Užgavėnės – žiemos šventė, žinoma visose Europos šalyse. Lietuvoje jos išlaikė daugelį tradicinių bruožų. Per šį savotišką karnavalą šurmuliuoja persirengėliai, vyksta Lašininio ir Kanapinio kova, Morės deginimas. Peržengiant nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario slenkstį, svarbiausia –sočiai pavalgyti ir skaniai pasijuokti. Šiandien Užgavėnės trankiau švenčiamos miestuose, o kaimuose ši unikali šventė beveik užgeso. Šia galimybe nepasinaudoja ir kaimo turizmu besiverčiantys verslininkai, nors ši šventė galėtų būti labai patraukli išlepusiems miestiečiams ir užsienio turistams.

Aukso amžius baigėsi

Kaimo turizmo verslas Lietuvoje ne visiems einasi kaip per sviestą. Prieš aštuoniolika metų Varėnos rajone turistus priiminėti pradėjęs Albertas Visgiris šiandien jau uždarė savo sodybos duris.

„Nors praėjusi vasara iš tiesų buvo šilta, tačiau turistų sulaukėme mažai. Nenuostabu, juk konkurencija šiame sektoriuje didelė, o pagrindiniai mūsų klientai jau išvyko gyventi į užsienį“, – pripažino šeimininkas.

Kita vertus, A.Visgirio manymu, poilsiautojus praėjusią itin karštą vasarą labiau traukė ramus poilsis prie ežerų, nes aktyviai linksmintis per karščius ne visiems norisi.

„Dabar uždirbti ir pragyventi iš kaimo turizmo beveik neįmanoma. Tikriausiai paprasčiau tiems, kurie įsikūrę gražiose vietose prie ežerų, – svarstė jis. – Kita vertus, gal taip ir turi būti, pagaliau ir žmonių laisvalaikio praleidimo įpročiai keičiai.“

Veidaknygės nuotr.

Dar viena priežastis, privertusi A.Visgirį atsisakyti šio verslo, – būtinybė renovuoti patalpas. „Remontui reikėtų nemažo kapitalo, todėl dabar dar svarstau, ar tai daryti, ar tiesiog palikti viską saviveigai, juk finansai nėra maži“, – sakė jis. Norvegijoje šiuo metu dirbantis vyras sakė , kad jam paprasčiau važinėti į kitą šalį ir ten užsidirbti, nei bandyti verstis Lietuvoje. Kartu su juo užsienio šalyje darbuojasi ir jo draugas Eugenijus, taip pat kažkada užsiėmęs kaimo turizmo verslu. Nors praėjusią vasarą jo sodyba veikė visu pajėgumu, tačiau, panašiai kaip ir A.Visgiris, jis svarsto šio verslo atsisakyti. „Reikia daug darbo įdėti ir visokių reikalavimų laikytis, todėl tenka pasvarstyti, ar tikrai apsimoka tai daryti“, – teigė Eugenijus.

Žiemos rūpesčiai

Dar vienu iššūkiu tampa šaltasis metų sezonas, kai turistų gerokai sumažėja. Yra bandančiųjų teikti paslaugas ir žiemą, tačiau Lietuvoje tokių verslininkų kol kas nedaug. „Kiekvienas verslininkas turi įvertinti, ar žiemą sugebės taip dirbti,  įvykdyti tiek pardavimų, kad padengtų išlaidas – žiemą energetiniai kaštai nuo miesto nutolusiuose objektuose yra beprotiški“, – teigė A.Visgiris. Kai kuriems verslininkams ekonomiškiau ir lengviau pasibaigus vasaros sezonui sodybą tiesiog uždaryti.

Sodybų šeimininkams tenka gerokai pasukti galvas, kaip privilioti lietuvius pas save žiemą. Daugelis siūlo maudynes pirtyse, pasivažinėjimus su arkliais ar šunų kinkiniais, žvejybą, ekskursijas po kraštą ir pan. Itin didelio dėmesio pastaruoju metu sulaukė edukacinės programos. Jų metu mokoma tradicinių lietuviškų valgių gamybos – kaip kepti, duoną, šakočius ir pan.

Dar viena pramoga, kuri galėtų privilioti turistus ir svečius į kaimo turizmo sodybas žiemą, – Užgavėnių šventimas. Juk, pasak etnologo Liberto Klimkos, šia linksma švente kaime kitados baigdavosi mėsiedas – žiemos poilsio, piršlybų ir vestuvių metas. Kitą dieną po Užgavėnių, Pelenų dieną, prasideda gavėnia, keturiasdešimties dienų pasninkas, skirtas Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo – šv. Velykų šventei pasiruošti. „Mūsų Užgavėnės labai smagios, čia daug erdvės žaismei, valiūkavimui, visokeriopai saviraiškai“, – pripažino etnologas.

