Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ar Jaučio metai bus sėkmingi jaučių ūkiams?

Savame ūkyje Paterų kaime (Lazdijų r.) ūkininkė, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) viceprezidentė Rasa Babikienė augina ir veisia iš Škotijos kilusius ilgaplaukius, nedidelio ūgio, bet dideliais ragais,lauke žiemojančius hailendus.Jos pačios šaknys Žemaitijoje, bet sako, kad užsispyrusiai žemaitei galima ūkininkauti ir smėlėtoje Dzūkijoje, prie Snaigyno ežero.Apie tai, kokiomis nuotaikomis ši ekonomistės išsilavinimą turinti ūkininkė peržengs sudėtingų metų sandūrą ir įžengs į 2021-uosius – Jaučio metus, ką pataria kitiems, savo mintimis pasidalino su „Valstiečių laikraščiu“.

Kokių permainų Jūsų ūkiui atnešė 2020 metai ir ko tikitės iš ateinančiųjų?

Pandemija, deja, palietė ir galvijų veislininkystės ūkius, ne išimtis yra ir mano ūkis. Sumažėjo galvijų pirkėjų, besiruošiančių įkurti naujus ūkius ar papildyti esamas bandas naujomis „kraujo linijomis“. Dėl didelių apribojimų nebegalime kviestis naujų ūkininkų į savo ūkį, gyvai parodyti galvijus, papasakoti apie jų auginimą ir net galbūt pasiūlyti pasisemti patirties kartu atliekant tam tikrus ūkio darbus apsistojant mūsų sodyboje.

Tikiuosi, kad ateinančiais metais koronaviruso pandemijos sukelta banga nurims ir visi grįšime į įprastas vėžes.

Koks Jūsų ūkis šiandien? Kokį jį įsivaizduojate ateityje? Kokie lūkesčiai?

Ūkyje užsiimu galvijų veislininkyste, tad didelį dėmesį skiriu hailendų veislės galvijų genetikos išsaugojimui bei gerinimui. Geram veisliniam gyvuliui išauginti reikalingos geros gyvenimo sąlygos, judėjimas ir kokybiški pašarai. Tad mūsų hailendai ekstensyviai ganosi erdviose natūralių pievų ganyklose, turi pavėsines, elektrines girdyklas. Taip jie visus metus gali gyventi lauke.

Mano hailendų veislininkystės ūkis 2017 metais yra užėmęs antrąją vietą Lietuvoje kaip metų ūkis, o 2016 metais mano sodyba pelnė inovatyviausios titulą.Tad planuojame išlaikyti esamas vertybes ir tobulėti veislininkystės srityje.

Kokių poslinkių gali tikėtis patirties turintys ūkininkai? Ar būsimiems jauniems ūkininkams dar būtų perspektyvu užsiimti galvijų auginimu Lietuvoje?

Vienareikšmiškai galiu teigti, kad ateitis priklauso ekologijai. Vis daugiau Lietuvos gyventojų sąmoningai atsigręžia į sveiką gyvenimo būdą, renkasi ekologiškus maisto produktus, ne išimtis –ir mėsa.

Jei norime įkurti ar tęsti galvijininkystės ūkius, turime pasirinkti ekologinį ūkininkavimą. Tam, kad jis būtų sėkmingas, didelę įtaką daro turimų galvijų genetika ir jų auginimo sąlygos, tinkami šėrimo racionai.

Šiandien ūkininkai labiau orientuojasi į intensyvų galvijų auginimą uždarose fermose, todėl susiduria su didesniu prieauglio ir karvių mirštamumu. Norint to išvengti, naudojama daugiau vaistų, antihelmintikų, o tai tikrai neprideda daugiau sveikumo mėsai.

Rasos Babikienės ūkio nuot.

Aukštų genetinių savybių turintys galvijai ir augantys erdviose natūralių pievų ganyklose visų šių dalykų išvengtų, nereikėtų papildomai šerti kombinuotaisiais pašarais ir skirti lėšų sintetiniams vitaminams, kurių įsisavinimas yra tik 30 proc., kaip žinome, daug mažesnis nei natūralių.Lietuvos natūraliose pievose galime rasti begalę naudingų vaistažolių ir įvairių rūšių žolių, kurios ir suteikia visų būtinų vitaminų, mineralų, aminorūgščių ir baltymų.

Galime palyginti su ūkiais, kurie sėja žolės mišinius, purškia pesticidais ir papildomai šeria galvijus krakmolingais pašarais. Pagalvokime, kurio galvijo mėsą pasirinks galutinis vartotojas? Žmonių sąmoningumas auga, plečiasi akiratis, tad ateities viziją, manau, jau galime numatyti iš anksto.

