Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ar žemės ūkiui reikia raštingų specialistų?

Jei to paklaustum kad ir paprasto ūkininko, jis, ko gero, pamanytų, kad esi atkeliavęs iš praeities arba per pastarąjį dešimtmetį nebuvai kojos įkėlęs į kaimą, kur yra bent vienas kitas žemės ūkio produkcijos gamintojas. Tačiau yra profesionalų, beje, patarinėjančių švietimo ir mokslo ministrei, kurie išsako kitokią nuomonę.

Neigiami stereotipai

Neseniai Seimo Kaimo reikalų komiteto surengtoje diskusijoje buvo kalbėta apie kvalifikuotų žemės ūkio specialistų ir darbininkų žemės ūkyje trūkumą bei priežastis, kodėl taip yra, svarstyta, ko imtis, kad visuomenė suvoktų žemės ūkio sektoriaus svarbą, o žemės ūkio mokslai nebūtų pelenės vietoje. Diskusijos pabaigoje paaiškėjo, kodėl žemės ūkį ir su juo susijusias specialybes gaubia neigiami stereotipai.

„Nebūtina visiems, dirbantiems žemės ūkio sektoriuje, mokėti rašyti. Diduma ten plušančių specialistų, spėju, yra nekvalifikuoti. Žinoma, yra dalis kvalifikuotų, bet tikrai mažiau nei pusė. Tokių, kurie mokėtų rašyti, drįsčiau teigti, tėra vienas kitas procentas, jeigu ne vienas kitas asmuo bendrovėje“, – savo nuomonę išsakė švietimo ir mokslo ministrės patarėjas Marius Ablačinskas, nustebinęs ne vieną diskusijos dalyvį ir sukėlęs pasipiktinimo bangą tarp žemdirbių.

Toks švietimo ir mokslo ministrės patarėjo pasisakymas internetinėje erdvėje sulaukė kandžių komentarų. Vienas jų taikliai apibendrino ir „Valstiečių laikraščiui“ išsakytus ūkininkų vertinimus dėl raštingumo dirbant žemės ūkyje poreikio.

„Lankydamiesi pas Danijos ūkininkus vieno iš jų, turinčio du sūnus, paklausėme, kuriam vaikui paliks ūkį. Ilgai negalvojęs jis atsakė, kad vyriausiasis nekaip mokosi, tai tiks į valdininkus, o jaunėlis gabus mokslams – jam ir patikės ūkį“, – komentuota viename portale.

Vokiečiui įdomu, lietuviui – smirda

Kalbinti ūkininkai M.Ablačinską kvietė atvykti į svečius ir bent savaitę pagyventi bei pasižiūrėti, kaip organizuojami darbai šiuolaikiniame ūkyje, pasidomėti, kokios inovacijos jame diegiamos ir kokių kompetencijų reikia žemdirbiui. Jie neabejoja, kad tokia patirtis praverstų daugeliui politikų ir valdininkų, ypač švietimo srities. Esą gal tuomet pasikeistų švietimo reformatorių požiūris ne tik į žemės ūkio mokslus, bet ir apskritai į švietimo sistemą.

Biržų rajono ūkininkas Vytautas Stankevičius teigė, kad Lietuvai žemės ūkis – ne tik didelis ekonominis lokomotyvas, bet ir tautos išlikimo pagrindas. Tad manyti, kad dirbant šiame sektoriuje nereikia daug raštingumo, jo manymu, gali tik ant bruko užaugę žmonės.

„Visoje Europoje yra garbė auginti gyvulį, atvežti jį į parodą, glostyti, šukuoti. Neseniai mūsų ūkyje lankėsi 60 aukštųjų mokyklų absolventų iš Vokietijos. Stebėjomės, kaip smalsiai jie viskuo domėjosi, klausinėjo, ar leisime apžiūrėti fermą, tyrinėjo mūsų auginamus želmenis gyvulių pašarui. O kai atvyksta Lietuvos studentai, užspaudžia nosį ir sako, kad čia smirda. Tam, matyt, įtakos turi mūsų švietimo sistema“, – pasakojo žaliąjį diplomą, suteikiantį teisę mokyti praktikantus, turintis ūkininkas.

