Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Atmintis moko dabartį nekartoti klaidų ateityje...

Liepos mėnesį grupė žurnalistų autobusu patraukė į žygį, pavadintą skambiu vardu „Vienybės kelias‘19”. Pasak mus išlydėjusio Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, toks ekspedicijos, skirtos Žurnalistų sąjungos 90-mečiui, pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – vykome į Ukrainą, į šalį, su kuria jau ne vieną šimtmetį esame vienybėje.

LDK prisiminus...

Maršrutas – šiaurinė Vakarų Ukraina, pasienis. Juokavome, kad vykstame pasisvečiuoti buvusiose lietuviškose žemėse, o gal net atsiimti Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK) priklausiusių pilių. Išties, mus pasitiko daugybė architektūros paminklų: pilys, pilaitės, rūmai ar jų griuvėsiai – apleisti ir restauruoti, lankomi ir visai užmiršti, mat, kai kuriuos vos pavykdavo tarp žolynų rasti. O kokių puikių vaizdų atsiverdavo! Žinojo didingieji protėviai, kur įsikurti, kad ir šalį apsaugotų, ir gyvenimo pilnatvę pajustų.

Daugiau kaip 200 metų – nuo XIV a. pradžios iki 1569 m. Liublino unijos – didelė dalis Ukrainos LDK sudėtyje tiesiogiai buvo valdoma iš Vilniaus. Ištisos tų laikų dinastijos – Čartoriskių, Sanguškų, Višnioveckių, Radvilų ir Chodkevičių – čia turėjo dideles valdas, statė pilis, prisidėjo prie bažnyčių bei vienuolynų steigimo. Per kelis šimtmečius trukusią „Lietuvos epochą“ buvo sukurta architektūros kūrinių, kurie yra ne tik Ukrainos, bet ir visos LDK paveldo dalis. Tai Voluinės ir Podolės paminklai: Vladimiro, Lucko, Kremeneco, Podolės Kameneco, Ostrogo, Oleskos, Dubno pilys bei šventyklos. Net ir po Liublino unijos, kai Ukrainos žemės tiesiogiai LDK jau nepriklausė, lietuvių kilmės didikai kūrė rezidencijas „Lietuvos epochos“ metu įgytose valdose. Visa tai lėmė glaudžius daugybės LDK tautų ryšius.

Malonu, kad Ukrainos istoriografijoje teigiamai prisimenama LDK religinė tolerancija, kuomet pradžioje pagonys, vėliau katalikai valdovai leisdavo statyti ar net finansuodavo kitatikių maldos namus. Lietuviai, kitaip nei vėliau lenkai ar rusai, nebandė primesti savo kultūros, priešingai, patys atsiversdavo į stačiatikybę, laikydavosi vietinių tradicijų.

Lucko -Liubarto pilis

Asmeninio archyvo nuotr.

Vienas iš LDK išlikusios architektūros pavyzdžių, kuriuo pasidžiaugėme pačioje kelionės pradžioje – Lucko pilis. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, Lucką paskelbęs šalies pietine sostine, vietininku paskyrė savo sūnų Liubartą, kuris XIV amžiuje pradėjo mūrinės pilies statybą. Pilį statyti baigė Vytautas Didysis, netrukus iš Voluinės Vladimiro čionai perkėlęs ir katalikų vyskupiją. 1429 m. Lucke įvyko pirmasis žinomas Europos valdovų suvažiavimas. Vytautas buvo paskutinis monarchas, vadinęsis Volynės kunigaikščiu ir rezidavęs Lucko pilyje. Lucko pilyje jis turėjo būti karūnuotas Lietuvos karaliumi.

Šiandien čia veikia varpų, knygų, paveikslų (tarp jų – ir LDK didikų portretai) muziejai.

Vladimire atgulė Vaišvilkas

Asmeninio archyvo nuotr.

Čia valdas buvo gavęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vaišvilkas, Lietuvos karaliaus Mindaugo vyriausiasis sūnus. Jo lemtis liūdna: 1267 m. buvo nužudytas, kažkur čia, po Uspenės soboru, iki šiol guli. Lietuviams tai – vieno seniausių Lietuvos valdovų tikrai žinoma kapavietė, deja, jokiu akmenėliu nepažymėta... Šalia žvilgančio soboro – piktžolėmis užžėlusi Vaišvilko piliavietė.

Olyka – Radvilų tėvonija

Dvejopas jausmas apima žvelgiant į Radvilų giminės tėvoniją, kur du šimtmečius, iki pat 1939-ųjų nacionalizacijos, jie gyveno. Mikalojui Radvilai Juodajam 1547 m. Šventoji Roma net suteikė Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio titulą. Radvilos Olykoje klestėjo ir prie lietuvių, ir prie lenkų, ir net prie rusų.

