„Aplink girdžiu raginimus būtinai eiti balsuoti. Atseit kitaip niekas nepasikeis. Kaip įtikinti save, kad verta dalyvauti politiniame gyvenime?“ – klausia Rima iš Kelmės.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Rytoj vyks rinkimai į Lietuvos Seimą. Nemažai žmonių žada neiti balsuoti, nes, jų nuomone, nėra už ką atiduoti balsus. Visas nuomones verta aptarti. Šią – irgi. Prisiminkime: trys ketvirtadaliai valstybių, šiandien atstovaujamų Jungtinių Tautų Organizacijoje, prieš šimtmetį neegzistavo. Per savo gyvavimą dalis jų padarė stulbinamą pažangą, bet nemažai jų atsidūrė arti politinio ir ekonominio žlugimo. Užtenka pasidairyti po Afrikos žemyną.

Reikia dalyvauti

Valstybinei raidai gamtiniai ištekliai, geografinė padėtis, žinoma, turėjo įtakos, bet jos nelėmė. Užtat daug labiau prie valstybės klestėjimo prisidėjo tinkamai parinkta ekonominės plėtros kryptis, piliečių aktyvus dalyvavimas kuriant sėkmingą visuomenę, valdžios kompetencija. Tam poveikį taip pat turėjo ne tik sprendimų racionalumas, bet ir jų priėmimo būdai.

Suprantama, toks atskyrimas gana sąlygiškas, nes tinkamai vadovaujant dažniausiai ir daromi visuomenės poreikius atitinkantys sprendimai. Kita vertus, valdžios veikimas ir piliečių samprata apie šį veikimą, jo įtaką šalies gerovei gali gerokai skirtis. Todėl ir klausiama: „Ar valdžia sukuria daugiau problemų nei išsprendžia? Ar savo veiksmais ji kuria daugiau gėrio nei blogio? Ar valdžia padeda piliečiams tapti laimingesniems?“

Atsakymai į šiuos klausimus – tarsi iš anksto nulemtas pranašystės išsipildymas. Jei dauguma piliečių manys, kad valdžia rūpinasi jų laime, jie palaikys valdžios sprendimus, ir bendrasis laimės lygis veikiausiai kils. Jei bus manoma priešingai, tai ir racionalūs valdžios sprendimai gali būti tiesiog nevykdomi.

Prieš ketvirtį amžiaus daugelis tikėjo, kad iš sovietijos pančių išsivadavusi Lietuva pasirinko tinkamą raidos kryptį. Tačiau šiandien apklausos rodo, kad didelė visuomenės dalis nepasitiki ir nepatenkinta kone visomis Lietuvos valstybinėmis institucijomis. Tai skatina užduoti klausimą: „Ar gali būti laimingas žmogus, nusivylęs valstybe, kurioje gyvena?“ Atsakymas į šį ir panašius klausimus slypi moderniuose laimės ekonomikos ir jos principus realizuojančios felicitarinės („felicita“ – lot. laimė) politikos tyrimuose, kurie atskleidė ryšį tarp visuomenės laimės lygio ir piliečių dalyvavimo sprendžiant valstybės problemas.

Demokratija teikia daugiau laimės

Demokratija, kaip ir kitos valdymo formos, istoriškai kito, tačiau galima skirti du pagrindinius piliečių valios realizavimo būdus: atstovaujamąją ir tiesioginę demokratiją. Pirmuoju atveju piliečių atstovai turi įstatymų leidžiamąją teisę ir kontroliuoja vykdomąją valdžią. Antruoju – piliečiai ne tik rinkimuose, bet tiesiogiai (referendumais, peticijomis, įstatymų teikimo iniciatyvomis) sprendžia politinius klausimus.

Demokratijos veikimą galima aptarti ne tik pagal sprendimų priėmimą, bet ir pagal jos poveikį visuomenės laimės lygiui. Šį poveikį nulemia kelios esminės aplinkybės: demokratinis politinių sprendimų priėmimas paprastai lemia jų kokybę ir skatina pilietinį aktyvumą.

