Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ar kokybiškas maistas taps prabanga?

Europos Komisija (EK) priėmė dvi ambicingas strategijas: viena skirta biologinės įvairovės išsaugojimui, kita vadinasi „Nuo ūkio iki stalo“. Jose numatyti daug žadantys tikslai – be viso kito, užsibrėžta iki 2030-ųjų 50 proc. sumažinti pesticidų ir antimikrobinių medžiagų ir 20 proc. trąšų naudojimą, iki 25 proc. žemės ūkio paskirties žemės skirti ekologiniam ūkininkavimui ir bent 10 proc. priskirti biologinei įvairovei. Šios strategijos sudaro Europos žaliojo kurso pagrindą, jomis taip pat bus grindžiamas ekonomikos gaivinimas. EK skelbia, kad tai padės sukurti sąžiningą, sveiką ir aplinkai palankią maisto sistemą. Tačiau pasigirdo nuogąstavimų, kad jas įgyvendinus maisto produktų gamyba gali pabrangti ir kokybiškas maistas būtų įperkamas tik turtingiesiems.

Kaip tokius ambicingus tikslus sutinka ir vertina mūsų ūkininkai bei akademinio sluoksnio atstovai?

Teks keisti kryptį

melnikiene

Dr. Rasa Melnikienė, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė

Nesu labai įsigilinusi į tai, nes dokumentai nauji. Bet apskritai kalbant apie Lietuvos žemės ūkio ateitį, manau, kad mums teks neišvengiamai keisti kryptį nuo labai intensyvaus žemės ūkio iki didesnės pridėtinės vertės kūrimo ir gamtai draugiškesnio gyvenimo būdo. Negalėčiau konkrečiai vertinti ten numatytų rodiklių, jų pagrįstumo – tam reikia rimtesnės analizės, bet jau dabar matome, kad Lietuva artimiausiu metu susidurs su tam tikrais gamtinių išteklių atkūrimo iššūkiais. Nors pas mus aplinkosauginė situacija kiek geresnė, nei senosiose ES šalyse, kur seniai ūkininkaujama intensyviai. Šalia intensyvaus plėtojame ir ekologinį ūkininkavimą, kas yra svarbu ir vartotojui.

Toks požiūris neįsivyraus labai lengvai ir greitai, turime palaipsniui, neišardydami to, ką jau esame pasiekę, eiti draugiškesnio gamtai ir labiau socialiai orientuoto žemės ūkio link. Kai kalbame apie didesnė pridėtinę vertę, tai pirmiausia vartotojas nusprendžia, kas jam yra didesnė pridėtinė vertė, už kurią jis sutinka daugiau mokėti, jam svarbu, kad maistas būtų ir vaistas. Dabar vartotojai taip pat galvoja, ar žemės ūkis yra draugiškas aplinkai, kiek jis prisideda prie sveikesnės aplinkos kūrimo. Pirkdami iš kaimo jie nori palaikyti kaimo bendruomenes. Tai svarbu ir žemdirbiams.

Ar tokia sistema nepabrangins maisto? Nemanau. Jeigu nieko nekeisime ir nesuvaldysime nerimą keliančių procesų, ateityje maisto gali būti gaminama mažiau. Dirvožemis alinamas, biologinė įvairovė nyksta, todėl įvairiausių ligų rizika dar labiau išaugs. Ir tai brangins maistą. Dabar turime sustoti ir pamąstyti, kas užtikrins pakankamą maisto gamybos kiekį ilgesnėje perspektyvoje. Agronomai pilnu balsu kalba, kad Lietuvoje dirvožemis pažeistas erozijos, teršiame vandenis ir šį procesą reikia valdyti. ES paramą turėtume nukreipti tam, kad Lietuvos žemės ūkis ilgesnėje perspektyvoje būtų pajėgus mus aprūpinti maistu.

