Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Augti galima ir be diržų veržimosi

Šešioliktosios Vyriausybės kadencija artėja prie pabaigos. Nors svarbiausi jos nuveikti darbai bus skaičiuojami rudenį, kai juos pasvers ir įvertins Lietuvos rinkėjai, kiekviena nauja diena vis atsineša savo rūpestį. Apie dabartinį politinį darbymetį kalbamės su Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku ALGIRDU BUTKEVIČIUMI.

Pusmetis prieš Seimo rinkimus – nelengvas metas kiekvienai Vyriausybei. Regis, ir 2016-ųjų pavasaris nebus išimtis: ką tik pasibaigė mokytojų streikas, ruošiasi streikuoti ir pieno gamintojai, apie tokius ketinimus kalba kai kurių sveikatos įstaigų profesinės sąjungos. Gerbiamas premjere, kaip manote, sutapimas ar ne, kad streikuojančiųjų problemas tarsi dažniau tenka spręsti Vyriausybės kadencijos pabaigoje, o ne pradžioje?

Tokių dėsningumų galima pastebėti. Matyt, manoma, kad įvairių protestų akcijos – puikus instrumentas paspausti Vyriausybę. Pavyzdžiui, švietimo profesinės sąjungos kažkodėl tylėjo, kai pernai buvo tvirtinamas biudžetas.

Noriu labai aiškiai pasakyti, kad su mūsų Vyriausybe niekam nepavyks kalbėti ultimatumų kalba. Dirbame jausdami didžiulę atsakomybę visiems Lietuvos žmonėms, todėl nedalysime populistinių pažadų ir nepriminėsime populistinių sprendimų. Manau, kad tokios veiklos rezultatas – auganti Lietuvos ekonomika, galimybė nuosekliai didinti algas, socialines išmokas.

Ar taip įsivaizdavote savo darbą ministro pirmininko pareigose prieš ketverius metus? Kokias svarbiausias politines, o gal ir žmogiškąsias pamokas išmokote, pirmą kartą atsistojęs prie Vyriausybės vairo? Kokiais pasiekimais labiausiai džiaugiatės, kokios klaidos labiausiai nuvylė?

Nesu naujokas nei politikoje, nei aukštose pareigose. Prieš tai Seime teko vadovauti vienam pagrindinių Biudžeto ir finansų komitetui, Susisiekimo bei Finansų ministerijoms. Į politiką atėjau su labai tvirtomis moralinėmis nuostatomis, įskiepytomis tėvų, jų laikosi ir mano šeima. Svarbiausia – būti sąžiningam ir atsakingam, neužmerkti akių prieš blogį.

Džiaugiuosi, kad mūsų Vyriausybė, kaip ir žadėjo, įrodė, jog ekonomikos augimą galima skatinti ne drastiška diržų veržimo politika, mažinant žmonėms pensijas bei algas, kurias tenka kompensuoti mūsų Vyriausybei. Sėkmingai vykdoma gyvenamųjų namų renovacija, šilumos ūkio pertvarka, kuri jau leido gyventojams sutaupyti didelę dalį išlaidų komunalinėms paslaugoms. Sustiprėjo Lietuvos energetinis saugumas. Dėl Rusijos embargo lietuviškiems produktams teko ieškoti naujų rinkų, ir kol kas mums pavyksta persiorientuoti. Užmezgėme gerus santykius su itin stipria pasaulio ekonomika – Kinija. Ne vienas susitikimas su Kinijos Liaudies Respublikos Ministru Pirmininku duoda puikių vaisių mūsų santykiuose. Asmeniškai gavau Kinijos premjero kvietimą dalyvauti Kinijos BOAO ekonomikos forume, prilygstančiame Davosui. Toks dalyvavimas – puiki proga pristatyti Lietuvą didžiosioms pasaulio rinkoms, užmegzti kontaktų, kurie gali peraugti į dideles lietuviškų prekių eksporto galimybes. Mano vizitas į Kiniją kovo 21–26 d. suplanuotas labai intensyviu grafiku. Darbotvarkė pilna susitikimų ne tik su aukštais šalies pareigūnais, bet ir su verslo atstovais. Tai padės sustiprinti prekybos ryšius, pritraukti investuotojų į mūsų šalį.

Šešioliktajai Lietuvos Vyriausybei palyginti sėkmingai sekėsi išvengti didelių socialinių įtampų ir konfliktų. Ar tai labiau sietumėte su objektyviais ekonomikos raidos veiksniais, ar politiniais sprendimais, prisidedančiais prie gyvenimo lygio Lietuvoje gerėjimo?

