Miškiškių kaime (Molėtų r.) įsikūrusi Sonatos ir Raimondo Adomėnų sodyba anaiptol neprimena vienkiemio miškų glūdumoje. Nepaisant skambaus pavadinimo, mišką čia sunku surasti, tačiau gamtos alsavimas ir ramybė padeda sustabdyti laiką ir pajusti gyvenimo pilnatvę.

Gilios tradicijos

Sodybėlę Miškiškėse prieš daugiau kaip porą dešimtmečių įsigijo abiejų sutuoktinių tėvai išties pragmatišku tikslu – bulvėms, burokėliams ir kitoms žemės ūkio gėrybėms auginti. Apleistas vienkiemis akių nedžiugino – namukas, apkaltas senomis lentomis nubyrėjusiais dažais, atrodė gana prastai. O ir ūkiniams pastatams verkiant reikėjo darbščių rankų. „Čia gyveno senieji sodybos šeimininkai Umbrasai, o visas kaimas, žmonių gražiai pramintas Umbrasyne, turėjo gilias tradicijas“, – prisiminė vienkiemio įsigijimo istoriją Sonata.

Po rekonstrukcijos sodybos namas paaugo vienu aukštu.

Apie senuosius šeimininkus ir šią sodybą savo knygoje „Kairionys“ rašė ir Kazys Umbrasas, literatūros tyrinėtojas, prozininkas, vertėjas. Jis gimė netoli Molėtų esančiame Bajorų kaime. 1944–1945 m. mokytojavo Molėtų gimnazijoje. Visą gyvenimą dirbo literatūros mokslininko, dėstytojo darbą. Reikšmingiausiame K.Umbraso apysakų rinkinyje „Kairionys“ atgimė gimtųjų apylinkių buities vaizdai, žmonių likimai, todėl dabartinei sodybos šeimininkei labai norėtųsi įsigyti šią knygą. „Deja, kiek ieškojau, nerandu, o taip norėtųsi sukaupti knygynėlį apie šią išskirtinę vietą“, – pasakojo moteris.

Senosios kartos atstovai visą žemę iki pat namuko durų apsodino daržais, o jaunosios Adomėnų poros akį džiugino išlikę autentiški daiktai – duonkepė krosnis, tikras pečius, ant kurio kažkada buvo miegama, ir nuostabi klėtelė, dvelkianti senove ir kaimišku gyvenimu. Kai atsikandę ūkinių darbų tėveliai nutarė perduoti sodybą jauniesiems, naujieji šeimininkai net nedvejodami nutarė sodybą rekonstruoti ir save išbandyti kaimo turizmo srityje.

Darė savo rankomis

Rekonstrukcijos pradžia buvo nelengva. Sodyba stovėjo ant kalnelio, apsupta pelkės, todėl naujakuriams pirmiausia teko ją sutvarkyti. Iškasė tvenkinį, o vietoje senutėlės dūminės pirtelės, kuri užkurta dūmijo taip, kad net akis graužė, pastatė naują rąstinę. Pasidžiaugę pirmuoju kūriniu, šeimininkai ėmėsi pagrindinio pastato. „Turiu auksarankį vyrą, kuris įgyvendina visus mano sumanymus, – šysojosi Sonata. – Tiesa, rekonstruojant sodybą teko ir pasibarti, tačiau rezultatas pradžiugino mus abu. Dabar ji išskirtinė ne vien savo istorija. Čia būnant apima jausmas, kad esi namuose, ir išvažiuoti iš jos nesinori.“ Beje, abu šeimininkai nėra baigę nei interjero ar architektūros mokslų, tačiau į sodybos atkūrimą įdėjo visą širdį.

Pasak Sonatos, sprendimas pradėti verstis kaimo turizmo verslu buvo priimtas laiku ir vietoje

Originalų sodybos interjerą papildė senųjų šeimininkų palikti rakandai, kurie dar ir šiandien alsuoja senove. Svečius kieme pasitinka senas svirnas, kurio sienas puošia namų apyvokos reikmenys, pagrindinis senosios sodybos, kuri dabar rekonstruota, pastatas, jauki vaikų žaidimų aikštelė. Aktyvų gyvenimą mėgstantiesiems čia yra ką veikti – krepšinio, tinklinio ir futbolo aikštelėse galima rengti šeimų turnyrus.

Nebūna nuobodu

Visais metų laikais gyvendamas sodyboje nenuobodžiausi. Ramiame medžiais apsuptame kieme pro langus gali stebėti stirnas, kiškius, jei pavyks, gali išgirsti saugomų ir labai retų paukščių – baublių – „lojimą“. Rudenį pradeda bumpsėti sunokę obuoliai, galima jų skanauti arba grybauti ir uogauti. Žiemą laukia ne tik slidės. Galima pasiausti kartu su persirengėliais Užgavėnių karnavale, kurį organizuoja pati šeimininkė (ji savo išmonę ir kūrybinius sugebėjimus parodo organizuodama ir kitas šventes – Velykas, žvejybos ir grybavimo čempionatus). Sušalus labai smagu prisėsti prie degančio židinio ir gurkšnoti kvapią žolelių, kurių priaugina Sonata, arbatą.