Kam reikalingi beraščiai?

Žemės ūkio kooperatyvo „Suvalkijos daržovės“ vadovas Martynas Laukaitis svarstė, kad skambiai apie žemės ūkio darbuotojų raštingumą pasisakęs švietimo ir mokslo ministrės patarėjas galbūt nėra buvęs šiuolaikiniuose Lietuvos ūkiuose ir nežino, kokių rezultatų čia pasiekta ir kokio lygio technika bei technologijos naudojamos.

Martynas Laukaitis

„Traktoriuose, produkcijos rūšiavimo, pakavimo linijose ir visur kitur diegiamos vis pažangesnės technologijos, todėl žemės ūkyje reikia vis daugiau kvalifikuotų darbuotojų. Tokių, kurie gali atlikti tik paprastus darbus, poreikis mažėja. Yra sričių, kur primityvios darbo jėgos iš viso nebereikia. Žemės ūkis reikalauja vis gilesnės ir platesnės kvalifikacijos specialistų“, – užtikrino daržovių augintojas.

Jam pritarė V.Stankevičius. „Dabar žemės ūkiui keliami aukšti reikalavimai, todėl neturėdamas žinių, konkurencingo ūkio nesukursti. Reikia ne tik mokėti skaityti ir rašyti, bet ir gerai išmanyti chemijos bei biologijos mokslus, kartografiją, nes reikia nutuokti apie laukų konfigūraciją, suprasti, kokiame regione ūkininkauji, ir pan. Sparčiai modernėja augalų ir gyvulių veislės ir kt. Taigi be didelio žinių bagažo rinkoje neišliksi“, – aiškino pieno gamintojas.

V. Stankevičius

Jis pripažino, kad yra smulkiųjų ūkių, kuriuose dirbama paprasčiau, tačiau ir jiems keliama nemažai reikalavimų. Pasak ūkininko, ir paprastų ūkių darbininkų negalima nustumti į baudžiavos laikus, nes taip bus sudarytos sąlygos darbdaviams piktnaudžiauti ir išnaudoti darbo jėgą. Gal tam ir reikalingi beraščiai, ir ne tik žemės ūkio srityje?..

„Galop nuo žemdirbių raštingumo priklauso ministrų patarėjų ir pačių ministrų bei jų vaikų fizinė ir psichinė sveikata. Jeigu beraštis pirminėje žemės ūkio produkcijos gamyboje netinkamai panaudos šiuolaikinės chemijos produktus, gali būti labai liūdnų pasekmių. Jeigu neturėtume aukšto lygio specialistų, būtų labai prastai. Bėda, kad jų nedaug, nes žemės ūkis nėra patraukli verslo šaka. Tam įtakos turi ir tokios valdininkų kalbos“, – konstatavo biržietis.

Apie medžių žudymą

Dar vieną akmenuką į švietimo sistemą metė Lietuvos miškų savininkų asociacijos pirmininkas dr. Algis Gaižutis, užsimindamas apie išplitusias nuostatas, kurios formuojamos ir mokykloje.

„Dabar labai populiaru kalbėti apie gyvūnų ir medžių žudymą ar net jų genocidą. Štai vieno rangovo medkirčio dukra, grįžusi iš mokyklos, pareiškė tėveliui, kad jis esą užsiima medžių žudymu. Tai – švietimo ir mokymo programų pasekmė. Jeigu ir toliau visa tai bus eskaluojama, niekas nenorės dirbti nei veterinarijos specialistais, nei medkirčiais, nenorės auginti žvėrelių ir gyvulių. Dabar neretai tokia atmosfera kuriama norint lengvų europinių pinigų aplinkosaugai, tačiau ji menkina kasdienį žmonių darbą“, – įdomių detalių apie vaikų švietimą pateikė A.Gaižutis.