Noriu atkreipti dėmesį, kad mūsų Vyriausybė vykdė pažadą nedaryti jokių naktinių reformų, kurios vėliau turi neigiamų pasekmių žmogui. Visų pertvarkų projektai buvo plačiai aptarinėjami su visuomeninėmis organizacijomis, savo nuomonę galėjo išreikšti ir gyventojai. Pavyzdžiui, nors naujas socialinis modelis yra gyvybiškai būtinas tolesnei ekonomikos plėtrai, negailėjome laiko diskutuodami su profesinėmis sąjungomis, aiškindami projekto privalumus, ieškodami kompromisų. Kitas pavyzdys – Seimas, pernai pavasarį apsvarstęs Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pakeitimo projektą, grąžino jį tobulinti Vyriausybei. Kad nebūtų stabdomi žemės konsolidacijos procesai, šiame projekte siūloma netaikyti kai kurių apribojimų įsigyjant žemės ūkio paskirties žemės. Nors šis projektas kelis mėnesius buvo skelbiamas Teisės aktų informacinėje sistemoje, prieš pat posėdį gavę Ūkininkų sąjungos prašymą dar duoti laiko, projekto svarstymą atidėjome.

Vyriausybės duris vis dažniau varsto žemės ūkio sektoriaus atstovai: dauguma, jei ne visi, nėra patenkinti dabartine agrarine valdžios politika, ypač pieno gamintojai, perdirbėjai, grūdų augintojai. Kaip manote, kodėl susiklostė tokia padėtis ir ką pirmiausia reikėtų keisti?

Lietuvos žemės ūkyje turi įsitvirtinti kooperacija, kuri sustiprins konkurencines jėgas tarptautinėse rinkose. Kol dominuos maži ūkiai, jie visada bus pažeidžiami dėl kainų svyravimo. Puiku, kad miestuose suklestėjo ūkininkų turgeliai, bet jie nepadeda išspręsti visų žemdirbių problemų. Kai kalbame apie atveriamas didžiules Kinijos ar JAV rinkas, turime suprasti – ten niekas nesirengia prekiauti su vienu mažu ūkiu. Manau, ir Žemės ūkio rūmai turėtų aktyviau dirbti, padėdami ūkininkams suvokti kooperacijos svarbą, ir skatinti šį procesą.

Beje, pernai pieno gamintojams iš ES ir nacionalinio biudžeto buvo skirta 72 mln. eurų paramos, kuri sudaro 20 proc. gautų pajamų už pieną. Tačiau pienininkai vėl suskaičiavo, kad pernai jų pajamos, įskaitant ir jau skirtą finansinę paramą, buvo beveik 76 mln. eurų mažesnės nei 2014 m.

Atsižvelgdama į blogėjančią finansinę pieno gamintojų padėtį ir į pateiktus reikalavimus Vyriausybei, Žemės ūkio ministerija parengė Pieno sektoriaus stabilizavimo veiksmų planą, kuris bent iš dalies padės spręsti naujas problemas. Pieno ūkių kooperatyvams bus sudarytos palankesnės sąlygos gauti paramą iš Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos, bus teikiama finansinė parama iš Žemės ūkio paskolų garantijų fondo, skatinamas vidaus vartojimas. Ir, žinoma, skatinsime kooperaciją.

Lietuvos kaimas ir toliau sparčiai tuštėja. Nors parengta speciali Regionų plėtros programa, kuriai 2014–2020 m. skirta daugiau nei milijardas eurų (milžiniški pinigai!), nuolat girdime apie tai vienur, tai kitur uždarinėjamas ligonines, mokyklas. Žmonės traukiasi iš mažesnių miestų ir miestelių, tarsi paliktų gyvenimo šalikelėje, ieško sau vietos didmiesčiuose ar svetimose šalyse. Ar netaps Lietuva miestu-valstybe?

Lietuvos kaimas ištuštėjo tikrai ne pastaraisiais metais: šiandien matome tik ankstesnės politikos pasekmes. Mūsų Vyriausybės politika – išlaikyti mažas kaimo mokyklas. Bet visi puikiai žinome, kaip Lietuvoje sumažėjo gimstamumas.

Regionų plėtra ir ligoninių tinklo optimizavimas, pradėtas dar 2003 m., nedaug turi bendro. Kiekvienas medikas pasakys, kad geram profesionalui reikia medicininės praktikos. O jei per savaitę chirurgas padaro tik vieną ar dvi apendicito operacijas? Ar ryžtumėtės operuotis pas specialistą, kuris neturi patirties? Niekas nieko nenaikina, neįvertinęs atstumo iki artimiausios ligoninės ir galimybės gauti reikalingas paslaugas.

