Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Audžia tik kantriausios

Etnografę ir audėją Rimą Vitaitę istorija ir rankdarbiai domino dar vaikystėje. Nors megzti ji išmoko dar nepradėjusi lankyti mokyklos, prie audimo staklių atsisėdo tik būdama 50-ies. Kodėl? „Audimui reikia subręsti, įgyti didžiausius aruodus kantrybės, todėl austi pradėjau pačiu laiku“, – sakė Zarasuose gyvenanti aukštaitė. Jau dešimtmetį tautodailininkė audžia išskirtinai tik tradicinių tautinių kostiumų dalis – dvinyčius ir aštuonnyčius aukštaitiškus sijonus, keturnytes liemenes, prijuostes, nuometus.

Domina praeitis

Utenos rajono kaime augusi R.Vitaitė nuo mažumės didelėmis akimis stebėjo aplink triūsiančius žmones, ypač mezgančias, verpiančias, audžiančias moteris. Rima pamena, kad šiek tiek audė ir jos mama, bet ilgainiui šiai veiklai vis sunkiau atrasdavo laiko, mat viena augino tris vaikus. Rankdarbiais užsiimti knietėjo ir Rimai, todėl nė nesulaukusi mokyklinio amžiaus ji jau mokėjo megzti.

Baigusi mokyklą, Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete ji įgijo chorvedės specialybę ir paskui visą gyvenimą dirbo Zarasuose kultūros srityje. Etnografe Rima pradėjo dirbti 1991 m., susidomėjusi etninės kultūros puoselėtojo Algirdo Svidinsko pasakojimais. „Nuo to laiko kasdien gilinuosi į man be galo įdomius etnografinius dalykus. Tai yra mūsų šaknys, mūsų praeitis. Ji susijusi su šia diena, su mūsų ateitimi. Dabar neįsivaizduoju savęs kitaip“, – teigė R.Vitaitė.

Pati audė drabužius

Audimas Rimą patraukė maždaug 2002-aisiais, kai jos vadovaujama kultūros bendrija „Sėla“ vykdė PHARE programos Žmogiškųjų išteklių projektą „Tradicinių amatų artelė“. Projekto metu rajono žmonės mokėsi tradicinio audimo, trieilių armonikų restauravimo ir gamybos, drožybos, medinių namų apyvokos daiktų gaminimo, skiautinių ir lėlių siuvimo, juostų pynimo.

„Tada su kolege ir mano audimo mokytoja tautodailininke Adele Tumėniene pamanėme, kad tai galėtų tapti verslu, juk Zarasai – turistų pamėgtas kraštas. Verslo iš to neišėjo, tačiau mano pažintis su audimu tęsiasi iki šiol“, – pasakojo tautodailininkė. R.Vitaitė prisipažino, kad prie audimo staklių iš pradžių sėdo iš būtinybės, mat jos vadovaujamam folkloro ansambliui „Seluona“ pritrūko pasirodymams skirtų drabužių.

„Dainuodami senąsias dainas norime gražiai atrodyti, reprezentuoti tautinį kostiumą. Žinoma, tokius tautinius drabužius vilkime ne kasdien, tik pasirodymų metu. Juk senovėje žmonės irgi nevaikščiodavo prie šieno su išeiginiais kostiumais“, – kalbėjo R.Vitaitė.

R.Vitaitės austi aukštaičių tautiniai drabužiai išsiskiria liemenėmis ir nuometais. Vienam tautiniam kostiumui pasiūti reikia 12 m penkių rūšių medžiagų. Asmeninio archyvo nuotr.

Ir darbas, ir pomėgis

Nors austi ji pradėjo gana vėlai, vienokiais ar kitokiais rankdarbiais Rima užsiėmė visą gyvenimą: pynė aukštaitiškas juostas, siuvo vilna ir sinteponu kimštas lėles. Nuo 2006 m. pradėjo austi aukštaičių moterų tautinius kostiumus ir detales, taip tęsdama „Tradicinių amatų artelės“ pradėtą veiklą. Daugiausia jos išaustų tautinių drabužių dėvi Zarasų krašto folkloro ansambliai, kapelos. R.Vitaitė taip pat išaudė nemažai prijuosčių, nuometų, rinktiniais raštais puoštų palaidinių, kuriuos dėvi Panevėžio, Ignalinos, Ukmergės, Utenos, Visagino meno kolektyvai.

