Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ar mums labai svarbus politiko asmeninis gyvenimas?

„Šiandien skirtingos politinės partijos vilioja rinkėjus tiek pasisakydamos už patriarchalinę šeimą, tiek už įstatymais nereguliuojamą, laisvą bet kokios lyties dviejų žmonių partnerystę. Galbūt politikui, pasisakančiam už bet kokius lytinius ryšius, svarbus tam tikrų visuomenės grupių palaikymas?“ – klausia Martynas.

Atsako Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Gediminas Navaitis.

Kai vengiama kalbėti apie valstybės ir tautos reikalus, daug kalbama apie politikų meilės nuotykius bei šeimas. Nieko naujo – dar Aristotelis teigė, kad žmonės kuria šeimas, kurios kuria valstybes, o senovės Kinijos filosofas Konfucijus teigė, kad valstybė – tai didelė šeima, kurioje jaunesnieji (pavaldiniai) turi klausyti vyresniųjų (valdančiųjų), o pastarieji rūpintis jais taip, kaip rūpintųsi savo šeimos nariais.

Kodėl šiandien politikai pasisako už bet kokius šeiminius ryšius? Greičiausiai norima sulaukti atskirų visuomenės grupių palaikymo. Todėl ir nėra „politiko šeimos standarto“, kuris būtų privaloma jo įvaizdžio dalis. Tarp aukščiausias pareigas einančių ir ėjusių Lietuvos politikų rastume ir gyvenančių pirmoje santuokoje bei turinčių vaikų, ir išsiskyrusių, ir neturinčių vaikų, ir nebuvusių santuokoje, ir gyvenančių drauge su šeima, ir gyvenančių atskirai nuo jos, netgi skirtingose šalyse.

Verta statistiškai palyginti politikų ir kitų visuomenės narių šeiminę padėtį. Palyginkime ne dabartinį (niekas netrokšta ko nors demaskuoti), o ankstesnės kadencijos Seimą. Tuo metu tarp parlamentarų vedusių vyrų buvo 95, išsituokusių – 9, nevedusių bei našlių – 10, ištekėjusių moterų – 17, išsituokusių moterų – 3, netekėjusių ir našlių – 5. Tais pačiais metais Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal santuokinę padėtį buvo toks: niekada negyveno santuokoje 25,3 proc. moterų ir 33,8 proc. vyrų, ištekėjusių moterų buvo 45,6 proc., vedusių vyrų 52,6 proc., našlių – 15,5 proc. moterų ir 3,1 proc. vyrų, išsituokusių – 13,6 proc. moterų ir 10,5 proc. vyrų.

Sugretinus parlamentarų ir kitų visuomenės narių pasiskirstymą pagal santuokinę padėtį galima daryti išvadą, kad dalyvavimas politikoje skatina užmegzti ir palaikyti santuokinius ryšius. Šią gal kiek netikėtą išvadą pravartu patikrinti vedybinių pažinčių „rinkoje“. Tai ir padaryta. Buvo apklaustos vienos internetinės pažinčių tarnybos klientės. Jų buvo klausiama, ar politikas – tinkamesnis šeiminio gyvenimo partneris nei vyras, nedalyvaujantis politikoje. 81moteris atsakė „taip“, 94 – „ne“, 7 teigė nežinančios arba neatsakė.

Atsakymų paaiškinimai: „taip“ – nes gerai uždirba, nes su juo teks dalyvauti aukštuomenės renginiuose, nes pasirūpins vaikais ir pan.; „ne“ – nes aplink jį sukasi „barakudos“, nes jam ne šeima, o politika rūpės, nes suvilios kokia jauna gražuolė ir pan. Taigi politiko šeiminiu privalumu dažniausiai laikomas jo visuomeninis statusas ir gebėjimai materialiai aprūpinti šeimą, o trūkumu – užimtumas ir neatsparumas kitų moterų vilionėms.

Ar šioms nuomonėms pritartų patys politikai? Kelios nuomonės įdomios.

Seimo narės D.T. komentaras: „Politikas visuomet stebimas ir matomas. Visi jį aptarinėja. Kas norės su juo į pasimatymą nueiti, jei net penkių minučių pokalbis gali būti aptartas kaip būsimo šeimos gyvenimo pradžia.“

Buvusio Seimo nario A.G. komentaras: „Visuomenė mėgsta kalbėti apie politiko meilės ryšius, bet nepastebi dar vienos politiko šeiminės problemos. Tai bandymai į politines intrigas įtraukti jo šeimos narius, išpuoliai prieš politiko sutuoktinį ar jo vaikus, bandymai kompromituoti politiką kaip tėvą ar vyrą.“

Pastebėjimas tikslus, bet nenaujas. Tradicija naikinti politinių oponentų šeimas turi ilgą istoriją. Kryžiuočiai, norėdami užsitikrinti prūsų bajorų paklusnumą, imdavo įkaitais jų vaikus. Sovietų Sąjungoje egzistavo įstatymas, baudęs tremtimi tų asmenų, kurie buvo paskelbiami liaudies priešais, šeimos narius. Lietuvos Respublikoje tokių drastiškų kovos su politiniais priešininkais būdų nebėra, tačiau spaudimas jų šeimų nariams, deja, vis dar daromas. Kai kas mano, kad prižiūrėdami politikų intymų gyvenimą, jų šeimas, vaikus bei gimines turėsime aukštesnės kokybės valdymą. Kai kam atrodo, kad tikslingiau būtų domėtis politikų politine veikla. Šios dvi nuomonės būdingos daugeliui. Antai, 28 proc. Austrijoje atliktos apklausos dalyvių teigė, kad politiko asmeninis gyvenimas jiems nesvarbus. Įdomu, kiek lietuvių pasirinktų tokį atsakymą?

 

Rekomenduojami video