Kybartuose (Vilkaviškio r.) gyvenantis Rimvydas Vidrinskas anksčiau net negalėjo įsivaizduoti, kad bitės taps neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Šiandien dienas leisdamas tarp avilių vyras jaučiasi labai laimingas.
Baigia atstatyti
Ilgas ir šaltas šių metų pavasaris ne juokais išgąsdino ne vieną bitininką. R.Vidrinskas taip pat su nekantrumu laukė, kada orai atšils ir bitės ims nešti medų. Po žiemos prabudusias skraiduoles šiemet gana ilgai teko primaitinti, tad tikėtis iš jų medaus kurį laiką net nebuvo verta. Vis dėlto paskutinės kelios savaitės tiek kybartiečiui, tiek kitiems šalies bičių laikytojams turėjo įkvėpti šiek tiek optimizmo. Atšilus orams bitės ėmė dirbti ištisą parą, todėl medaus statinės pamažu pildosi.
„Žiemą mano bitės ištvėrė gana neblogai. Iš laikytų 116 šeimų išgyveno 102, bet tokie nuostoliai – nedideli ir įprasti. Kai kuriems Šakių r. gyvenantiems pažįstamiems bitininkams pasisekė ne taip gerai. Yra tokių, kurie per žiemą prarado po 100 ar net po 200 avilių. Asmeniškai man daugiau nerimo buvo pavasarį, kuomet bites užpuolė erkės. Dabar problemos jau išspręstos“, – pasakojo R.Vidrinskas.
Vyras baigia atstatyti ir prarastas šeimas. Didžiuliuose Gudkaimio obelų soduose įkūręs dalį bitidžių, šalimais jis turi pastatęs ir keletą spietidžių, kuriomis gaudo spiečiančias bites. Bitininkas teigė pastebėjęs, kad naujos spietidės šių skraiduolių nė kiek nevilioja – jos mieliau renkasi senas, kvepiančias žiedais ir medumi.
„Šiemet pavyko pagauti jau 16 spiečių. Įprastai į vieną būrį suleidžiu du iš jų, pakeičiu motinėlę (jas taip pat pats auginu), ir išeina viena nauja stipri šeima“, – sakė kybartietis.
Tikisi palankių metų
Praėjusiais metais iš vienos bičių šeimos R.Vidrinskas prikopinėjo apie 50 kg medaus. Ne mažesnio derliaus vyras tikisi ir šiais metais. Tiesa, vargu ar šiemet pavyks pasiekti rekordinių užpraėjusių metų rezultatų, kuomet viena šeima prinešė vidutiniškai 70 kg medaus.
Itin daug medaus kybartietis šiemet tikisi iš liepų. Dvi iš šešių jo bitidžių stovi Virbalgiryje, kur gausu šių medžių. Per jų žydėjimo sezoną vyras į šią vietą ketina atgabenti dar bent dvi bitides.
„Praėjusius keletą metų liepų medaus kiekiai nedžiugino. Jaučiu, kad šiemet bus kitaip ir šių medžių žiedai savyje turės prikaupę nemažai nektaro. Tam reikia drėgmės ir šilumos. Drėgmės šiemet tikrai netrūko, o pastarosios savaitės optimistiškai nuteikia ir šilumos atžvilgiu“, – svarstė pašnekovas.
Jis teigė, kad gerą derlių lemia ne vien gamtos sąlygos, bet ir bitėms rodomas dėmesys.
„Pamenu, kaip prieš 30 metų džiaugdavomės, jei bičių šeima sunešdavo 30 kg medaus. Su dabartinėmis bitininkavimo technologijomis jau nestebina ir 100 kg. Aišku, norint gerų rezultatų, bites reikia mylėti. Aplink avilius turi būti numintas takas. Neužtenka tik nueiti ir pasiimti medų“, – kalbėjo kybartietis.
Vyras teigė, kad neretai dar geresnio derliaus neleidžia tikėtis laukus purškiantys ūkininkai, dėl kurių nuolat žūsta daugybė bičių. Jo nuomone, šalyje galiojančių įstatymų, galinčių apsaugoti bites, pakanka, tačiau ūkininkai ne visada jų laikosi. Pašnekovas svarstė, kad mūsų šalies ūkininkai dar nesupranta bičių nešamos naudos. Pasak jo, net moksliškai įrodyta, kad bičių apdulkinti augalai vėliau atneša didesnį nei įprastai derlių.
„Užsienyje bitininkai gyvena ne iš išgaunamos produkcijos, o iš bičių nuomos. Ten ūkininkai moka pinigus, kad tik bitininkai savo bites laikytų jų laukuose“, – teigė pašnekovas.

Per pažintį sugylė
R.Vidrinskas šiandien yra visame Vilkaviškio r. gerai žinomas bitininkas. Jo iškopinėtas medus puikiai atpažįstamas bei vertinamas ir gretimuose rajonuose. Dabar vyras neįsivaizduoja savo gyvenimo be bičių, tačiau maždaug prieš 30 metų jis negalėjo nė nutuokti, kad šie vabzdžiai užvaldys jo mintis, taps jo darbu bei laisvalaikiu.
Tuomet iš armijos grįžęs vyras kurį laiką dirbo statybų sektoriuje, kol sulaukė pasiūlymo rūpintis vieno iš kolūkių bitynu. Iš pradžių jis neketino imtis šios veiklos, tačiau vėliau persigalvojo.