Kas ateityje įpirks maistą?

juknevicius

Alfredas Bardauskas,

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos viceprezidentas, Raseinių rajono ūkininkas

Tokius tikslus vertinu skeptiškai, manau, kad tai neprofesionalių žmonių sprendimai. Mes galime iš viso nenaudoti chemikalų, net nieko neauginti, jeigu jau tokia jų pozicija, tačiau kas tai kompensuos? Galiu sutikti su viskuo: ekologiškai ūkininkauti, dirbti su arkliu, pjauti su dalgiu, bet pirmiausia reikia įvertinti to kainą – ar vartotojai galės 3–4 kartus brangiau mokėti už maistą? Kita vertus, jeigu jau to siekiame, tada uždrauskime importą iš trečiųjų šalių, užsidarykime. Manau, kad tos strategijos atitrūkusios nuo realybės, ten – tik šūkiai. Sakyčiau, tai visuomenės Lietuvoje ir ES apgaudinėjimas. Mes keliame nepagrįstus tikslus, žmonėms suteikiame lūkesčių, bet jų negalime įgyvendinti.

Ir taip, mes siekiame biologinės įvairovės, laikomės sėjomainos, pats auginu 5–6 skirtingas kultūras, planuoju auginti dar daugiau. Ir tai darau ne dėl įpareigojimų, o norėdamas pagerinti dirvožemį. Štai prieš 4–5 metus žalinimui liepė auginti pupas ir žirnius, kuriuos daug anksčiau auginau ir be nurodymo. Ūkininkai galvoja apie kultūrų įvairinimą, kad reikėtų naudoti mažiau chemikalų, be reikalo nenaudoja trąšų, taupo degalus. Paskelbtoje ataskaitoje dėl pesticidų likučių maiste Lietuva yra viena iš pirmaujančių ES pagal auginamą sveiką produkciją.

Gal tiems strategijų kūrėjams reikėtų dažniau pasikalbėti su ūkininkais, agronomais, mokslininkais. Šių, regis, niekas neklauso, reiškiasi tik visokie ekstremistiniai judėjimai, kurie užsipuola tai ūkininkus, tai mokytojus, tai medžiotojus.

Taip pat turime įvertinti, kad daug pasaulio šalių negali užsiauginti pakankamai maisto, tad logiška, kad šalys, kurios užaugina daugiau, turi mainytis, dalintis su kitais. Kitaip nesustabdysime pabėgėlių, alkani žmonės būriais trauks ten, kur yra maisto.

Kelias į susinaikinimą

Marijus Čekavičius, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos valdybos narys, Kelmės rajono ūkininkas

Ekologinę žemdirbystę kapitalistinėse šalyse pradėjo inteligentai: mokytojai, gydytojai, inžinieriai. Matydami, kad į dirvą be saiko pilama chemija, žmonės pradėjo vartoti ekologišką produkciją. Kai pats pradėjau ekologiškai ūkininkauti, mano mokytoja buvo profesorė Dalia Brazauskienė. Kartą paėmusi mane už rankos ir nuoširdžiai pažiūrėjusi į akis ji pasakė: „Jei ūkininkauji, atsisakyk chemijos, žinau, ką ji duoda“.

Ekologinis ūkininkavimas – būtinybė, bet tai prieštarauja verslo, stambių korporacijų interesams. Tačiau to neišvengsime, jeigu norime, kad žmonija išliktų. Tokį maistą vadinu prigimtiniu, kuris vartotas tūkstančius metų. ES nieko naujo nesugalvojo. Pas mus ekologinė žemdirbystė ir biologinė įvairovė visada egzistavo. Chemizacijai viso labo 150 metų. Niekas dabar nekalba, kad maistas, vanduo užterštas. Iš kur vandenyje atsirado arseno? Ar ne iš glifosato, kurio vis neuždraudžia naudoti?

