Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Auklėjimas diržu laimės neatneša

 „Šiandien neklausantiems vaikams duoti beržo košės nevalia. Auklėti patariama kitokiais metodais. Bet juk dažnas vaikystėje už didesnes išdaigas esame jos gavę ir užaugome normaliais žmonėmis. Tad kaip čia yra?“ – klausia Rokas iš Biržų r.

Atsako Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Gediminas Navaitis.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje skelbiama, kad „valstybės dalyvės (t. y. pasirašiusios konvenciją) užtikrina, kad nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių“. Daug šalių pasirinko teisinį fizinių bausmių prieš vaikus užkardymo kelią – uždraudė fizinių bausmių naudojimą ugdymo tikslais. Įstatymai veikia piliečių elgesį ir mąstymą. Švedijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, kuriose įstatymai draudžia fizines vaikų bausmes, apklausus tėvus paaiškėjo, kad 85–95 proc. jų pritaria vaikų auginimui be smurto. Kita vertus, ne vienoje šalyje vis dar paplitusios nuostatos, pateisinančios fizinį vaikų  baudimą. Lietuvoje irgi rastume žmonių, vertinančių fizines bausmes kaip visai tinkamą ugdymo priemonę ir meiliai vadinančių vaikų mušimą beržo koše, auklėjimu dirželiu, įkrėtimu į kailį ar pan. Savitai mąstančių (gal ir apskritai nemąstančių) buvo visada ir visur. Ar prasminga su jais ginčytis?

Visuomenės nuomonės tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad ginčytis, diskutuoti ir įrodinėti tikrai verta, nes yra su kuo, ir yra dėl ko. Buvo apklausti 1 002 vyresni nei 18 m. žmonės iš 19 miestų ir 31 kaimo. Klausta, ar vaikystėje jie buvo fiziškai bausti. 5,8 proc. apklaustųjų atsakė, kad dažnai, 31,5 proc. – retkarčiais, 25 proc. – labai retai (1–2 kartus). Niekada nebaustų buvo apie trečdalį (34,5 proc.). Dar keletas procentų apklaustųjų nenorėjo į šį klausimą atsakyti.

Ne vienam skaitytojui skaičiai ir procentai atrodo neįdomūs. Todėl apibendrindami galime pasakyti, kad 2 iš 5 Lietuvos piliečių vaikystėje gana dažnai ragavo beržo košės, 3 iš 5 jos beveik ar net ir visai išvengė. Be to, lygių teisių visuomenėje berniukams kliuvo pastebimai labiau nei mergaitėms.

Nenuostabu, kad savą patirtį žmogus linkęs laikyti visiems tinkamą ir netgi pageidautiną. Maniusiųjų, kad saikingos fizinės bausmės vaiko nepagadins, o jį išauklės, buvo vos daugiau nei pusė (52, proc.). Taigi, palankus aplinkinių požiūris į mušamus vaikus skatina perimti kaimynų nuomonę net tuos, kurie patys nebuvo tėvų fiziškai bausti. Kitas ne mažiau įdomus pastebėjimas – nemenkas skaičius apklaustųjų nežinojo, ką į šį klausimą atsakyti (8,1 proc.). Vadinasi, Lietuvoje šis klausimas dar labai keblus. Be to, tikrai nemažai tėvų išdidžiai sako: „Mane lupo, o aš doru žmogumi išaugau.“ Išgirdus tokį samprotavimą, pagristai galima atkirsti: „Gal ir doru, bet mažiau laimingu nei tie, kurie nebuvo mušti.“

Regis, dauguma tėvų norėtų išugdyti savybes, kurios leistų jų vaikams laimingai gyventi. Tačiau taip pat regis, kad Lietuvoje apie šį tikslą jie retai susimąsto. Todėl tenka atlikti tyrimus ir taip išsiaiškinti, ar jiems pasisekė. Gretinant esamą suaugusiojo laimingumo lygį ir vaikystėje patirtus auklėjamuosius poveikius, galima spręsti apie šių poveikių įtaką gebėjimui kurti sėkmingą gyvenimą, gerą savijautą. Suprantama, laimės lygio rodiklis priklauso ne tik nuo vaikystės patirties, bet kai tiriamas ne vienas žmogus, o didesnės jų grupės, ryšys tarp ugdymo vaikystėje ir suaugusiojo laimės atsiskleidžia ganėtinai aiškiai. Jau minėtame tyrime apklaustieji buvo suskirstyti į skirtingo laimingumo lygio grupes. 6,5 proc. tų, kurie buvo priskirti aukščiausio laimingumo lygio grupei ir nurodė, kad „metai buvo laimingi, o ateityje gerovė didės“, prisimindami savo vaikystę teigė, kad juos dažnai fiziškai baudė. Atsakiusiųjų, kad baudė kartais, buvo 25 proc., kad baudė retai, – 23,1 proc., o 44,4 proc. atsakė, kad fiziškai jie nebuvo bausti. Žemiausio laimingumo lygio grupės apklaustųjų, kuriems „metai buvo blogi, o ateityje nieko gero nesitikiu“, atsakymai pasiskirstė atitinkamai: 7,8 proc., 36,6 proc., 26,1 proc. ir 29,5 proc. Jei kam įdomu, tai skirtumą patvirtina ir matematiniai skaičiavimai, įrodantys, kad jis statistiškai reikšmingas.

Taigi, dvi skaičių eilutės – ir diskusija baigta. Išvada nekelia jokių abejonių – norint, kad vaikas užaugtų laimingu žmogumi, geriau nekelti rankos prieš jį. O kvailoką patarlę reikėtų iš esmės pakeisti ir sakyti: „Už vieną nemuštą – dešimt muštų duoda.“

 

Rekomenduojami video