Geriausią 2019 metų Lietuvos automobilį renkantys žurnalistai visus 33 pretendentus išbandė Druskininkuose vykusioje bandymų stovykloje. Jos metu bendraujant su automobilių rinkos ekspertais ir gamintojų atstovybių vadovais kalbos daugiausia sukosi apie Vakarų Europoje kilusią psichozę dėl dyzelinių variklių ir ateities transportą – elektromobilius.

Kuo nusikalto dyzeliai?

Ar iš tiesų dyzeliniai varikliai yra tokie taršūs, kaip bandoma įteigti žiniasklaidos priemonėse? O gal jie tiesiog tapo įvairių lobistų grupių savotiškais atpirkimo ožiais? Be to, nemaža dalis mus pasiekiančios informacijos yra nepilna, klaidingai interpretuojama arba net pateikiama gandų lygiu.

Pavyzdžiui, didžiuosiuose portaluose plačiai nukamba žinia, kad dar vienas miestas Vokietijoje neįsileis dyzelinių automobilių į centrą. Ir taškas. Juk skambi antraštė svarbesnė už turinį. Tačiau išsamiau panagrinėjus šią informaciją, paaiškėtų, kad seni dyzeliniai automobiliai, neatitinkantys Euro IV arba Euro V taršos standartų, nebus įleidžiami tik į vieną kokią nors nereikšmingą gatvę senamiestyje.

Gerą pavyzdį šia tema pateikė „Kia“ atstovybės vadovas Gintaras Kaukėnas. Jis prisiminė neseną atvejį, kai pagyvenusių žmonių pora atėjo į saloną išsirinkti naujo automobilio ir, gink Dieve, ne dyzelinio. Paklausti, kodėl taip baidosi dyzelinio automobilio, jie atsakė girdėję, kad dyzeliniai automobiliai nebus įleidžiami į Paryžių.

„Tai jūs planuojate vykti automobiliu į Paryžių?“ – perklausė G.Kaukėnas. „Ne, tikrai neplanuojame. Mes automobiliu net iš Lietuvos iki šiol nebuvome išvažiavę“, – atsakė automobilio pirkėjai.

Maži, bet netaupūs

Bandydamas labai skirtingo dydžio ir svorio mašinas netrunki įsitikinti, kad už dyzelinius variklius taupesnių dar nesugalvota. Tie mažieji benzininiai 3 cilindrų, 1 litro darbo tūrio varikliai (100–120 AG pajėgumo) su turbinomis, pastaruoju metu montuojami į daugelį automobilių, nėra išsigelbėjimas – jie yra nepakankamai taupūs ir realiomis eismo sąlygomis naudoja apie 8 litrus benzino. Automobiliai su dyzeliniais varikliais tokiomis pat sąlygomis važiuoja su 6 litrais. Taigi sudeginti 2 papildomi litrai degalų šimtui kilometrų kelio – tai ir papildoma tarša, ir išlaidos.

Paradoksas, bet vadinamojo dyzelgeito krečiamas „Volkswagen“ koncernas gamina tokius dyzelinius variklius, kuriuos būtų galima vadinti pavyzdiniais. 6 cilindrų, 3 litrų darbo tūrio, 286 AG varikliai yra itin dinamiški ir neįtikėtinai taupūs. Automobiliai su šiais varikliais („Audi A6“, A7, Q8, „Volkswagen Touareg“) iki šimto kilometrų per valandą pagreitėja vos per 5,5–5,9 sekundės, o sąnaudos tokios, kad net sunku patikėti.

Štai „Audi A7“, kuri sveria net 2,2 tonos, važiuojant ramiai naudoja apie 5,3, o skriejant su vėjeliu – apie 7,7 litro dyzelino.

Taigi laidoti naujų ar apynaujų dyzelinių variklių, kurie atitinka šiuolaikinius eurotaršos standartus, tikrai nereikėtų, nes nieko geresnio nėra sukurta. Be to, pats dyzelinas yra antrinis produktas gaminant benziną, taigi, didėjant benzino paklausai, natūraliai augs ir dyzelino gamyba. Kur jį dėti – į jūrą juk neišpilsi? Tad peršasi mintis, kad, sparčiai vystant elektromobilių gamybą, mokslininkai lygiagrečiai turės sukurti ir tai, kas padarytų proveržį dyzelinių variklių gamyboje ir leistų juos plėtoti toliau.

