LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Susitikimą su indu, Chetna jogos įkūrėju, lektoriumi Shri Satish Bharati Beata Matusevičienė vadina Dievo planu.
Pasak jos, jei ne tas lemtingas atsitikimas prieš penkiolika metų, po kurio ji vos išgyveno, jei ne jos daugelio metų kova už išlikimą, jei ne joga, kuri padėjo „išlipti“, ji, matyt, niekada nebūtų sutikusi savo antrosios obuolio puselės...
Beatos priešistorė
Beatą ir jos prisikėlimo (taiklesnio žodžio tiesiog nėra) istoriją sykį jau esu aprašiusi. Vis dėlto jos rami ir prasminga šiandiena daugeliui gali būti puiki pamoka, kaip nepasimesti ištikus gyvenimo negandoms.
Tad Beata dar kartą leido prisiliesti prie skausmingų praeities įvykių. Štai kaip ji juos prisimena: „Švęsdami vieno draugo gimtadienį, ūžėme, triukšmavome, o paryčiui panorome pratęsti. Priešais „Ritos slėptuvę” turėjome pereiti Goštauto gatvę. Kompanija perėjo, o aš sustojau pamačiusi iš toli atlekiančią vienintelę mašiną. Apgirtęs vairuotojas sumanė pagąsdinti ir suktelėjo vairą į mano pusę. Draugai pasakojo, kad skridau gal 20 metrų į viršų. Smūgis buvo nenusakomas, nes skrido ir gerokai kojas spaudę bateliai.“
Netikėjo, kad gyvens
Ligos istorija mirgėjo nuo įrašų. Galva kontūzyta, plaučiai tarsi supresuoti. Dešinėje akyje – du lūžiai, šlaunyje, blauzdose – taip pat atviri lūžiai, sulūžęs dubens kaulas, stuburo slankstelis, pėdos tiesiog kabojo... Beatą sugipsavo komos būklės. Apraizgyta zondais, plikai nuskusta, mergina tai atsigaudavo, tai vėl nugrimzdavo į „miegą“. Namiškiams buvo pasakyta: „Ruoškitės...“ Tėvai atsisveikinti atvedė šešerių metų sūnų Daną.
Šiek tiek pavėluotai, po pustrečių metų, buvo atlikta dešiniosios akies operacija. Tam buvo sunku pasiryžti, nes tikimybė, kad akis taps tokia kaip anksčiau, buvo tik 10 proc. Pasitikėjo savo šviesia nuojauta. Iš šonkaulio paimta kremzlė buvo įsodinta po akimi. Išlaisvintas raumuo pajėgė kilnoti akį. Dabar Beata mato visai neblogai, o ir praeiviai jau nebeatsisuka į ją. Ne taip, kaip anksčiau, kai Santariškėse ją vežiodavo invalido vežimėliu.
Didysis stebuklas
Beatos išgijimo istorijoje – daug įspūdingų gyduolių. Likimas ją suvedė ir su jogos šivanandos mokytoju, kuris, pritaikęs specialią programą, padėdavo merginai atlikti jogos asanas. „Sykį mokytojas pasakė, kad galėčiau išvykti į jogos instruktorių kursus Austrijoje, tuo negalėjau patikėti, – pasakojo ji. - Aš vos nueidavau nuo vienos sienos iki kitos, o jis man siūlė tapti jogos mokytoja... Pamaniau, atleisiu jam, kaip jau atleidau mane sužalojusiam vaikinui. Nors... Man reikėjo naujos specialybės, nes kosmetologe masažiste (ja buvau iki avarijos), vargu ar pajėgsiu dirbti.“ Taip Beata tapo jogos specialiste ir, patikėjusi nauja savo misija, ėmė dirbti su neįgaliaisiais.
Didysis stebuklas jos gyvenime buvo į pasaulį besibeldžianti dukrytė. Gydytoja, su kuria Beata tarėsi, pasiūlė rinktis: arba vaikas, arba darbas. Išnešioti kūdikį po tokios traumos atrodė neįmanoma – be smulkesnių bėdų, nuolat grėsė persileidimas.
Šiandien dvylikametė Silvija, glausdamasi prie savo mylimos mamytės, tikrai nepajėgia įsivaizduoti to, ką mamai ir artimiesiems teko išgyventi.
„Gal mudu su Silvijos tėčiu susitikome todėl, kad turėjo gimti dukra, nes šiaip sau nesusitinkama, – mąsto ji šiandien. – Mūsų ryšys neilgai tvėrė, nutrūko – kiekvienas nuėjome savais keliais...“
Didysis stebuklas šios smarkiai sužalotos moters gyvenime buvo į pasaulį pasibeldusi dukrytė. Asmeninio archyvo nuotr.
O tuo metu Indijoje...