Reikia sustabdyti ėjimą į susinaikinimą bei pradėti tausojančiai dirbti ir gyventi. Sugrįžimas prie prigimtinio maisto atpigina žmogaus pragyvenimą, pagerina jo gyvenimo kokybę, atsiranda laisvo laiko, kurį galima praleisti su vaikais, šeima ir bendruomene. Jeigu namo parneši ekologiškos duonos, bulvių, mėsos, pieno produktų, vaikų organizmas atsigaus, grįš prie natūralių receptorių.

Visoje ES ekologiškiems produktams turėtų būti nulinis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas, tada kokybiškas maistas nepabrangtų. Lietuvoje buvome pasiekę, kad ekologiškiems produktams būtų taikomas lengvatinis 5 proc. PVM. Deja, jis teišbuvo 2 metus, iki Andriaus Kubiliaus vyriausybės.

Jeigu ekologiškus produktus augina vienas ar penki ūkininkai, aišku, kad jie brangesni. Bet jei augins 5 000, išsispręs logistika, maistas nebus brangus. Be to, neliks bedarbių. Prieš keliolika metų, kai buvau Raseinių rajono tarybos narys, pasiūliau pusei šio krašto užsiimti ekologine žemdirbyste – būtų nelikę bedarbių, jiems nebūtų reikėję pašalpų.

Lietuvoje yra gerų ženklų. Štai Ukmergės vaikų darželiuose maitinama ekologišku maistu, galėtų taip būti ir kitur. Prieš kurį laiką Kražių mokyklos direktorei pasiūliau, kad duosiu žemės, sėklos, tegu mokiniai tik pasisėja, prižiūri, nusiima ir realizuoja. Kur tau, tapau tautos priešu. Kaip vaikus nuvežti, parvežti, kaip jie ten dirbs?

Dar vienas svarbus dalykas – 70–90 proc. viešųjų pirkimų turėtų užtikrinti vietinių ūkių gyvybingumą. O ką mes dabar užtikriname – šiukšlių vežimą į gimtinę?

Plakamas pavojingas kokteilis

Raimundas Juknevičius, Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos vadovas

Manau, EK bandė įtikti visuomenės daliai, kuri norėjo radikalių permainų bandant pasiekti užsibrėžtus klimato kaitos stabdymo tikslus, turėti švaresnę aplinką. Tie tikslai nesvetimi ir ūkininkams, nes mes gyvename toje pačioje aplinkoje ir klimato kaita ūkininkavimą veikia bene labiausiai. Bet naujus reikalavimus privalome priimti gresiančios, matyt, gilios ekonomikos recesijos kontekste. Tada kyla klausimas – kas už tų strategijų įgyvendinimą mokės ir kaip tai atsilieps žemės ūkiui? Kyla abejonių, ar tų ambicingų tikslų įgyvendinimas bus paremtas tokiais pačiais ambicingais finansais.

Jei tie reikalavimai bus keliami ir pasirinkimo nebus, akivaizdu, kad silpnesni bus priversti pasitraukti iš žemės ūkio. Jeigu pasitraukiančiųjų bus daug, neišvengsime problemų dėl gamybos apimčių mažėjimo. Tuomet brangs maisto produktai. Ar visuomenė galės mokėti daugiau? Vieni žemdirbiai tikrai nepatemps. Jie dar iki pandeminės krizės kentėjo dėl gamtos, neturėjo sukaupę lašinių. Labai viliamės, kad šių metų derlius kažkiek ištrauks iš duobės. Bet jeigu mums net nespėjus įkvėpti oro teks dar labiau iškratyti kišenes, kils klausimas dėl ateities.

