Kiekvienoje šalyje – savi, nors iš esmės ir panašūs, iššūkiai valstybės suverenitetui. Mūsų kaimynei Baltarusijai šia prasme pavojų kelia kitos kaimynės bandymas priverti jūrų vartus.

Pažadėjo keisti kryptį

Valstybės atkūrimo šimtmečio renginių fone nelabai rūpi (o gal ir ne visai tinka) gyventi kaimynų rūpesčiais, juolab viešai nedemonstruojamais, tačiau Baltarusijos internetinio leidinio „Zautra tvajei krainy“ (liet. „Tavo tėvynės rytojus“) publikacija paskatino atkreipti dėmesį į problemą, kuri negali nerūpėti ir mums. Žinoma, pirmiausia dėl ekonominių, bet, ko gero, ne mažiau ir dėl politinių priežasčių. Tai susiję su baltarusiškų krovinių tranzitu per Klaipėdos uostą.

Baltarusių apžvalgininkai atkreipė dėmesį į sausio pradžioje Lietuvoje paskelbtą pranešimą, kad Klaipėdos valstybinis jūrų uostas užfiksavo istorinį rekordą: 2017 metais jame buvo perkrauta daugiau kaip 43 mln. tonų krovinių. Leidinio „Zautra tvajei krainy“ teigimu, jis buvo pasiektas dėl didėjančio Baltarusijos įmonių krovinių srauto per Klaipėdą – nepaisant Maskvos daromo spaudimo Minskui, kad šis pagaliau pradėtų Klaipėdos ir kitų Baltijos šalių uostų boikotą. Oficialiai Baltarusijos vyriausybė ir svarbiausių eksportuojančių įmonių atstovai skelbia jau pradėję eksportuoti naftos produktus per Rusijos uostus. Tačiau, leidinio apžvalgininkų teigimu, Minskas, sakydamas tai, ką nori girdėti Maskva, patyliukais su Baltijos šalių uostais dirba įprastiniu režimu.

Gruodžio pabaigoje, besibaigiant rekordinės krovos Klaipėdos uoste metams, Baltarusijos vicepremjeras Vladimiras Semaško išsakė prognozę, kad 2018 metais Baltarusija per Rusijos uostus eksportuos iki vieno milijono tonų naftos produktų. Ši eksporto dalis bus nukreipta į Rusiją iš Baltijos valstybių uostų. Kone tuo pat metu Baltarusijos valstybinės įmonės „Belneftechim“ vadovas Igoris Liaščenko pranešė, kad jau pasirašyta sutartis dėl 72 tūkst. tonų naftos produktų perkrovimo per Rusijos uostus. Kadangi toks pareiškimas buvo padarytas per sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės ministrų kabinetų posėdį, baltarusiškų krovinių srauto perorientavimo vektorius tarsi nebeturėjo kelti jokių abejonių.

Ekonominė logika

Apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad minėtas naftos produktų eksporto kiekis – juokingai mažas ir netgi planuojamas eksportuoti per rusiškus uostus milijonas tonų krovinių nedaro didesnio įspūdžio. Kad būtų aiškiau, esą galima pasakyti, kad pernai, kai baltarusiško eksporto mastas buvo sumažėjęs 15 proc., Baltarusija kas mėnesį eksportavo beveik po milijoną tonų naftos produktų. Dar įdomiau, kad Rusija neturi techninių galimybių perkrauti net pusės kiekio baltarusiškų naftos produktų. Rusijos geležinkelių komercijos direktorius Aleksejus Šilo yra viešai pripažinęs, kad bendrovė per metus gali pervežti apie 5 mln. tonų naftos produktų iš Baltarusijos.

Taigi, Kremliaus inicijuota Baltijos šalių uostų blokavimo kampanija įstrigo, konstatuoja leidinys. Pernai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas asmeniškai pareikalavo, kad baltarusiškų naftos produktų tranzitas iš Baltijos šalių būtų nukreiptas į Rusijos uostus. Jis teigė, kad tai įmanoma padaryti iškėlus Minskui logistinio pobūdžio reikalavimus, susietus su rusiškos naftos tiekimo į Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklas sutartimis. Nuo 2016 metų Maskva siekė šio tikslo siūlydama Baltarusijai dideles nuolaidas gabenant naftos produktus savo geležinkeliais. Tačiau ir tokia taktika nepasirodė esanti sėkminga. Baltarusijos vicepremjeras V.Semaško šalies žiniasklaidai pareiškė, kad visos Minsko su Rusija pasirašytos naftos tiekimo sutartys galioja iki 2025 metų ir nebegali būti pakeistos.