Patikslinsiu, regionams skiriamas lėšas, bendrai sudėjus visas programas, tarp kurių – ir parama žemės ūkiui, susidaro keli milijardai eurų. Jau pastebime akivaizdžių ekonominio pagyvėjimo ženklų regionuose. Pernai užfiksuotas rekordinis užsienio investicijų srautas. Planuojamų sukurti darbo vietų skaičius išaugo 50 proc., investicijos į ilgalaikį turtą – net 380 proc. Galime konstatuoti, kad regionams taikytos programos ir pagalba (ne tik pinigais) jau duoda rezultatų. Pavyzdžiui, Šiaulių apskritis eksporto augimu lygiuojasi į Vilnių ir Kauną. „Investuok Lietuvoje“ parengė regionų žemėlapį ir pasiūlė jų specializaciją, atsižvelgiant į ūkio bazę, įdirbį ir išteklius. Pavyzdžiui, Marijampolės apskričiai būtų perspektyvų specializuotis žemės ūkio srityje, o Tauragės – maisto pramonėje.

Lietuvos pašonėje sparčiai dygsta Astravo atominė elektrinė. Jūs ne kartą esate griežtai pasisakęs dėl jos keliamo pavojaus, raginote nepirkti elektros iš nesaugios jėgainės. Gal būkime realistai: norime mes to ar ne, bet Baltarusija ją pasistatys. Lietuvos ketinimai technologiškai atsitverti nuo joje gaminamos elektros, galbūt daug pigesnės, nei dabar perkame patys, atrodo keistai, lietuviškai „elektros tvorai“ nepritaria ir ES institucijų atstovai. Koks, Jūsų manymu, būtų protingiausias mūsų sprendimas dėl Astravo AE?

Pirmiausia mums rūpi, kad už pusšimčio kilometrų nuo Vilniaus, visai šalia išorinės Europos Sąjungos sienos statomas nesaugus objektas. Lietuvos dėka ši problema jau patraukė tarptautinės visuomenės dėmesį. Kitos išeities neturime. Jei projektas neatitinka tarptautinių branduolinės saugos ir aplinkosaugos reikalavimų, grėsmė kyla ne tik Lietuvai, bet ir visai ES.

Lietuva laikosi pozicijos, kad Baltarusija turėtų paspartinti rizikas ir atsparumą vertinančių testų pagal ES nustatytą metodologiją atlikimą. Vasario mėnesį ES Užsienio reikalų tarybos priimtose išvadose Lietuvos iniciatyva atsispindėjo Baltarusijos jėgainės branduolinės saugos klausimas. Taryba paragino Baltarusiją šiuo klausimu konstruktyviai bendradarbiauti su atitinkamomis tarptautinėmis institucijomis.

Nutiesusi elektros jungtis į Lenkiją ir Švediją, Lietuva šiandien turi galimybę neribotai naudotis ES šalių elektros rinkos teikiamomis paslaugomis. Beje, mes žinome, kad ši elektra pagaminta laikantis visų aplinkosaugos reikalavimų. Energetikos ministrui Rokui Masiuliui pavesta įvertinti, kokios techninės priemonės yra galimos, kad užtikrintume saugumą.

Migracijos ekspertai perspėja, kad uždarius vadinamąjį Balkanų kelią ES pietuose nelegalūs imigrantai iš Sirijos, Irako ir kitų šalių gali rasti naują maršrutą į Europą, pavyzdžiui, per Rusiją. Skelbiama, kad Latvijos rytinė siena yra per menkai apsaugota, todėl kyla pavojus, kad pabėgėliai gilyn į ES gali patraukti per Lietuvos ir Latvijos pasienį. Kaip Vyriausybė vertina tokią grėsmę, ar ketina rengtis tokiam įvykių scenarijui?

Mūsų specialiosios tarnybos nuolat vertina įvairias grėsmes, vykdo žvalgybą, renka informaciją. Kol kas pabėgėlių antplūdžio prie ar per Lietuvos sieną neprognozuojama. Tačiau galimiems įvykių scenarijams rengiamės iš anksto. Sudarytas tarpinstitucinis planas, vykdomi mokymai, kaip kilus grėsmei bendradarbiautų Valstybės sienos apsaugos tarnybos, vidaus viešojo saugumo padaliniai, policija ir kariuomenė.

 

Kalbėjosi Darius Mikšys

Rekomenduojami video