...už šešių tūkstančių kilometrų trisdešimtmetis Satish po paskaitos studentams internete bandė ieškoti, ar kas nors atsako į klausimą, kas yra joga. Lietuvos–Indijos forumo puslapio nariai prisistatydami pasakojo apie save, ateities planus, ketinimus. Jis jau buvo beuždarąs kompiuterį, kai iškrito Beatos nuotrauka su jos pasakojimu... „Lietuvių kalba ir sanskritas – archajiškos, giminingos kalbos, turinčios bendrą prokalbę, jose daug panašių žodžių, – į mudviejų pokalbį įsitraukė Beatos draugas, bendramintis Satish. – „Googlo“ padedamas, tekstą nesunkiai išsiverčiau. Iš tiesų, ne iš žodžių, o širdimi pajutau, kokį baisų išgyvenimą patyrė Beata... Jos joga – tai išsigelbėjimo, širdies, gyvenimo joga. Sanskrito kalboje „joga“ yra jungtis, pliusas. Visa, kas vyksta aplink, – joga. Kasdienis gyvenimas, veikla – viskas yra joga. Jei žmonės tai suprastų, atsivertų gyvenimo esmė. Nežinojau, kuo Beata buvo prieš avariją, bet buvo akivaizdu, kad ji suprato jogos esmę. Man tai buvo atradimas. Pajutau labai stiprų ryšį su ja.“
Satish gimė turtingoje, garsioje banko valdytojo šeimoje. Nuo aštuonerių iki dvidešimt dvejų metų savarankiškai mokėsi pas guru (mokytoją) jogos, filosofijos, gamtos mokslų, medicinos. Universitete studijavo biologiją, chemiją, gilinosi į verslo vadybos paslaptis. Pasak jo, daugiausia žinių jis pasisėmė stebėdamas mokytojo santykį su žmonėmis, jo diagnozavimą, gydymą. Metodas liaudiškas ir gana dažnas Indijoje – iš lūpų į lūpas.
Atrado šeimą
„Nors šeimai aš buvau lyg dievybė, anksti, penkiolikos metų, palikau namus ir išvykau į kitą miestą, o baigęs mokslus – į Lietuvą, – tęsia pasakojimą Satish. – Tėvai žino apie mano apsisprendimą likti čia, apie tai, kad atradau savo šeimą, jie laimina mane...“
Dabar svetimšalis turi oficialų leidimą gyventi Lietuvoje. O iki tol atvykdavo ir vėl išvykdavo – tokie įstatymai. Pirmosios viešnagės dienos jam buvo įsimintinos. Beata indų mokytojui sudėliojo įtemptą darbo grafiką: paskaitos universitete, jogos centruose, susitikimai su visuomene, tautiečiais. Joga, joga, joga... Abu buvo užsiėmę nuo ryto iki vakaro. Satish stebėjosi naujos pažįstamos neišsenkančia energija, juk namie dar laukė du vaikai – sūnus Danas ir dukrytė Silvija.
„Beata gyvena teisingai...“ – ištaria ir nebaigia plėtoti minties mažakalbis jogos mokytojas. Tai reiškia, kad po tokio baisaus fizinio ir kartu dvasinio sukrėtimo moteris nesėdi sudėjusi rankų ir nerypuoja, kaip sunku, o yra nuolat užsiėmusi. Sukasi virtuvėje, tvarko namus, rūpinasi namiškiais, dirba prasmingą darbą su neįgaliaisiais. „Ji gyvena džiaugsmingai. Joje kažkas dieviška...“ – Satish neabejoja, kad jie buvo artimi praėjusiuose gyvenimuose. Iš mažens šimtu procentų gyvendamas ne išorinį, o vidinį gyvenimą, indų mokytojas, prieš atvykdamas čia, dar jautė, kad kažko trūksta. Dabar išgyvena visišką pilnatvę.
Rytais – meditacija, joga
„Rytais man užtenka dešimties minučių meditacijos ir aš jau pasiruošęs darbui: susitinku su ligoniais, kartu su Beata vedu jogą neįgaliesiems, skaitau paskaitas studentams... Ateityje, tikiu, įkursime savo jogos centrą. Svajonių, idėjų daug, ir mes stiprūs jas įgyvendinti“, – tiki Satish.
Mokytojas iš Indijos jogos asanas atlieka drauge su grupele, į kurią susiburia žmonės, kitur neišgirdę atsakymų į jų klausimus. Be jogos mokymų jis neįsivaizduoja savo gyvenimo, nes, jei esi pašauktas tarnauti kitiems, turi save atiduoti šimtu procentų. Beata veda jogos užsiėmimus moterims, turinčioms negalią. Ji įsitikinusi, kad jos misija – padėti nelaimėje atsidūrusiems žmonėms, tuo ir užsiima. Dar šiek tiek masažuoja, praktikuoja reiki metodą, atlieka energetinį buto valymą ar auros atkūrimo ceremoniją. Dabar, vasarą, ji daug triūsia namuose – gamina gardų vegetarišką maistą gausiai šeimai – jiedviem, dviem vaikams, tėveliams.
Satish nevalgo to, kas gyva, kvėpuoja: žuvies, mėsos, kiaušinių. Abu greitai priprato prie to paties valgio, nes, pasak jų, maistas yra tik maža energijos dalelė, reikalinga žmogui. Ne tik tai, ką valgome, geriame, yra maistas. Tai, kuo kvėpuojame, kokioje aplinkoje gyvename, ką vienas kitam sakome, skaitome, žiūrime, – taip pat yra maistas. Maistas – tai šimtaprocentinis mūsų gyvenimas. Tai taip pat yra joga.
