Rubrika

„Atradimai“: inteligentė, persikėlusi į kaimą pasitikti senatvės

„Buvau susiruošusi mirti ir prisifotografavusi gėlių ir debesų – galvojau, tuoj stuburas nebeveiks, sėdėsiu ir žiūrėsiu. Po to praėjo, tai miriau iš juoko“, – sako socialinės dokumentikos „Atradimai“ herojė Liuda Vismantaitė.

Ji – inteligentė, kultūros mylėtoja, teatro aktorė, atsisakiusi, kaip pati sako, miesto tuštybės ir senatvę nusprendusi pasitikti kaime. Šeimos ir vaikų niekada nenorėjusi moteris įsitikinusi – jeigu nesi tam prigimęs, nereikia savęs versti. „Gyvenu, kaip reikalauja prigimtis, o mano prigimtis vaikų nereikalauja“, – teigia Liuda.

L. Vismantaitė niekada nesukūrė šeimos, neištekėjo, niekada to ir netroško. Sako, kad tam neprigimė ir pasirinko gyventi „intelektualinėje vienatvėje“. „Man užtenka visko, ką turiu viduje. Nėra jokio nepasitenkinimo“, – tikina ji. Juk žmonės, kai kažko nori ir neturi, gyvena neharmoningai.

„Nuo pat vaikystės domėjausi filosofija. O kai domiesi filosofija ir egzistenciniais klausimais, esi prarastas visuomenėje . Viskas nebereikšminga, nebenori ir karjeros. Viską darau atmestinai, nes suprantu, kad viskas yra kaip tame Biblijos Ekleziaste – tik vėjo gaudymas, tuštybių tuštybė. Tu prieini prie tokių išvadų ir pradedi suprasti, kad gyveni tik dėl to, kad gyventum“, – kalba pašnekovė.

Gyvenimo prasmę L. Vismantaitė sako atradusi prieš dešimt metų. Tai – surasti savo prigimtį ir pagal tą prigimtį nugyventi savo gyvenimą nekenkiant pasauliui ir žmonėms.

„Mums kaldavo sovietinę ideologiją, kad žmogus turi padaryti ką nors labai didaus. Sakydavo – jeigu gali nerašyti, tai nerašyk. Skatino visko nedaryti, nes daryti galėjo tik kažkokie išrinkti, nepaprastai apdovanoti talentai. Suformavo labai daug kompleksų, kad negalime vaidinti, rašyti, nes mums trūksta talento. Kad nesame tokie, kaip Marcinkevičius“, – pasakoja ji.

O paskui supranti – kodėl tau nerašyti, jeigu norisi? Kad ir neturint talento. Eilėraščiai susirimuoja patys, be pastangų: „Tau priskinsiu gėlių iš darželio po langu, jos primins tau mane ir pavasario dangų...“

„Naivu, juokinga, banalu, bet, na, o kas? Kodėl aš negaliu to užrašyti – tokio savo rimuoto emocijų dienoraščio? Aš net išsileidau savo knygelę“, – tikina L. Vismantaitė.

Nenori maltis tuštybės „makaliūzėje“

Viena kaime gyvenanti moteris dėl pragyvenimo nesiskundžia – anot pašnekovės, Lietuva dar taip gerai negyveno: „Kiek veganų ir vegetarų atsirado... Vien iš to gali spręsti, koks gyvenimas – kai nereikia galvoti, ką valgyti, tada gali galvoti, kaip valgyti.“

Pasak jos, kaime daug bendraminčių nėra, jos ir kitų kaimo žmonių interesų laukas – skirtingas: kas domina juos, nedomina pašnekovės. „Kaip karvės, man neįdomu. Kas man įdomu – egzistenciniai klausimai, – neįdomu jiems. Ir tada mūsų bendravimas tampa paviršutiniškas – o kas paviršutiniška, to daug nereikia“, – pažymi L. Vismantaitė.

