Skaičiuojame snaiges, lietaus lašus, prognozuodami, ar atidrėks dirva iki sėjos, kad grūdas sudygtų, duotų pastangų vertą derlių. Iš tiesų, derlius prastas ne tik todėl, kad gamta žmogui siunčia bausmę už neprotingą elgesį. Baudžia ir dėl to, kad sėjėjai žemę nustekeno, atėmę iš jos natūralią terpę. Kiek ilgai gali gyventi, misdamas chemija? Taip ir žemė. Mokslininkai skaičiuoja, kad alinti žemę vien mineralinėmis trąšomis daugiausia liko 30 metų. Paskui laukia didelė bėda.
Nepadės žali kryžiai, jei artojai nesupras, kad išsaugoti dirvą reikia paprasčiausio... mėšlo. Kad būtų mėšlo, turi būti gyvulių. Dabar ganyklose jų liko vos vienas kitas. Gyvuliai iš kaimo pradėjo garuoti prieš 30 metų, kai tuometiniai politikai davė impulsą griauti ir grobti. Kuo mažesnis sraigtelis, tuo menkesnė jam kliuvo kolektyvinės nuosavybės dalis. Kas bandė sakyti, kad ne skaldytis reikia, o jungtis į kooperatyvus, parduoti pieną bendrai, gauti savo užtikrintą dalį, buvo apšaukti priešais, siekiančiais grąžinti į „kolchozus“.
Perleidę perdirbimo įmonių akcijas verslui, žemdirbiai neteko jokio balso. Už Europos lėšas modernizavęsi ir dar sustiprėję stambieji verslininkai su smulkiaisiais nustojo skaitytis visiškai. O šie, suvokę, kad iš pieno uždirba tik karvės išlaikymui, jas bandomis ėmė siųsti į skerdyklas ir į Lenkiją. Lenkijoje karvė buvo ir liko maitintoja.
Tokį pat socializmą turėjo lenkai, bet atgavę nuosavybę, jie nenuėjo kiekvienas sau su savo tvartais ir juodmargėmis. Karvių augintojai telkėsi į kooperatyvus, kooperatyvai įsigijo pieno perdirbimo įmones. Patys jas valdo, patys administraciją samdo, patys vienodą supirkimo kainą nustato. Nepriklauso, ar ūkininkas turi 3 karves, ar 100. Iš pelno kooperatyvas nariams teikia neprocentines paskolas ūkio statybai. Palyginkime, mūsų kaimynai žemdirbiai pieną parduoda už 38 centus, o keliolika karvių auginantys mūsiškiai - už 20 centų. Lenkijoje tėvų ūkius perima vaikai ir net neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip.
Dalia BYČIENĖ