Stebina tai, kad į vieną krūvą suplakta daug tikslų, priemonių ir teiginių, kurie prieštarauja vieni kitiems. Štai kalbant apie ekologinio ūkininkavimo plėtrą reikia pabrėžti, kad ekologiniame ūkyje maisto pagaminama gerokai mažiau nei chemizuotame. Norint iškepti duonos kepaliuką iš ekologiškų grūdų, energijos sunaudoti reikia gerokai daugiau. Taigi klimato kaitos požiūriu ekologiškumas veikia priešingai. Kai suplakama ekologija, klimato kaita, aplinkos tarša ir dar kas nors, supranti, kad kaip besistengtume, visų tikslų negalėsime pasiekti, nes jie prieštaringi.

Kita vertus, nesimato finansavimo ekologinės žemdirbystės plėtrai, o tam reikia didelių pinigų. Lietuvoje dabar yra 8 proc. ekologinių naudmenų, o reikia pasiekti iki 25 proc. Bet jeigu ir atsirastų pinigų, egzistuoja paradoksas – parduotuvėse ekologiški produktai toli gražu ne visiems įperkami, tad negi mokesčių mokėtojų pinigais reikia remti ekologinius ūkius, kad tik pasiturintieji galėtų vartoti brangų ekologišką maistą?

Problema ir ta, kad užsibrėžiame aukštus tikslus, tačiau mokslas neturi ko mums pasiūlyti. Dar per mažai technologijų, kurios leistų radikaliai taupyti energiją ir kt. Jeigu visuomenė aklai priims tokias strategijas, pirmiausia nukentės tie, kurie bus arčiausiai – žemdirbiai. Bet neišvengiamai tai palies kiekvieną, nes visi vartojame maistą ir mokame mokesčius. Šiems ambicingiems tikslams įgyvendinti reikės viešųjų finansų.

Doc. dr. Zita Kriaučiūnienė,

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto prodekanė mokslui ir plėtrai

Pastaruoju metu daug kalbama apie tvarų išteklių naudojimą ir priemones klimato kaitai mažinti, sveiką maistą ir švarią aplinką. Susirūpinta pasauliu, kurį reikia išsaugoti ateities kartoms, didėjantį žmonių skaičių ir maisto poreikį, nors žemės ūkiui tinkamos žemės plotai vis mažėja, o dirvožemio būklė, nežiūrint įvairių gerinimo iniciatyvų, prastėja. EK kaip vieną iš penkių svarbiausių misijų sričių įvardino sveiko dirvožemio ir maisto tematiką. Tai didžiulis pasiekimas – pagaliau buvo atsigręžta į dirvožemį, ir pripažintas jo vaidmuo daugelyje sričių, tokių kaip klimato kaita, sveikata, maistas. EK iškelti strateginiai tikslai ambicingi, tačiau teisingi. Turime atsigręžti į ekologiją, aplinkos tausojimą ir sveikatą.

Mokslas gali pasiūlyti įvairių priemonių ir technologijų pesticidų bei trąšų naudojimo mažinimui. Prie to gali ženkliai prisidėti platesnis išmaniųjų technologijų naudojimas. Sveikas ir derlingas dirvožemis taip pat sudaro galimybę mažinti cheminių priemonių naudojimą, nesumenkinant augalų derliaus. Tačiau ne mažiau svarbu, kad ir valstybė imtųsi priemonių bei skatintų pereiti prie tausojančio ūkininkavimo. Kita vertus, Lietuvoje, lyginant su daugelių kitų ES šalių, pesticidų ir trąšų naudojimas yra ženkliai mažesnis, taigi, lyginant su ES vidurkiu, šis sumažėjimas nebus toks reikšmingas. Daug didesnis iššūkis – ekologinio žemės ūkio plotų didinimas, kuris kasmet plečiasi, tačiau tiek Lietuva, tiek ES dar smarkiai atsilieka nuo išsikelto tikslo. Žinoma, ekologinė produkcija brangesnė, tačiau pragyvenimo lygis kyla, o sumažinus cheminių priemonių naudojimą intensyviuose ūkiuose, didesnė dalis maisto bus sveikesnė ir kokybiškesnė.

Rekomenduojami video