Moteris skaito knygas, bendrauja su Spinoza, kitais filosofais, polemizuoja, mąsto. Dar pabendrauja su gyvūnais – jie neprieštarauja, nesivelia į ginčą.

„Tas bendravimas su žmonėmis... Žiūriu, kaip žmonės į kapus vaikšto. Su mirusiuoju bendrauti lengviau“, – svarsto ji.

Kad paliko Vilnių, visai nesigaili. Sako, būdama mokinė važiuodavo į Vilniuje vykstančias parodas, spektaklius, o dabar Vilnius – tuštybės miestas.

„Mergos pučiasi lūpas, bijo senatvės, visi vienas prieš kitą reikšmingesni stengiasi pasirodyti. Daug menininkų važiuoja kitur gyventi, į kaimą, kad nesimaltų tuštybės „makaliūzėje“. Kai gyveni mieste, tai gyveni, o kai nuvažiuoji, tai kaip į Romą – viską aplankai“, – kalba teatro aktorė.

Vaikystėje pinigų stoka atskleidė L. Vismantaitės kūrybiškumą. „Man pasiuvo sijoną iš tėvelio kelnių – dvi dalys chaki, dvi kanapėtos. Labai „biednas“ laikotarpis. Ir dabar galvoju – kodėl žmonės tiek perka tų skudurų? Dėl to, kad mūsų jaunystė praėjo su menkais rūbų resursais . Aš labai įdomiai rengdavausi. O kodėl? Todėl, kad aš siuvinėdavau, megzdavau. Pats kuri. O dabar labai retai kas tą bedaro“, – sako pašnekovė.

Mirti ruošėsi ne kartą

„Skrandis buvo blogas, susiruošiau mirti – viskas, mirsiu, jau man vėžys. Ir pradėjo eiliuotis. Einu ir eiliuoju kaip beprotė tokias banalybes. Paskui skrandis pasitaisė, nenumiriau. Sugalvojau, kad sudėsiu viską, ką čia priskrebinau. Paliksiu, kad tokia Liuda buvo. Bet dabar toliau eiliuoju. Žiūriu, jau ir antrą knygelę leisiu“, – sako rašymą atradusi moteris.

Kurdama ji įprasmina savo būtį – būtent dėl to kaime gyventi visai nenuobodu. „Mano tėvas toks buvo – viską, ką sugalvoja, padaro. Aš irgi užsiėmusi, kuriu „broškytes“ , „tašytes“, riešines, vienu metu piešdavau ant akmenukų. Ko tik aš nesu dariusi, man viskas įdomu“, – tikina moteris.

Ji ir fotografuoja: „Buvau susiruošusi mirti ir prisifotografavusi gėlių ir debesų – galvojau, tuoj stuburas nebeveiks, sėdėsiu ir žiūrėsiu. Po to praėjo, tai miriau iš juoko.“

Tylą kaime prasklaido muzika – L. Vismantaitė jos klausosi per patefoną, turi daug vinilinių plokštelių. Mėgstamiausia muzika – melodinga.

„Vivaldis, išskyrus „Metų laikus“ – jie nuvalkioti, tai aš jų neklausau. Bachą galiu klausyti. Patinka rokas – esu žuvis, plaukiu, man reikia tonuso. Roko muzika duoda ritmą. „Dire Straits“, „Pink Floyd“ – visos senosios, bet patinka ir naujos. Man įdomi net elektroninė muzika“, – teigia ji.

Niekada šeimos ir vaikų nenorėjusi moteris įsitikinusi, kad tam tiesiog neprigimė. Jeigu nesi tam prigimęs, nereikia savęs versti, įsitikinusi ji.

„Gyvenu, kaip reikalauja prigimtis, o mano prigimtis vaikų nereikalauja. Viskas yra įgimta – moteris pamato vaiką, nori globoti – aš to nejaučiu. Dėl ko vaikai labai mėgsta su manimi bendrauti? Dėl to, kad aš bendrauju su jais kaip su suaugusiais žmonėmis“, – teigia pašnekovė.

 

Socialinė dokumentika „Atradimai“