Į miestelio skverą kasmet žmones sutraukia nuotaikinga Užgavėnių šventė. (R. Kazakevičienės nuotr.)

Unikali ir tradicinė

Pasak L.Klimkos, ši šventė yra vizualiai patraukli, o tai labai svarbu šiuolaikiniam žmogui. „Mūsų tradicijos garbei reikia pasakyti, kad nors Užgavėnėse dabar nemažai komercijos, vis dėlto ši šventė dar nėra tokia komercinė, ji išliko tradiciškesnė nei kitose pasaulio šalyse“, – teigė etnologas.

L. Klimka

Kaip pavyzdį L.Klimka pateikė Venecijos karnavalą – dabartinės jo kaukės su tradicinėmis venecijiečių kaukėmis, dėvėtomis prieš kelis šimtus metų, neturi beveik nieko bendro. Minėtasis karnavalas savo margumu mažai kuo skiriasi nuo Rio de Žaneire vykstančio karnavalo.

„O štai mes kultūrinę tradiciją išoriniu vaizdu išlaikėme net ir persikėlę į miesto erdvę, – sakė jis. – Meškos, gervės, ožio, arklio kaukės nelabai skiriasi nuo tų, kurias žinome iš anksčiausių šaltinių.“

Tradicinės lietuviškos Užgavėnės įdomios tuo, kad į jų papročius yra įsipynę itin senoviški tikėjimai, daugiausia susiję su žemdirbystės magija – žemės žadinimu kasmetiniam gyvybės ratui. Sakoma, Užgavėnės išvaro žiemą, o gavėnia – tai kartu ir pavasario laukimas… Pasak etnologo Litberto Klimkos, svarbiausias Užgavėnių paprotys, kuris labai masina visus,– persirengėlių vaikštynės po miestelį ar kaimus. Kaukės vaizduoja laukinius žvėris – Vilką, Mešką, didžiuosius paukščius – Gervę ir Gandrą, taip pat Ožį ir Aviną, Raitelį su žirgu, svetimšalius – vengrus, čigonus, žydus. Yra tarp jų ir tiesiog mitinių būtybių.

UNESCO paveldas

Molėtų pradinės mokyklos mokytoja Dženeta Čereškienė dažnai rengia tokias šventes ir kaimo turizmo sodybose. Kaukėti ir neįprastai apsirengę šventės dalyviai vaizduoja nepaprastas būtybes, kurių galioje – derliaus gausa ir žmonių gerovė. O jų vaidinimai, keliamas triukšmas ir linksmybės žadina gyvybingumą ir vaišingumą.

„Persirengėlių apdarui tinka viskas, kas pasitaiko po ranka, – į kitą pusę išversti kailiniai, seni nudėvėti drabužiai, kuriuos galima susijuosti virvagaliais, šiaudų grįžtėmis, – pasakojo D.Čereškienė. – Svarbiausia apsirengti taip, kad net artimas žmogus tavęs neatpažintų.“

LRT nuotr.

D.Čereškienės manymu, Užgavėnes reikėtų sugrąžinti į kaimus, iš kurių jos kilo. Kaip pavyzdį ji pateikė Čekijos Hlinecko kaimelio senas Užgavėnių šventimo tradicijas, kurios įtrauktos net į UNESCO saugomo kultūros paveldo sąrašą. Užgavėnių eitynėse čia dalyvauja tik vyriškos giminės atstovai – vyrai išsidažo veidus juodai, berniukai – raudonai, pasipuošia iš kartos į kartą perduodamais spalvingais kostiumais bei gausiai puoštomis kepurėmis ir, lydimi muzikantų, traukia per kaimą nuo vieno namo prie kito. Kiekvieno namo kieme persirengėliai prašo namų šeimininko vaišių ir simbolinio mokesčio, tada atlieka ritualinį šokį, kad namus lydėtų sėkmė ir geras derlius. Kai aplankomi visi kaimo kiemai, čekai rengia linksmą Morės teismą ir egzekuciją, o po jos prasideda šokiai ir dainos, trunkantys iki ryto.

Kaukės gamyba

Pedagogės teigimu, senosios Užgavėnių tradicijos šiandien jau truputį primirštos, jas tenka subtiliai priderinti prie esamų aplinkybių, aplinkos. Svarbiausia, anot jos, per Užgavėnes daug juoktis.

