo Monika, ir suskamba pianinas. Mūsų šeimoje visi kažkuo groja. Tėtis – gamtos mokslų daktaras, mama – gydytoja, bet abu groja liaudies muzikos kapeloje. Mėgstu muzikuoti ir aš. Tačiau iš prigimties esu inžinierius, todėl pasirinkau su menais nesusijusią specialybę. Ir nesigailiu, nes inžinerinės žinios visur praverčia“, – sakė A.Mašanauskas. Pasak jo, ateis metas, kai sodyboje bus galima rengti nedidelius koncertus, pasikviesti muzikų, literatų. Dabar svarbiausia, kad įsibėgėtų verslas, kad būtų lėšų pastatams atnaujinti, aplinkai sutvarkyti.

Iš bičių reikia mokytis

Prieš trejus metus Kastantinavos sodyboje buvo apgyvendintos pirmosios bitės. Pernai rudenį „Bubilo“ bitininkystės ūkyje buvo paliktos žiemoti 25 bičių šeimos. „Gamta dovanoja daugybę stebuklų, vienas jų – daugelio mūsų mėgstamas medus. Susidomėjęs bitininkyste, drąsiai pradėjau įgyvendinti savo viziją – įkūriau bitininkystės ūkį. Įsitikinau, kad žmonės gali mokytis iš bičių. Tai, kaip jos tvarkosi šeimoje, – puikus pavyzdys. Deja, žmonės vis labiau tolsta nuo gamtos“, – apgailestavo pašnekovas. Andrius prisipažino, kad niekada nesvajojo būti bitininku. Jeigu jam kas nors būtų pasakęs, kad kurs bitininkystės verslą, būtų tik smagiai nusijuokęs. Kai mokėsi mokykloje, žemės ūkio specialybės nebuvo prestižinės. Dabar jis mano kitaip. Žemės ūkis mažai kuo skiriasi nuo kitų verslo šakų. Jo principai tokie pat, tik priemonės, kurių padedamas sukuri produktą, – kitos.

Dabar arba niekada

Nei Andriaus tėvas, nei senelis nebitininkavo. Tik prosenelis turėjo bičių. Gal iš jo ir paveldėjo norą pažinti bites. „Mano bitininkystės vizija ėmė formuotis 2007-aisiais. Iš pat pradžių nė nemanėme, kad bitininkavimas gali tapti mūsų verslu. Buvo tik didžiulis noras pažinti šių nuostabių gamtos kūrinių gyvenimą. Tuomet dažnai važinėdavau į komandiruotes, tad, net ir labai norėdamas, negalėjau užsiimti bitininkyste. Juk bitėms nepasakysi, kad neturi laiko, grįši po kelių savaičių ar mėnesio“, – linksmai pasakojo bitininkas.

Būdamas Lietuvoje ir turėdamas laisvo laiko, jis važiuodavo pas bičiulius bitininkus, stebėdavo, kaip jiems sekasi, talkindavo bityne ir mokydavosi, aiškindavosi, kodėl jie pasirenka vienokius ar kitokius bitininkavimo būdus. Kai nebereikėjo važinėti į tolimas komandiruotes, Andrius nusprendė, kad reikia apsispręsti – dabar arba niekada. Tad nusprendė įsigyti keletą bičių šeimų ir pritaikyti iš bičiulių įgytas žinias.

Mėgsta eksperimentuoti

Andriui tik 27-eri, tačiau pokalbio metu suvokiau, kad jis apie viską turi savo nuomonę. Paklaustas, kokie žinomi Lietuvos bitininkai yra jo „guru“, sakė, kad vieno kurio įvardyti negali. „Man patinka remtis skirtingais šaltiniais. Galiu save pavadinti knygų žiurke, nes perskaičiau labai daug knygų apie bitininkystę – smetoniškus leidinius ir viską, ką yra parašęs visiems puikiai žinomas dr.Algirdas Amšiejus. Manau, iš visur verta atsirinkti tai, kas tinka ir patinka“, – sakė bitininkas. Smagiausia jam bendrauti su Zarasų krašto bitininku Vidmantu Krasausku. „Geriame kavą ir diskutuojame, galvojame, ką išbandyti. Kyla kokia idėja, tada eksperimentuojame, kol įsitikiname, verta ji dėmesio ar ne“, – sakė pašnekovas.

Ypatingas medus

Dėl nesėkmių Andrius niekada nekaltina gamtos. Pasak jo, tik nuo paties bitininko, nuo nuoseklaus, kruopštaus jo darbo priklauso, kokie bus metai – sėkmingi ar ne. Šiais metais bitininkas triūs jau 30 ha plote, augins medinguosius augalus – facelijas ir barkūnus. Pabandys kažkiek pasėti ir esparcetų. „Praėjusiais metais buvome pasėję facelijų ir barkūnų, rudenį nukūlėme sėklas. Šiais metais sėsime mūsų pačių išaugintas sėklas, todėl sutaupysime“, – džiaugėsi ūkininkas. Jis tikino, kad facelijų medus – ypatingas, nesikristalizuojantis, todėl puikiai tinkantis kepiniams, kosmetikai. Pasak bitininko, niekada nebūna taip, kad bitės prineštų vienarūšio medaus. Juk joms nepasakysi, kur skristi, jei aviliai stovi prie kelių hektarų žydinčių augalų, nėra abejonės, kad ir medų suneš būtent iš tų augalų.

Gamina avilius

Paklaustas, ar jau gali išgyventi iš bitininkavimo, Andrius nusijuokė. „Bitės save išlaiko, o manęs – ne. Esu labai brangus bitininkas. Man daug ko reikia. Pavyzdžiui, traktoriaus, kad galėčiau laukus dirbti“, – linksmai kalbėjo pašnekovas.

Andrius – verslus žmogus. Jam patinka vis ką nors organizuoti, veikti. Ėmęsis bitininkystės jis nusprendė, kad reikėtų pačiam pasigaminti avilių. Juolab kad ne vienus metus verslininkas sukosi medžio apdirbimo versle. „Anksčiau aš avilius gana brangiai pirkdavau Klaipėdos rajone, kainuodavo ir juos atvežti iš kito Lietuvos krašto. Taigi parengėme brėžinius ir pradėjome gaminti. Pasirodo, užtenka pradėti, paskui viskas eina kaip sviestu patepta“, – pasakojo verslininkas. Tiesa, rasti provincijoje jaunų, norinčių dirbti žmonių – sunku. Tad jis nusprendė eiti ir kitu keliu – superka iš bičiulių vašką ir organizuoja vaškuolių gamybą. Netrukus rinkoje pasirodys kosmetikos produktų su „Bubilo“ ūkio medumi ir kitais bičių produktais. Pasak verslininko, jau niekas nesiginčija, vartoti medų ar ne. Kaip jį panaudoti – kiekvieno žmogaus fantazijos reikalas, o verslūs bitininkai randa vis ką nors naujo pasiūlyti.