Pasak Sonatos, sprendimas pradėti verstis kaimo turizmo verslu buvo priimtas laiku ir vietoje – virtuvėje eksperimentuoti mėgstanti šeimininkė puikiai pritaikė savo sugebėjimus ir dabar svečiai per įvairias šventes gali išbandyti jos patiekalų skonį.

Gausu reliktų

Pačioje sodyboje gausu reliktų – ąžuolinis stalas, senovinė puikiai išsilaikiusi komoda, nuo kurios į lankytojus žvelgia senos fotografijos. Savo vietą čia surado ir vis dar veikianti armonika, prieštvaninis radijas, fotoaparatas. Pati sodyba atnaujinta išsaugant tradicines architektūros detales. Autentikos siekę šeimininkai ir sijas paliko tokias, kokias rado – kinivarpų išgraužtas, jos sodybos interjerui suteikia savitumo ir šilumos. Šeimininkė išdidžiai rodo sodybos pasididžiavimą – veikiančią duonkepę krosnį. Deja, kol kas Sonata svajonę išmokti kepti duoną atidėjo į šalį – darbų didžiuliame plote pakanka.

Po rekonstrukcijos sodyba paaugo vienu aukštu. Moderniai sutvarkyti miegamieji su biblioteka, taip pat vilioja didelis balkonas, iš kurio atsiveria nuostabios apylinkės ir gandralizdžio vaizdas.

Nė vienas senas daiktas nebuvo išmestas – visi jie , net ir senutėlis „Ižas“ puikiai įkomponuoti į sodybos aplinką.

„Man čia labai patinka būti, jaučiu nepaprastą sodybos aurą. Tik savaitgaliais užleidžiame vietą svečiams“, – pasakojo šeimininkė. Galbūt todėl ši vieta neprimena įprastos nuomai skirtos kaimo turzimo sodybos. Gyvendama čia šeimininkė pasodino daržus, įrengė šiltnamį, netgi avilių atsirado

Marceliukės klėtelė

Senoji klėtelė pradžioje vadinta uošvienės kambariu. Raimondas, besirūpindamas žmonos mama, įrengė čia jai jaukią vietelę. Tačiau uošvienė savo kambarėliu mielai pradėjo dalytis su jaunavedžiais, sodyboje švenčiančiais vestuves. Po vienų vestuvių klėtelė gavo Marceliukės pavadinimą. Šypsodamasi šeimininkė prisiminė, kaip jauniesiems ruošiantis eiti pailsėti jaunoji staiga išsigando ir pradėjo tėvų prašyti, kad ir tie eitų su ja. „Dvidešimt pirmame amžiuje tai išties keista situacija, – pasakojo Sonata. – Todėl net ir tėvai pradėjo ją barti – esą nedaryk mums gėdos, o svečiai vos laikėsi nepradėję garsiai kvatotis.“

Taip klėtelė gavo Marceliukės vardą. Beje, pastatėlio autentiškos durys rakinamos didžiuliu raktu. Šeimininkės teigimu, jie bene vieninteliai turi tokį raktą, todėl galėtų pretenduoti į didžiausio Molėtų rakto nominaciją.

Vietoje dūminės pirtelės pastatyta nauja rąstinė pirtis.

Gėlynai

Aprodydama gėlynus, vešinčius didžiuliame plote, Sonata patikino spėjanti apeiti viską todėl, kad augalus rinkosi gerai apgalvodama, pragmatiškai. Elegantiški, puošnūs vilkdalgiai labai dailiai atrodo alpinariume, šalia vandens. Jie mėgsta saulę, drėgmę, išpurentą žemę. Vėl į madą sugrįžusius bijūnus šeimininkė vertina už nuostabius žiedlapius, slepiančius savyje rasotas ašaras. Juos itin pamėgo nuotakos, o auginti ir prižiūrėti šias gėles labai paprasta. Bijūnai auga saulėje, tik reikia nepamiršti jų krūmelio sutvirtinti, nes laibi gėlių koteliai virsta į šonus.

Lietuviškos ramunės suteikia gėlynui gaivumo, jos labai ilgai žydi. Jeigu gėlynas pavėsyje, idealiai tinka melsvės, jas galima sodinti į pačius tamsiausius užkaborius. Dekoratyvūs melsvių lapai būna žalsvi, melsvi, baltai apkraštuoti. Šie augalai gražiai atrodo ir alpinariumuose.

Raudonos, rausvos ir baltos astilbės gerai auga daliniame pavėsyje. Žiedai itin dekoratyvūs, tinka puokštėms, gražiai atrodo su viksviniais augalais. Sonata pasidžiaugė, kad jos gana ilgai žydi – apie tris savaites.

Gėlyno pažiba – juodžolė. Daugiametis žolinis augalas kartais užauga net iki 3 metrų. Žydi gegužės – birželio mėnesį. Žiedai balti, kvapūs, smulkūs. Nužydėjusios juodžolės sukrauna juodas uogas. Visos augalo dalys nuodingos, tačiau jų uogos naudojamos vietoj dažų ar rašalo. Dauginamos sėklomis arba kero dalijimu. Paplitusios lapuočių miškuose, mėgsta vidutinio drėgnumo dirvą. Šių augalų šaknų preparatais gydomi mėnesinių ritmo sutrikimai, malšinami gimdymo skausmai.