Būta didingų, prašmatnių rūmų su didžiuliu kiemu, o dabar čia – proto negalią turinčių ligonių buveinė bei ligoninės personalas, vaikščiojantys su keistomis kaukėmis ant veidų. Pasakojama, kad daugiau kaip pusantro šimto šios giminės atstovų po mirties liko ilsėtis vietinės bažnyčios rūsyje. Tik ar tikrai jie ilsisi? Kauleliai seniai išbarstyti, sumaišyti… Vis dėlto niekada niekas neištrins Radvilų giminės nuopelnų Lietuvai. Tų laikų didybę šiandien nebent mena tiesus, akmenimis grįstas kelias į miestelį...

Klevanėje apie 400 metų (pradedant XV amžiumi) gyveno ir pilį – rūmus (rūmai buvo statomi kaip gynybinė pilis) – puoselėjo kunigaikščiai Čartoriskiai,  Gedimino palikuonys. Šioje pilyje nuo XVII a. netgi veikė jėzuitų kolegija. Ką gi, įspūdingo dydžio kunigaikščių rūmų neliko, štai kodėl važiuodami čia neradome jokių rodyklių...

Dubne karaliavo Ostrogiškiai

Asmeninio archyvo nuotr.

Tai bene geriausiai išlikusi Didžiosios Lietuvos mūrinė gynybinė pilis Ukrainoje, valdyta kunigaikščių Ostrogiškių giminės. Konstantinas Ostrogiškis 1498 gavo privilegiją pasistatyti pilį Dubno kaime. Matyt, pilis nukentėjo nuo totorių antpuolių, nes 1507 m. Ostrogiškiui buvo leista pilį atstatyti. Renesanso stiliumi perstatytoje pilyje gyveno ir kiti didikai: Zaslavskiai, Sanguškos, Liubomirskiai. Iš LDK laikų autentiškumo liko mažai. Šiandien tai – didžiulis muziejus, jau vien žvelgiant į autentiškus bastionus, įtikinamai liudijantis apie lietuvių laimėtas kovas.

Galicijos pasididžiavimas

Asmeninio archyvo nuotr.

Gedimino pradėtus Kremeneco pilies statybos darbus tęsė Vytautas Didysis, o po šimtmečio nuo statybų pradžios baigė Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca. Pilis stovi ant aukštokos Karpatų priekalnių kalvos. 1648 m. kazokai nebeatstatomai sugriovė pilį. Vis dėlto griuvėsiai ant aukšto kalno, pakibusio virš miesto, vilioja pabūti, pasivaikščioti, nusifotografuoti. Jie nekelia liūdesio ar nostalgijos... Nuo kalno žvelgiant žemyn atsiveria nuostabus vaizdas į miesto centrą.

Ostrohas ir Ostrogiškiai

Asmeninio archyvo nuotr.

Vietovės pavadinimas davė pavardę vienai žymiausių LDK giminių – Ostrogiškiams. Bene garsiausias iš šios giminės – apie 1460 m. čia gimęs ir užaugęs LDK didysis etmonas (vyriausiasis kariuomenės vadas) Konstantinas Ostrogiškis. Buvę galingi pilies mūrai patikimai saugodavo nuo musulmonų reidų. Kalne likę du iš dalies perstatyti pilies bokštai (XIV a. mūro ir XVI a. apvalusis). Yra įrengtas muziejus, veikiantis nuo XX a. pradžios. Apylinkėse – seni Lucko, Totorių vartai bei Mezyričo vienuolynas. Statytas Jonušo Ostrogiškio pranciškonams 1612 m., jau po Liublino unijos, šiandien jis glaudžia stačiatikius.

Višniovecą įkūrė Kaributas

Asmeninio archyvo nuotr.

Tai Višnioveckių giminės lopšys, pradėtas dar XIV a. pabaigoje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnaus Mykolo Kaributo Višnioveckio. Jis čia užaugo ir 1669 m. ketveriems metams atsisėdo į Abiejų Tautų Respublikos sostą. Jų giminės palikimas – ne tik įspūdingo dydžio rūmai, prie kurių statybos net Radvilos pirštus prikišo, bet ir šalia plytintis poros šimtų hektarų parkas. Rūmai gyvi, šalia jų ant šlaito auksu tviska cerkvė, sauganti giminės palaikus.