Pelenės sindromas

Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) prorektorė doc. dr. Laima Taparauskienė pakėlė M.Ablačinsko mestą pirštinę: „Ką reiškia pasakymas, kad žemės ūkiui nereikia raštingų žmonių? Juk aiškiai pasakyta, kad norėdamas studijuoti universitete ar kolegijoje privalai išlaikyti valstybinį brandos egzaminą. Tad nepriešinkime visuomenės.“

Laima Taparauskienė

Ji apgailestavo, kad žemės ūkio mokslai išgyvena pelenės sindromą, tačiau pamirštamas jo indėlis į daugelį sričių. Tai – maisto saugumas, žmonių sveikata, gyvūnų gerovė, augalų apsauga, ekologinis ūkininkavimas ir kt. ASU prorektorė pabrėžė, kad šiandien žemės ūkio mokslas – tarpdalykinis, todėl nereikia jo nurašyti į profesinį lygį, ir kvietė atkurti tiesą, kad žemės ūkis nebūtų nepagrįstai nustumtas į podukros vietą.

„Ar galite paneigti, kad žemės ūkio inžinerijos absolventai buvo pagrindinė karta, kuri sukūrė Lietuvoje žemės ūkio verslą, didžiąsias žemės ūkio įmones – prekybos, paslaugų ir kt.? Ar galite paneigti, kad Agronomijos fakulteto absolventai sukūrė stambius, konkurencingus ūkius, kurie gamina ir eksportuoja?“ – po švietimo ir mokslo ministrės patarėjo samprotavimų faktų pažėrė L.Taparauskienė.

Visų galų meistrai

A.Stančikas 2017

Andriejus Stančikas, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas

Švietimo ir mokslo ministrės patarėjo pasisakymas iš tikrųjų gali įžeisti ūkininkus ir žemės ūkyje dirbančius žmones. Nėra abejonių, kad šiame sektoriuje reikia raštingumo. Ir nemažai. Juk čia naudojama šiuolaikiška technika, įranga ir išmaniosios technologijos, kurios nuolat tobulėja ir keičiasi. Dabar modernūs traktoriai – lyg kosminiai laivai, kuriuose įdiegta daugybė pažangių funkcijų, o joms valdyti reikia tinkamos kvalifikacijos. Tokios brangios technikos beraščiui nepatikėsi. Net paprasti darbininkai privalo daug ką išmanyti. Taigi žemės ūkis jau toli gražu nebe tas, kai buvo ariama arkliuku.

Ūkininkai turi būti visų galų meistrai – buhalteriai, ekonomistai, agronomai, chemikai, vadybininkai ir net psichologai. Jie stengiasi pritraukti ir išlaikyti ūkiuose kvalifikuotus specialistus, kuriems pagal išgales moka kuo daugiau. Aišku, mokėti tiek, kiek moka kolegos vakariečiai, negali vien dėl to, kad ne procentais, o kartais skiriasi jų gaunamos išmokos. Mūsų jaunimas dirba užsieniečių ūkiuose ir brangina tokį darbą. Gaila, kad pas mus žemės ūkio specialybės apaugusios neigiamais stereotipais. Taip neturėtų būti, nes žemės ūkio produkcijos gamintojai verti pagarbos.

Džiaugiuosi, kad mano anūkė darželyje išdidžiai pareiškė, jog ji – ūkininkė. Šeimoje yra įdiegta, kad ūkininko darbas prestižinis, nes jis savo rankomis išaugina ir pagamina maistą žmonėms. Žemės ūkio produkcijos gamintojo darbas atsakingas ir garbingas, visuomenė tai turėtų vertinti. Kalbos, kad žemės ūkyje nereikia daug raštingų žmonių, prestižo nesuteikia, veikiau atvirkščiai.

Ne taip suprato

Romualdas Makauskas, Veisiejų technologijos ir verslo mokyklos direktoriaus pavaduotojas ugdymui

Jeigu tiesiogiai priimtume švietimo ir mokslo ministrės patarėjo frazę apie žemės ūkio darbuotojų raštingumą, gali skambėti nekaip. Bet su M.Ablačinsku esame apie tai diskutavę, žinau tikrąją jo nuomonę, kad visur reikalingi išsilavinę ir kvalifikuoti žmonės. Per trumpą diskusijos laiką sudėtinga nusakyti situaciją.

Žemės ūkio nereikėtų išskirti – visur reikia kvalifikacijos, nes technologijos, technika tobulėja. Sakyčiau, galbūt kai kuriose miesto įmonėse mažiau kvalifikacijos reikia nei žemės ūkyje.

 

Rekomenduojami video