Pastaruoju metu Lietuvoje pastebimai padaugėjo barsukų. Išvydę nepažįstamus pėdsakus ir nuogąstaudami, kad kaimynystėje gali būti apsigyvenęs koks nors grėsmę keliantis padaras, sodybų šeimininkai neretai kreipiasi į medžiotojus ar aplinkosaugininkus su prašymu padėti identifikuoti, koks gyvūnas tai galėtų būti.

Galima prisijaukinti

„Barsukai sodybose negyvena ir po pamatais nesirausia. Jie ten pradeda lankytis, kai kaimynystėje išsikasa urvą. Barsukų populiacija gausėja, todėl jie ieško naujų vietų įsikurti“, – sako Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Anykščių skyriaus medžioklės žinovas Rimantas Pečkus.

Pasak jo, šie gyvūnai į sodybas ateina ieškoti maisto, dažniausiai naktimis. Didelė pagunda jiems būna veja, kurią praknisę ieško vikšrų, šaknų ir kito maisto. Ypač barsukus vilioja sodybos, kuriose auga seni klevai, mat šie medžiai sudaro gerą terpę išsiristi grambuoliams. Tačiau, išskyrus išknistą veją, ieškant grambuolių lervų, barsukai kitos žalos nedaro ir grėsmės nekelia. Vienintelė apsaugos nuo šių landžių padarų priemonė – tvora. Per aptvarą barsukai, skirtingai nei šernai, nesiveržia. Nebent pasinaudoję šeimininkų užmarštumu įsmunka pro užmirštus uždaryti vartelius.

„Žiemą barsukai turėtų miegoti ir nekelti rūpesčių. Deja, legenda apie tai, kaip barsukas vartosi nuo šono ant šono, dabartinio klimato sąlygomis nebegalima pasikliauti“, – sako R.Pečkus. Pasak jo, paprastai šaltą gilią žiemą barsukai, negalėdami susirasti maisto, prisitaiko miegoti. Tačiau dabar, kai žiemos nebėra šaltos, žemė stipriai neįšąla ir vyksta dideli temperatūrų svyravimai, net šaltuoju metų laiku barsukų aktyvumas dažnai būna kaip vasarą. Šiuos gyvūnus galima prisijaukinti ir įpratinti sodyboje ramiai ganytis, taip netgi susikuriant pramogą. Tuomet sėdint terasoje vakarais galima grožėtis šių švelniakailių svečių viešnage.

Akmeninės kiaunės

Pasak R.Pečkaus, nerimą žmonėms kelia ir sodybų, ūkinių bei gyvenamųjų namų palėpėse įsikuriančios akmeninės kiaunės. Jos nuo senų senovės painiojamos su šeškais. Kad pastarieji mėgsta apsigyventi sodybose, žino net ir miesto žmonės. O kad netgi miesto mūrų palėpėje gali įsikurti akmeninių kiaunių, daugeliui – negirdėtas dalykas.

Miškinės kiaunės, kaip rodo pats pavadinimas, yra miško žvėreliai ir niekur kitur jų neišvysite. Akmeninės kiaunės mėgsta gyventi tarp mūrų. Tiesa, jos gali įsikurti ir miško apsuptyje esančiuose vienkiemiuose, mat yra prisitaikiusios gyventi žmogaus pastatų erdvėse. Akmeninės kiaunės minta pelėmis, žiurkėmis, sodybų ir net miesto mūruose perinčiais karveliais.

Kelia bildesį

Jeigu sodyboje nelaikomi naminiai paukščiai, kiaunės nekelia jokios grėsmės. Netgi gali būti naudingos – išgaudo peles ir žiurkes. Didžiausias jų sukuriamas nepatogumas – keliamas bildesys palėpėse.

„Kiaunės, ieškodamos šiltos vietos, kartais palenda po mašinos kapotu ir netgi nukanda laidus. Vienintelis patarimas, kurio paklausius pavyktų išventi tokios žalos, kad ir kaip nepadoriai skambėtų, – paliekant automobilį lauke apšlapinti jo ratus“, – aiškina R. Pečkus. Tuomet, pasak jo, kiaunės nesiartins, mat šie gyvūnai šlapimu ženklina teritoriją. Jų pasaulyje griežtai paisoma šio ženklo. Pajutusios aplink automobilį tvyrantį žmogaus šlapimo kvapą, kiaunės kapotą paliks ramybėje. Suprantama, namo sienų taip neapsaugosi.

Legalūs spąstai

Nuo kiaunių neapsitversi, nes jos – laipūs gyvūnai. Jų atsikratyti įmanoma tik spendžiant spąstus.

„Mažai kas žino, kad yra teisė, labai palankiai reglamentuota namų valdos šeimininkams. Tai tam tikra teisinė sąvoka, apibrėžianti, mūsų kalba šnekant, kiemą“, – niuansus aiškina R.Pečkus. Pasak jo, namų valdos savininkas, net nebūdamas medžiotoju, visus medžiojamus plėšrūnus, išskyrus vilkus, gali gaudyti su medžioklės taisyklėmis nustatytomis priemonėmis. Taigi, norint atsikratyti nemielo kaimyno, savo kieme galima drąsiai spęsti užmušančius arba gyvagaudžius spąstus. Su pastaraisiais pagautą kiaunę patartina išvežti kuo toliau nuo sodybos, tarkime, į mišką. Tuomet kiaunė tikrai nepareis atgalios. Greičiaisiai ji susiras kitą sodybą.

Prieštaringas vertinimas

Deja, labai dažnai susiduriama su prieštaringu gyvūnijos vertinimu. Stebėdami gyvūnų gyvenimą televizoriaus ekrane, paprastai jais žavimės, tačiau kai koks padarėlis įsikuria mūsų valdose, neapsidžiaugiame ir ieškome būdų, kaip nelauktą svečią išprašyti.

„Su žmona juokaujame, kad mudviejų tolerancijos gyvūnams ribos skiriasi. Aš, kaip medžiotojas, ramiai priimu ir uodą, ir širšę, ir kiaunę, ir stirniną, atėjusį į kiemą ir nutrynusį brangų sodinuką. O žmona pyksta: „Kaipgi čia šitaip? Atėjo į mano kiemą ir tiek žalos pridarė!“ – pokštauja R.Pečkus.

Sodybų gyventojams reiktų įsisąmoninti ir apibrėžti savo santykį su laukine gyvūnija. Juk ne žvėreliai, o būtent žmogus įsiterpia į jų gyvenamąją teritoriją.