Tobulėja elektriniai

Į stovyklą atvežti 4 elektromobiliai akivaizdžiai parodė, kokiais milžiniškais tempais jie tobulėja. Pirmasis Lietuvoje parduodamas elektromobilis, labai nepraktiškas mažylis itin siaurais ratais „Mitsubishi i-Miev“, tuo metu kainavo 130 tūkst. litų, o dabar už 40 tūkst. eurų galima įsigyti visaverčius elektromobilius: antros kartos hečbeką „Nissan Leaf“ ar kompaktinį visureigį „Hyundai Kona“.

Tiesa, svarstantiesiems apie elektromobilio įsigijimą vertėtų viską labai gerai pasverti ir įvertinti. Iš esmės elektromobilis yra toks automobilis, apie kurį turi nuolat galvoti: kiek nuvažiuosiu, kur įkrausiu, kiek užtruksiu kraudamas. Didžiausias trūkumas – ne elektromobilių rida, bet reikiamos infrastruktūros (krovimo stotelių) nebuvimas.

Benzinu ar dyzelinu varomos mašinos savininkas, net užsižiebus apie tuštėjantį baką įspėjančiam signalui, nesuka galvos – kelių ar keliolikos kilometrų spinduliu jis tikrai ras degalinę. Važiuodamas elektromobiliu turi labai detaliai planuoti kelionę ir tiksliai žinoti, kur yra krovimo vietos.

Tai daryti nėra taip paprasta, nes prietaisų rodmenys ir realiai nuvažiuotas atstumas gali smarkiai skirtis atsižvelgiant į daugybę veiksnių: greitį, oro temperatūrą, vėjo stiprumą ir panašiai. Štai atsisėdus prie elektromobilio „Jaguar i-Pace“ vairo prietaisai rodė, kad galiu nuvažiuoti 300 kilometrų. Nuvažiavus 30 kilometrų, prietaisai rodė, kad energijos liko tik 250 kilometrų, o nuvažiavus 60 realių kilometrų, energijos liko tik 200 kilometrų įveikti.

Taigi paklaida tarp teorinio ir realaus atstumo gali būti tikrai didelė. Kolegos į šią mano pastabą sureagavo siūlydami važiuoti lėčiau – esą tada realus ir teorinis nuvažiuotas atstumas neturėtų smarkiai skirtis. Tačiau elektromobilius bandžiau tais pačiais keliais, sąlygomis ir greičiais kaip ir visas kitas konkurso mašinas ir nelabai suprantu, kodėl turėčiau elektromobiliams daryti išimtį, t. y. taikytis prie jų specifikos.

Tai dar vienas argumentas elektromobilių nenaudai. Aišku, jie sparčiai tobulėja, ateityje didės ir krovimo stotelių kiekis. Taigi po kokių 5–7 metų bus galima gana racionaliai svarstyti apie elektromobilio įsigijimą.

Gražūs ar nelabai?

Šiais laikais, kai pramonė nužengė taip toli, kai automobiliai patobulėjo tiek, kad blogų jau beveik nebeliko, tik geri ir dar geresni, natūralu, kad žmonės įprato transporto priemones rinktis pasikliaudami akimis ir emocijomis. Tad nuo konkurso pradžios kasmet teikiama speciali nominacija už dizainą. Vienas šiųmetinių rinkimų šios nominacijos konsultantų yra dizaineris Tomas Jankauskas, dirbantis „Toyotos“ padalinyje Švedijoje. Anot jo, didžiausios sėkmės ir pripažinimo sulaukia laiko subrandinti dizaino darbai.