„Remiantis mūsų senolių tikėjimu, juokas turėjęs nepaprastos galios: numarindavęs žiemą ir pažadindavęs pavasarį, prikeldavęs žemę naujam gyvenimui“, – sakė ji.

Sukelti juoką ir linksmas emocijas padeda žaismingos kaukės. Tikrąją Užgavėnių kaukę, pagaminti labai paprasta. Reikės trijų litrų stiklainio, plastilino arba molio, laikraščių, tualetinio popieriaus arba popierinių rankšluosčių.

„Ant stiklainio iš plastilino suformuokite nosį, lūpas, smakrą, skruostus ir antakius, – pasakojo D.Čereškienė. – Tam, kad paruošta kaukė gerai nusiimtų, ant suformuoto veido uždėkite ploną polietileninį maišelį arba maistinę plėvelę. Suplėšykite popierių į mažas skiauteles, jas sušlapinkite vandeniu skiestu lipalu ir klijuokite ant polietilenu aptrauktos kaukės. Reikia suklijuoti maždaug septynis sluoksnius sudrėkintų skiautelių. Viršutinis sluoksnis gali būti balto popieriaus, mat išdžiūvęs jis bus dekoruojamas.“

Klijus mokytoja siūlo pasigaminti iš miltų ir verdančio vandens. Kaukė turi džiūti keletą dienų. Paruoštą kaukę galima nudažyti dažais, apklijuoti kailio gabalėliais, siūlais, pakulomis, viršugalvyje įtaisyti medžio ragus.

Roberto Patronaičio nuotr.

Personažai

Užgavėnių personažų apstu, tad galvos daug sukti nereikia norint įdomiau apsirengti. Pasak L.Klimkos, daug kur būdavo per Užgavėnes „einama ubagais“, prisidengus drožtinėmis ar odos kaukėmis, vaizduojančiomis suvargusius, giliai raukšlių išvagotus veidus. Persirengėlių būryje nešina dalgiu keliaudavo ir Giltinė, kurios vaidybinė funkcija – priminti, kad persirengėliai vaizduoja dvasias, atėjūnus iš mirusiųjų pasaulio.

Mėgstami personažai – Velnias, Ragana, neūžauga, vadinamas Tiliuku. Kiekvienas jų – istorinės praeities padarinys. Velnias bus kilęs iš vieno svarbiausių senosios protautės religijos dievų – Velino įvaizdžio. Tai būta gyvulininkystės globėjo; iš čia ir jo požymiai: ragai, kanopos, uodega. Ragana senojoje baltų mitologijoje – miško dievaitė. Raganomis kitados vadintos kaimo žiniuonės, žolininkės. O neigiamus bruožus įvaizdis įgavo viduramžiais Europoje plintant raganų teismams. Vaikštynėse būrį dar papildydavo toks didgalvis ar neūžauga, vadinamas Tiliuku. Nedidelio ūgio vyrukui ant galvos uždėdavo rėtį ir apgaubdavo pagalvės užvalkalu. Žemaitijoje tai kaukas, kitur – pagirnis, naminukas.

Per Užgavėnes tariamos protėvių vėlės lanko žmones, primindamos greit ateisiant pavasarį su jo džiaugsmais ir darbais. Jos nori padėti žmonėms rasti santarvę su gamtos galiomis, taip pat įveikti besikaupiančias negeroves bendruomenėje. Pavyzdžiui, pašiepia senbernius, vis nesurandančius poros, pažnaibo „prinokusias“ merginas, kad kitais metais vėl neliktų „ant pernykščių šiaudų“.

Svarbiausia yra išvaryti piktąją žiemos dvasią – Morę, Kotrę, Barborą (Žemaitijoje) ar Gavėną, Diedelį, Čiučelą (Aukštaitijoje). Šios pamėklės paprastai išvaromos iš kaimo, nustumiamos nuo kalno, paskandinamos eketėje ar net supleškinamos lauže. O Lašininio ir Kanapinio kova – tai labai senais laikais vykdavusių Meškos ir Briedžio, vasaros ir žiemos valdovų, varžytuvių aidas.

Atsisveikinant su žiema, prieš gavėnią reikia sočiai pavalgyti ir kitus pavaišinti. Žemaičiai šventiniam stalui pasiruošia šiupinio iš kruopų ir žirnių su kiaulės stimburiu. Kiti tradiciniai Užgavėnių valgiai: šaltiena, spurgos, kimšti kruopomis žąsų kakleliai, kiaušinienė. Beje, blynai kaip Užgavėnių valgis žinomi ir kitose kraštuose.