„Austi reikia pribrendus, todėl jaunimui ši veikla gal nelabai ir tinka. Reikia turėti daug kantrybės, nes prie staklių pasėdėti tenka ilgai. Austi tautinį kostiumą gali ne kiekvienas, neužtenka tik išmokti austi, reikia turėti įvairiausių darbo įrankių, būti jau įgudusiam“, – apie nelengvą ir ilgai trunkantį audimo procesą pasakojo moteris. Pati Rima audžia ne tik šiokiadienių vakarais, bet ir savaitgaliais, o kartais prie staklių prisėda ir paryčiais. Jai tai ne tik darbas, bet ir pomėgis, padedantis atsipalaiduoti.

Išsiskiria nuometais

Tautinius drabužius R.Vitaitė audžia tradiciniu būdu, todėl labai mažai yra patobulintų įrankių. „Pavyzdžiui, siūlams prisukti naudojame elektrinę priemonę, nes kitaip pražiltume, kol prisuktumėme. Aišku, neauginame linų ir siūlų pačios neverpiame, jų gatavų nusiperkame. Tačiau jų pasiūla nėra didelė, gauti balintos medvilnės ar tam tikrų siūlų kartais būna išties sudėtinga“, – pasakojo etnografė.

Pasak audėjos, tautinis kostiumas gimsta iš lėto. Audžiant kasdien, net ir savaitgaliais, prireikia gero mėnesio. Per dešimtį audimo metų R.Vitaitė išaudė ir sukomplektavo beveik pusšimtį tautinių drabužių, daugiau nei 300 prijuosčių, mažiausiai 100 palaidinių. Savo austas prijuostes sako galinti atpažinti iš tolo. Nors kostiumai atitinka visus aukštaičių tautinių drabužių elementus, Zarasų vietinių audėjų austieji išsiskiria tam tikromis detalėmis.

„Išskirtiniausias mūsų bruožas – austos liemenės. O daugelio kitų aukštaičių tautinių kostiumų liemenės yra šilkinės. Be to, mes mėgstame nuometus, mums nepatinka skarutės ir „čiepčikai“, – pasakojo audėja.

Už aukštaičių moterų tautinių kostiumų kolekciją R. Vitaitė buvo įvertinta liaudies meno parodos "Aukso vainikas" pagrindiniu prizu. Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbi tradicijų sklaida

R.Vitaitė ne tik audžia, bet ir rūpinasi etnografiniu rajono palikimu, tradicijų puoselėjimu, kultūrine sklaida Zarasų rajone. „Daug laisvalaikio neturiu, dirbu, organizuoju renginius, festivalius, norisi visus skatinti neužmiršti mūsų tradicijų, papročių. Dalyvauju ir bendruose procesuose: planuojant kultūros renginius, jų biudžetą. Veikti tikrai yra ką. Bet man tai patinka. Nesuprantu tų, kurie tik dejuoja, kad jiems niekas darbo neduoda, kad pinigų trūksta, laukia, kol jais kas pasirūpins“, – emocingai kalbėjo pašnekovė.

Nors metai tik prasidėjo, ji jau turi ne vieną planą ir svajonę. „Norisi gražiai užbaigti visus pradėtus darbus. Kaip gyvas priekaištas stovi dėžė su ekspedicijose surinkta medžiaga. Norisi aprašyti Zarasų rajono papročius, daugiau pavažinėti po rajoną, surinkti trūkstamą informaciją. Noriu ir jaunimą supažindinti su beveik išnykstančių vakaronių tradicija, atgaivinti folklorinius šokius“, – su neslepiamu entuziazmu planais ir norais dalijosi Rima.

 

Rekomenduojami video