Sugretinus visuomenės laimės lygio tyrimus, atliktus skirtingose šalyse, akivaizdu, kad posovietinės valstybės visuomenės laimingumo lygiu atsilieka nuo Vakarų Europos šalių. Visuomenės laimės lygį lemia daugelis aplinkybių. Šveicarų mokslininkas B.S.Frey teigia, kad šalys, kuriose demokratinės institucijos apima įvairias gyvenimo sritis, yra ir šalys, kuriose pasitenkinimo gyvenimu lygis yra aukščiausias. Demokratijos veiksnys lemia pasitenkinimą, neatsižvelgiant į išsilavinimą, šeimos padėtį, sveikatą, pajamas, amžių ir t. t.). Jo skaičiavimais, demokratinių institucijų buvimas savo poveikiu piliečių laimei prilygintinas 4 tūkst. eurų papildomų pajamų per metus. Suprantama, milijonieriui tai gal ir nebūtų didelė suma, tačiau toks pajamų prieaugis ne vienam lietuviui atrodytų tikrai reikšmingas.

Kai atsakomybė – ant piliečių pečių

Tiesioginės demokratijos poveikį įvertinti sunkiau. Vis dėlto jos galimybę pripažįsta visos modernios valstybės. Jų, kaip ir Lietuvos, konstitucijose yra numatytos referendumo ir piliečių iniciatyvos priimant bei siūlant įstatymus galimybės.

Kita vertus, šiomis galimybėmis retai naudojamasi sprendžiant įprastus politinius klausimus. Išimtis būtų Šveicarija, kurioje daugelį politinių klausimų nulemia ne piliečių atstovų, o pačių piliečių nuomonė. Nuo XVIII a. pr. iki XX a. antrosios pusės įvairiose šalyse yra įvykę apie pusę tūkstančio referendumų esminiais valstybės struktūros klausimais. Apie 300 jų įvyko Šveicarijoje. Šioje šalyje dažnai vyksta ir vietiniai referendumai, kuriuose sprendžiami atskirų kantonų reikalai. Tai leidžia sugretinti tiesioginės demokratijos paplitimą su kantonų gyventojų laimės lygiu.

Jau minėtas B.S.Frey, analizuodamas Šveicarijoje atliktus laimės tyrimus, pabrėžia, kad laimingumo lygis priklauso ir nuo galimybės dalyvauti tvarkant visuomenės reikalus. Palyginęs kantonus, kuriuose tiesioginės demokratijos veiksmų sąlyginai daugiau, B.S.Frey konstatuoja, kad šiuose kantonuose visiškai patenkintų gyvenimu žmonių yra 11 proc. daugiau nei kantonuose, kuriuose tiesioginė demokratija taikoma rečiau. Vėlgi, pamėginus sugretinti šiuos veiksmus su pajamomis, paaiškėjo, kad tiesioginė demokratija pakelia laimės lygį tiek pat, kiek ir 800 eurų papildomų pajamų.

Galimybe ne visada pasinaudojama

Dalyvavimo demokratijos vyksme naudą nulemia ne tik sprendimų, geriau atitinkančių piliečių interesus, priėmimas, bet ir jų jausena, kad gali daryti nors kokią įtaką savo gyvenimui.

Lietuvoje valstybinė statistika vis dar išsiverčia be piliečių laimės lygio matavimų. Tuo labiau nėra įprasta demokratijos ar kitų valstybinių ar visuomeninių institucijų poveikį žmonių laimei vertinti pinigais. Tačiau žinodami, kad ribota savivalda, nepakankamas informavimas apie politinius sprendimus ir piliečių atskyrimas ar atsiskyrimas nuo tiesioginio dalyvavimo valdyme menkina pasitenkinimą gyvenimu panašiai, kaip jį sumenkintų 3–4 tūkst. eurų praradimas, veikiausiai labiau domėtumės laimės tyrimais, ryžtingiau gintume savo teisę spręsti, o klausimas, balsuoti ar nebalsuoti, kiltų vis rečiau.