Zbaražo gynybinė pilis

Dar vienas Višnioveckių giminės paliktas turtas – 1630 m. užbaigta statyti ir iki šiol beveik sveika tebestovinti gynybinė (bastioninė) pilis su viduje tuo pačiu laikotarpiu pastatytais rūmais. Sovietmečiu ši pilis buvo apleista ir palikta griūti, dabar jau sutvarkyta, čia įrengtas didžiulis muziejus.

Auksinė pasaga

Liublino Unija sutapo su technologijų kaita: viduramžiškos pilys nebetiko gynybai ir vis dažniau imtos naudoti kilmingiesiems gyventi. Paplatėjo langai, atsirado prabangūs interjerai, apylinkėse – europiniai parkai. Nors tokiuose Ukrainos rūmuose iš LDK laikų telikusios tik kelios detalės, dažni jų ir po Liublino unijos priklausė lietuvių ar LDK kilmės giminėms (Radviloms, Ostrogiškiams). Ukrainos perleidimas lenkams nebuvo toks visa keičiantis, kaip vėlesni karai ir revoliucijos: daugumai didikų jų dvarai buvo palikti. Be to, lenkų ir lietuvių atšakos tarpusavyje buvo tampriai susisaisčiusios giminystės ryšiais.

Galicijos „Auksinė pasaga“ – tai trys garsiausi Vakarų Ukrainos dvarai. Nutolę vos keliolikos kilometrų spinduliu vienas nuo kito, jie šiandien uoliai lankomi turistų.

Oleskos pilies paslaptys

Asmeninio archyvo nuotr.

Dalis mūrų, statyti dar XV a. lietuvių, mena Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ir jo sūnaus Liubarto laikus. Perstatyti jau prie lenkų (po totorių antpuolių XVI a.). Manoma, kad čia 1629 m gimė LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Sobieskis. Viduje – muziejus, kuriame ir Barboros Radvilaitės biustas, prie kurio turistai mėgsta nusifotografuoti. Šios pilies vaizdai atpažįstami iš istorinių kino filmų – čia net muškietininkai špagavosi prieš kino kameras.

Gražuoliai Pidhircų rūmai

Asmeninio archyvo nuotr.

Įspūdingo dydžio rūmai, statyti XVI a. Lenkijos etmono Stanislovo Koniecpolskio, XX a. viduje degė, buvo remontuoti, bet dabar apleisti. Tiesa, naujai uždengtas stogas. Vis dėlto net apleisti jie spaudžia ašarą savo didingu praėjusių laikų grožiu. Ko gero, šie rūmai buvo per dideli juos bandžiusiems išlaikyti savininkams, todėl ėjo iš rankų į rankas. Be kitų savininkų, juos kurį laiką valdė Abiejų Tautų Respublikos valdovas Jonas Sobieskis, o pastarą šimtmetį iki nacionalizavimo 1939 metais – dar viena garsi Gediminaičių giminė – Sanguškos. Rūmuose buvo saugoma daugybė meno kūrinių. Nujausdami sovietų okupaciją, tarpukario šeimininkai juos išsivežė į Kanadą. Šis kompleksas, įskaitant ir bažnyčią, – bene didžiausias ir gražiausias Vidurio Europoje. Šiuo metu unikali, taip pat gerokai apleista bažnyčia grąžinta tikintiesiems, vietiniai gyventojai šventoriuje pasodino vardinius giminių medelius. Tai svarbūs ženklai, iš kurių galima jausti, kad didinga pilis kada nors atgaus savo pirmykštį pavidalą.

Podolės Kameneco pilis

Podolės Kameneco pilį iki XIVa. valdė Gediminaičiai. Asmeninio archyvo nuotr.

Valdant Algirdui bei Vytautui, Lietuva įsisavino ir dalį Centrinės Ukrainos, pratęsdama savo sieną su musulmonų valdomis ir vasalais iki beveik tūkstančio kilometrų.

Žymi ir įspūdinga yra Podolės Kameneco pilis bei autentiškas aplinkinis miestelis. Jį XIV a. valdė Gediminaičiai, o, pasak kai kurių šaltinių, jie tuo metu ir pastatė pilį. Visgi čia Lietuvos epocha truko trumpiau nei kitur Ukrainoje: dar 1434 m., likus daugiau nei šimtmečiui iki Liublino unijos, Podolės Kamenecą užėmė lenkai.

Chotyną viduramžiais – vieną žymiausių Ukrainos pilių – valdė tai krikščionys, tai musulmonai. 1621 m. LDK etmonas Jonas Karolis Chodkevičius netoli nuo pilies sumušė triskart didesnę turkų kariuomenę, o 1673 m. istorinę pergalę pakartojo Jonas Sobieskis. Chotyno pilis atkurta, čia įrengtas turtingas muziejus.

Rekomenduojami video