Rokiškio rajono Salų miestelio ūkininkas Kazimieras Kalnietis, tarybiniais metais pripažintas nusipelniusiu racionalizatoriumi, iki šiol laukus dirba senais traktoriais bei kombainais, kulia neblogą derlių ir nesiskundžia modernizacijos stoka.

Tobulino kombainą

Dviragio ežero apsuptoje saloje, viename gražiausių Lietuvos kampelių, gyvenantis L.Kalnietis – vienas pirmųjų Rokiškio rajono žemdirbių, pradėjusių savarankiškai krimsti rupią ūkininko duoną. Iki tol vyras darbavosi kolūkyje, vėliau kelerius metus – bendrovėje. Kazimieras garsėjo kaip auksinių rankų meistras. Nuo šešiolikos metų vairavo kombainą. Ne tik vairavo, bet ir tobulino šią dažnai gendančią mašiną.

„Turiu du tarybinių laikų ordinus, – šypsojosi vyras. – Vieną skyrė kaip nusipelniusiam žemės ūkio darbuotojui, kitą – kaip nusipelniusiam racionalizatoriui.“

Sovietmečiu buvo populiarus racionalizatorių judėjimas. Tarybinė technika buvo nekokybiška, todėl buvo skatinami sumanūs meistrai, kurie tobulindavo techniką. „Nagi, rasdavau, ką patobulinti. Dažniausiai racionalizuodavau kombainus. Patobulinau transporterį, kad kuliant nesikimštų, dar šį bei tą“, – kuklinosi senus laikus prisimindamas ūkininkas.

K.Kalniečio bendražygiai ir kolegos mena, kiek vyras yra gavęs padėkų ir visokių apdovanojimų už sumanumą ir sąžiningą darbą. Jo vardu buvo pavadinta pereinamoji taurė. Lietuvoje sališkis buvo vienas geriausių mechanizatorių.

Kalniečių šeimos albumo nuotr.

Sena technika tarnauja

Salų miestelio ūkininką kolegos iki šiol vadina auksarankiu, sugebančiu puikiai prižiūrėti techniką. Tokie komplimentai nėra iš piršto laužti. K.Kalniečio kieme stovi penki sovietinių laikų traktoriai, kombainas „Don“. Vyras dirba 120 ha žemės, augina grūdines kultūras, ūkyje apsisuka be pagalbininkų.

„Mano ūkis, palyginti su stambiaisiais ūkininkais, kurie valdo tūkstančius hektarų, nėra didelis. Tad ne tiek daug darbo ir mano seniems traktoriams bei racionalizuotam kombainui. Jie dar gerai tarnauja, nesiskundžiu“, – senų žemės ūkio mašinų nepeikė savo rankomis kiekvieną jų detalę išglostęs vyras.

Suprantama, kad ūkininkas pasižvalgo į šiuolaikiškus vakarietiškus traktorius, jie patraukliai atrodo, tačiau dėl to modernumo vyras nenorėtų ant kupros užsikarti paskolos. Be jos būtų sudėtinga įpirkti tokią žemės ūkio techniką.

„Ūkininkauti galima ir be modernių mašinų. Aišku, jos komfortabilios, pasižymi visai kitokiomis darbo sąlygomis nei senosios, bet to labai nesureikšminu, galima išsiversti ir paprasčiau. Juolab kai pagalvoji, kiek į naujas mašinas reikia investuoti, kiek kainuoja jų priežiūra. Geriau ramiai miegoti be paskolų, todėl nė cento nesiskolinu. Laisvė yra brangiau už modernumą“, – kalbėjo K.Kalnietis.

Tiesa, ūkininkas turi šiuolaikišką sėjamąją, purkštuvą. Pastarajam įsigyti gavo nedaug europinės paramos.

Nustebino pavasaris

K.Kalnietis stebėjosi šių metų pavasariu. Balandžio pabaigoje buvo pasėjęs vos 17 ha vasarojaus. Ankstesniais metais sėja prasidėdavo kur kas anksčiau, ir žiemkenčiai tokiu metu jau žvaliau atrodydavo.