Kasdieniai automobilių vartotojai transporto priemonių dizainą vertina labai paprastais kriterijais: arba gražus, arba ne. Kartais jis gali būti nei šioks, nei toks. Tiesiog pilkas, nepastebimas, sraute pranykstantis, tačiau iš taško A į tašką B vežantis daiktas. Automobilių gamintojai į dizainą investuoja milijardus, kad jų produktai įtiktų kaip įmanoma platesnėms masėms. Geriausiai čia sekasi ilgą istoriją turinčioms kompanijoms, o kodėl, T.Jankauskas sugeba paaiškinti itin paprastai.

„Dauguma piliečių mėgsta labiau išlaikytus, santūresnius automobilius. Kodėl ne tik lietuviai, tačiau ir kitų šalių vairuotojai taip vertina vokiškų markių dizainą? Nes jis vystėsi labai pamažu, formos kito palengva. Pavyzdžiui „Porsche“ savąsias išlaikė visus 7 dešimtmečius, mes su tuo užaugome ir tai mums priimtina. Japonų ar korėjiečių gamintojai mėgsta eksperimentuoti, todėl europiečiai palankiai priima toli gražu ne visus modelius“, – aiškino T.Jankauskas.

Stebina japonai

Retas europietiškas automobilis geba sukelti tiek kontraversiškų emocijų kiek japoniški. Verta prisiminti naujausią aerodinaminiais aksesuarais apkarstytą „Honda Civic Type-R“ modelį ar tiesiog ekonomišką, tačiau labai neįprasto dizaino „Toyota Prius“. Šias rinkos anomalijas dizaineris įvardija kaip tarpkultūrinius skirtumus.

„Kai kurie japoniški automobiliai europiečiams atrodo keistai vien todėl, kad mes pasaulį matome kitaip nei jie. Europiečiai pratę matyti visumą, todėl jų automobiliai būna išbaigti, o japonai žiūri į detales, ir tai atsispindi jų kūriniuose. Bendras vaizdas gali rėžti akis, tačiau tereikia įsižiūrėti į detales“, – užsiminė dizaineris.

Tuo metu korėjiečiai, pasisamdę europiečius kurti automobilius, įtinkančius patiems europiečiams, žaidžia saugiai. Ankstesnės kartos „Kia“ ir „Hyundai“ modeliai pritrenkė mūsų žemyno vairuotojus savo išbaigtumu ir grožiu, kuris jiems padėjo užsitarnauti pripažinimą, o naujausių modelių dizainas kiek nublanko. Ne veltui: korėjiečiai stengiasi parduoti kaip įmanoma daugiau automobilių ir įtikti kuo platesniam klientų spektrui. Kylantys pardavimų rezultatai rodo, kad šis receptas veikia.

Nustebino konservatyvūs

Iš 33 šiais metais konkursui pateiktų modelių dizainerio akį labiausiai patraukė būtent tie gamintojai, kurie yra mažiausiai linkę eksperimentuoti su savo produktų dizainu ir jį keičia pamažu, nekreipdami dėmesio į kritiką, kad jų automobiliai atrodo vienodai.

„Man į akis krito „Audi Q8“, kuris atrodo it sutvertas tūkstantmečio kartai. Šis brangus ir prabangus SUV įtiks ir vyresniems žmonėms, tačiau jo dizainas man primena transformerius, su kuriais ši karta užaugo. Stebina pjaustyti paviršiai, su priekinėmis radiatoriaus grotelėmis sujungti kelių dalių žibintai atrodo įspūdingai“, – teigė pašnekovas.

Taip pat įspūdį padarė ir „Jaguar I-Pace“. Britų dizaineriai sugebėjo išlaikyti europietišką, klasikinį automobilio stilių, tačiau, panaudodami elektromobilių bazę, jie tą stilių perkėlė į visiškai naują kėbulą, kuris turi ir krosoverio, ir kupė, ir hečbeko tipo bruožų. Rezultatas, anot dizainerio, yra puikus.

„Taip pat „Peugeot 508“ dizaineriai verti pagyrimo. Žinau, kaip sudėtinga koncepciją paversti tokiu automobiliu, kuris galėtų būti štampuojamas dideliais tiražais ir turėtų konkurencingą kainą, tad vien tai, kaip jiems pavyko nenutolti nuo pastarųjų koncepcijų, yra sveikintina“, – savo favoritus įvardijo T.Jankauskas.