„Kai pirmą kartą nuvykau apžiūrėti kolūkio bityno, pamatytas vaizdas šokiravo. Aplink vešėjo už avilius didesnės dilgėlės, o pačiame kolūkyje nebuvo jokios medui sukti skirtos įrangos bei patalpų. Negana to, per pirmąją pažintį bitės mane sugylė. Tikrai nemaniau, kad galėčiau ten dirbti. Juolab kad jokios patirties su bitėmis iki tol neturėjau“, – prisiminė R.Vidrinskas.
Gerai viską apgalvojęs jis visgi ryžosi imtis šio darbo. Nors kolūkyje dirbo tik porą metų, per tą laiką vyras visiškai sutvarkė bityną, o jo iškopinėtas medaus kiekis viršijo lūkesčius. Iš pradžių prisijaukinęs bites, Vilkaviškio r. gyventojas greitai jas taip pamilo, kad jau netrukus ir pats namuose įsitaisė 10 avilių.
Darbo niekada netrūksta
Prisijaukinęs bites ir „radęs su jomis bendrą kalbą“ vyras po kurio laiko buvo priverstas jų atsisakyti. Gyvenimas susiklostė taip, kad jam teko išvykti į užsienį. Vėl prie primiršto pomėgio R.Vidrinskas sugrįžo tik prieš dešimtmetį.
Rimvydas po truputį didino šeimų skaičių, kol jis perkopė šimtą. Kybartiečio nuomone, dabar turimo bičių kiekio visiškai pakanka, todėl jis neketina dar labiau plėstis. Visos jo mintys šiuo metu sukasi apie bičių ūkio modernizavimą. Nuo pat pradžių vyras stengėsi, kad darbas su bitėmis būtų kiek įmanoma lengvesnis. Dėl šios priežasties beveik visos jo laikomos skraiduolės gyvena ne aviliuose, o didelėse bitidėse, kurias jis pats ir pasigamino. Jis teigė, kad padaryti avilius būtų buvę daug paprasčiau, tačiau darbas bitidėse nepalyginamai smagesnis, patogesnis ir lengvesnis.
Visos R.Vidrinsko pagamintos bitidės yra su ratukais, todėl prireikus jas lengva transportuoti. Tiesa, to retai kada prireikia.
„Mano bitidės stovi tokiose vietose, kur paprastai vienus žydinčius augalus keičia kiti, tad bitės visada turi darbo“, – šypsojosi pašnekovas.
Šiuo metu kybartiečiui veiklos bičių ūkyje netrūksta. Būna dienų, kai namo jis grįžta prieš pat vidurnaktį. Vis dėlto tai vyro nė kiek nevargina. Priešingai, jis jaučia didelį malonumą būdamas tarp savo skraiduolių. Paklaustas, ar nebijo būti sugiltas, Rimvydas juokavo, kad jo laikomos bitės yra ramios ir į šeimininką nesikėsina.
Vasarą prikopinėtą medų vyras realizuoja aplinkiniuose turguose, nemažai jo parduoda didmeniniu būdu. Jo teigimu, kuo daugiau medaus sukaupiama, tuo vėliau jį būna lengviau parduoti.
Be darbo kybartietis nesėdi ir šaltuoju metų laikotarpiu. Pavyzdžiui, šią žiemą jis pasigamino tūkstantį bičių korių rėmelių bei šimtą vadinamųjų magazinų – atsarginių dėžių su korių rėmais avilyje.
Išaugęs poreikis
Nors bites laiko jau gana seniai, uždirbti iš parduodamo medaus R.Vidrinskas ėmė tik per pastaruosius keletą metų. Iki tol visus už parduotą medų gautus pinigus kybartietis investuodavo į bičių ūkio plėtrą bei modernizavimą. Jo žmona Sigita Vidrinskienė juokėsi, jog laukė, kada vyrui viskas atsibos ir jis nuspręs atsisakyti bičių.
„Dirbti ir nieko neuždirbti yra labai sunku. Bet Rimvydas kantrus. Jis bityną kūrė nesinaudodamas jokiomis paramomis ar lengvatomis. Bitidžių statybos, specialių patalpų įsirengimas ir įrangos įsigijimas kainavo nemažai lėšų. Visgi kantrybė ir užsispyrimas jau ima duoti rezultatų“, – sakė S.Vidrinskienė.
Ji juokėsi, kad yra tipinė bitininko žmona: į laukus pas bites nevažiuoja, tačiau namuose padeda sukti medų, atlikti kitus būtinus darbus.
Per ilgus metus R.Vidrinskas teigė pastebėjęs, kad žmonės labiausiai mėgsta liepų bei rudeninių augalų medų, o mažiausiai domisi rapsų medaus pasiūla. Rimvydo teigimu, pastaruoju metu gyventojai visai kitaip ėmė vertinti bičių produkciją. Dabar jos poreikis labai išaugęs.
Kybartiečiui iš pirkėjų neretai tenka išgirsti įvairių komplimentų. Tai taip pat yra viena iš priežasčių, skatinančių dar labiau stengtis.
„Į užsienį daugiau nenoriu. Pagaliau susikūriau širdžiai mielą gyvenimą čia, Lietuvoje. Man darbas su bitėmis padeda nusiraminti, suteikia motyvacijos vėl grįžti prie įprastos rutinos“, – prisipažino R.Vidrinskas.