„Kone kasdien lijo ir buvo šalta. Tokio pavasario neprisimenu. Žieminiai kviečiai seniai patręšti, bet stovi vietoje, neauga. Visą balandį buvo šalta naktimis, ir dienomis labiau nesušildavo“, – diena iš dienos šiltesnių orų laukia ūkininkas.

Ūkyje tarnauja kruopščiai prižiūrėta sena technika. Kalniečių šeimos albumo nuotr.

Sališkis kasmet augina nemažai įvairių javų: žieminių ir vasarinių kviečių, miežių, grikių, rapsų. Tokios įvairovės laikosi dėl sėjomainos, kad nenualintų žemės ir gautų geresnį derlių. „Negali vien kviečių auginti, jie į tą patį lauką turi grįžti po ketverių metų pertraukos. Geras priešsėlis yra rapsai, taip pat grikiai. Mūsų žemės nėra derlingos, todėl didelio derliaus negauname. Kviečių iš hektaro prikuliame 3–4 tonas“, – aiškino augalininkystės ūkio savininkas.

K.Kalnietis kol kas nesusižavėjo Lietuvoje sparčiai populiarėjančiais žirniais ir pupomis. Anot jo, ankštines kultūras gana rizikinga auginti, jas sudėtinga nuimti, jeigu pasitaiko lietingi orai. Nesėja ir žieminių rapsų. „Jie podažniai iššąla, štai kaimyno lauke žieminių rapsų beveik neliko, nors žiema nebuvo labai pikta. Geriau sėti vasarinius rapsus, tiesa, ir juos darosi sunku išauginti dėl gausėjančių kenkėjų ir ligų. Mes juokaujame, kad jeigu pasėjai šią kultūrą, teks miegoti lauke“, – sakė ūkininkas.

Miestelis tuštėja

Salose gimusiam, užaugusiam ir savo šeimą sukūrusiam vyrui liūdna, kad gyvenvietė akyse tuštėja. Anksčiau, kai Salų dvaro rūmuose veikė žemės ūkio technikumas, miestelyje netilo jaunimo balsai. Dabar jaunų veidų daugiau pasirodo tik vasarą, kai į ištuštėjusius namus atostogauti užsuka vietos gyventojų vaikai ir anūkai.

„Kur pasisuksi, tuštuoja trobos. O mano jaunystės metais miestelis ošė, jaunimas klegėjo technikume, šalia pastatytame bendrabutyje. Kiek čia vyko visokių renginių ir festivalių. Čia graži vieta, aplinkui ežeras, smagu buvo“, – į jaunystės prisiminimus nuklydo vyras.

Neišgali modernizuotis

Vytautas Šlikas, ūkininkų kooperatyvo „Rokiškutis“ pirmininkas

Pirkti vakarietišką techniką ir modernizuoti ūkius gali tie, kurie savo ūkiuose kabina Kaimo plėtros programos lentas, kitaip tariant, pasinaudoja europine parama. Yra ūkių, kuriuose kabo daugybė tokių lentų. O tie, kurie teturi apie 100 hektarų ir mažiau žemės, neišgali gauti paramos. Nebent kas prišnekina savo vaiką tapti jaunuoju ūkininku.

Rokiškio rajone žemės nenašios, derliai nėra dideli. Norint juos nors šiek tiek padidinti, reikia nemažai investuoti. Iš hektaro prikuldamas tris tonas grūdų ūkio nemodernizuosi ir europinės paramos negausi. Tad nenuostabu, kad Rokiškio krašto ir kitų rajonų laukuose dirba senos mašinos.

Aišku, mes, mažesnių ūkių savininkai, nesėdime rankas sudėję, ieškome, kaip tą žemę iškutenti ir paruošti sėjai. Įsigyjame naujų žemės dirbimo agregatų, kitų padargų. Sukamės, kaip išgalime.

Suprantama, kad ūkius reikia modernizuoti. Teko lankytis JAV, Kanadoje, Europos šalyse, visur domėjausi, kaip ten tvarkomasi žemės ūkyje. Patiko danų tvarka. Tiems, kurie turi iki 100 hektarų žemės, suteikiama parama, kitos lengvatos, o jei turi daugiau žemės, paramos nelauk. Todėl jų kaimas dar gyvybingas.