Vis dėlto vėliau laikinasis Baltarusijos naftos įmonės vadovas Sergejus Gribas prasitarė, kad šalis galėtų savo naftos produktus užsakovams užsienyje tiekti per Rusijos uostus, jeigu tai būtų ekonomiškai pagrįsta. Ką tai turėtų reikšti, atskleidžia skaičiai: perkrauti vieną toną naftos produktų per Baltijos šalių uostus kainuoja nuo 6 iki 8 JAV dolerių. Kremliaus siūlomuose Rusijos uostuose prie Sankt Peterburgo ši kaina padidėja iki 12–18 dolerių.

Baltarusiškų krovinių tranzitas padeda Klaipėdos uostui siekti krovos rekordų. Scanpix nuotr.

Kiša koją politika

Minskas gali turėti savų priežasčių nukreipti dalį tranzito per Rusijos uostus, teigia „Zautra tvajei krainy“. Jos gali būti ne tik ekonominės, bet ir politinės, pavyzdžiui, paspausti Lietuvą dėl jos bekompromisės pozicijos Astravo atominės elektrinės klausimu. Tokią galimybę Minskui iš tiesų teikia baltarusiškų krovinių srautas per Klaipėdą, pastebi apžvalgininkai. Kita vertus, nors Rusija jau ne vienus metus mažino savo krovinių tranzito per Baltijos šalių uostus mastą, Klaipėdos uostas klesti. Iš esmės dėl baltarusiškų kalio trąšų ir naftos produktų eksporto apimčių 2016 metais buvo pasiektas 40,14 mln. tonų metinės krovos rekordas, o pernai jis buvo dar ir pagerintas

Baltarusijos ambasadoriaus Vilniuje Aleksandro Korolio teigimu, oficiali baltarusiškų krovinių krovos dalis Klaipėdos jūrų uoste pastaruosius 5 metus nuolat viršijo 30 proc. Remiantis kitais vertinimais, krovinių, susijusių su Baltarusijos įmonėmis, kiekis Klaipėdoje gali siekti net 70 proc. Tačiau toks intensyvus naudojimasis Klaipėdos uostu, pasak apžvalgininkų, daro Minską labiau pažeidžiamą. Prieš porą mėnesių ambasadorius A.Korolis viešai apgailestavo, kad ambasadoje nelieka nepastebėti Lietuvos politikų ir valdininkų pareiškimai, jog bendradarbiavimas su Minsku yra nepageidautinas, bei rekomendacijos lietuviškoms įmonėms atidžiau rinktis verslo partnerius ir tiekėjus Baltarusijoje.

Baltarusijos įsitvirtinimas Lietuvos ir Latvijos uostuose neliko nepastebėtas Maskvos, teigia leidinys. 2013-aisiais Baltarusijos įmonė „Belaruskalij“ įsigijo 30 proc. Klaipėdos uosto Birių krovinių terminalo akcijų. Šią dalį ji išlaikė ir tęsė investicijas. Pernai įmonės vadovas Ivanas Golovatyj pareiškė, kad „Belaruskalij“ dabar gali per savąjį Klaipėdos uosto terminalą eksportuoti visą savo produkciją. 2016 metais Baltarusijos naftos kompanija su naftos perdirbimo gamykla „Naftan“ pasirašė sutartį dėl mažiausiai 1 mln. tonų naftos produktų eksportavimo kasmet per Rygos uosto terminalą. Ši sutartis galios iki 2022-ųjų. Įdomu, kad apie šį sandorį viešai neskelbė nei baltarusiai, nei latviai.

Keleri jūros vartai

Baltarusijos bandymai ieškoti alternatyvių tranzito maršrutų per Ukrainos ir Lenkijos uostus šiuo metu yra įstrigę, teigia apžvalgininkai. Sausio 18-ąją Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makejus pranešė, kad Minskas planuoja uždaryti konsulatą Gdanske. Sausio pradžioje buvo paskelbta, kad uždaromas Baltarusijos konsulatas Odesoje. Ne paslaptis, jog šie konsulatai buvo atidaryti siekiant ekonomiškai įsitvirtinti šiuose uostuose.

Neturinti priėjimo prie jūros Baltarusija ne tik grumiasi su Kremliaus planais privesti savo priešininkus šiame regione prie bankroto, teigia leidinys. Ir pačios Baltarusijos santykiuose su šalimis kaimynėmis esą yra problemų, niekaip nesusijusių su Rusija. Dėl šių priežasčių dabartiniu metu Minskas atideda su Ukrainos ir Lenkijos uostais siejamus planus, o jo bendradarbiavimą su Lietuva ir Latvija (prieigos prie jūros požiūriu) temdo netikrumas dėl stabilumo. Be stabilaus regioninio bendradarbiavimo Baltarusijos suverenitetui gresia pavojus, rašo „Zautra tvajei krainy“. Tik diversifikuota prekyba ir komunikacijos esą gali padėti atsverti Minsko priklausomybę nuo Maskvos. Ir tai, pasak apžvalgininkų, bus įmanoma tik tuo atveju, jei Baltarusija užsitikrins prieigą prie jūros per kelias šalis.