Jei nėra galimybės galvijus ganyti natūraliose pievose, visados turime pasirinkimą, kaip subalansuoti šėrimo racioną. Tereikia įdėti šiek tiek energijos į naujos informacijos paiešką ir įsisavinimą.

Vienas iš pavyzdžių. Ūkininkas turi mažo ploto ganyklas, neturi galimybės sertifikuoti ekologinio ūkio, tačiau nori auginti natūraliai. Klientai nori pirkti tiesiogiai iš ūkininko jo išaugintų galvijų mėsą. Kaip reikėtų galvijus šerti, kad dėl ribotų gyvenimo sąlygų jie nenuskurstų ir gautų visų reikiamų medžiagų? Jei ūkininkas turi skurdžios žolės, šieno ar šienainio, reikėtų papildomai duoti ekologiškų ar bent pesticidais nepurkštų avižų – tai B grupės vitaminų ir aminorūgščių šaltinis, dėl kurių gyvulio raumenynas augs.

Taip pat jam reikės Omega3-6-9 amino rūgščių, kurių galima rasti kanapių ir linų sėmenų išspaudose. Didelis baltymų ir kalcio kiekis yra liucernoje – maišant su avižomis, bus sulygintas kalcio ir magnio santykio balansas. Dilgelė – „super“ augalas, turintis visų reikiamų vitaminų ir mineralų. Taip šeriant gyvulio mėsa bus patraukli galutiniam vartotojui, o ūkininkas bus patenkintas gyvulio įmitimo rezultatais.

Bet kuriuo atveju, žolė yra pagrindinis pašaro šaltinis. Turint geros kokybės šienainį ar šieną, jo pilnai užteks sveikam, įmitusiam gyvuliui užauginti.

LMGAGA vysto naują idėją – sujungti visus ūkius bendram tikslui, suteikti kuo daugiau galimybių lengviau plėstis, kurtis ir parduoti galutinį produktą. Taip pat jaunieji ūkininkai naujiems ūkiams įkurti gali imti paramą iš Europos Sąjungos lėšų, gaunamos išmokos už galvijus. Visos sąlygos yra suteiktos sklandžiam ūkininkavimui, svarbiausia tą daryti iš gerų norų ir paskatų – užauginti sveiką gyvulio mėsą, kurią be baimės galėtų valgyti mūsų mažiausios atžalos. Taip būsime atsakingi ne tik už save, bet ir už visus kitus, kuriems siūlome galutinį produktą. Vieningumas ir ekologija yra mūsų ūkių ateitis.

Esate ekonomistė, ūkininkė, asociacijos viceprezidentė – iš pirmo žvilgsnio visos pareigos daugiau vyriškos. Ką darote, kai pavargstate nuo rūpesčių naštos?

Dabar, pandemijos ir šventiniu laikotarpiu, pats geriausias atsipalaidavimo būdas man yra ilsėtis savo kaimo sodyboje, įsikūrusioje ant Snaigyno ežero kranto. Mane aplanko jau suaugę vaikai, su kuriais nueiname į pirtį, žaidžiame tenisą. Mano vyriausios dukros širdies draugas yra virtuvės šefas, tad namie dažnai galiu jaustis kaip restorane.

Kitoks gyvenimo ritmas, kai nebūna judėjimo apribojimų. Turiu japonų akitų veislyną, tad dažnai važinėju po visą Europą ir dalyvauju parodose,kartu ir pailsiu. Gyvenu šalia Druskininkų, dažnai nuvažiuoju į SPA.

10 metų gyvendama kaime atradau nerašytą taisyklę – darbai čia niekada nesibaigia. Todėl visada reikia turėti laiko poilsiui. Gamta leidžia pailsinti ne tik kūną, bet ir galvą, sielą.

Kokių poslinkių į kaimą atnešė pandemija?

Aš manau, kad gyvenant kaime yra lengviau išgyventi pandemiją nei miesto butuose.Kaime koronaviruso grėsmės kaip ir nejauti. Tyras oras, nereikia dezinfekuoti durų rankenų, po kiemą nevaikščioju su veido kauke. Jautiesi laisviau. Tavęs įtampa taip neveikia, gali prisigalvoti darbų. Tad žmonės susigalvoja tvarkytis ir namus, ir aplinką.

Stebiu, kaip „sėdinčius“ karantine traukia prie gyvūnų. Grožisi, nori paglostyti, net pakalbėti su jais. Per koronaviruso infekcijos laikotarpį žmonės labiau žmogiškėja, daugiau atsigręžia į gamtą. Pastebėjau, kad įvairių rūšių paukščių atskrido daugiau nei ankstesniais metais. Net ir gyvuliai, tiek laukiniai, tiek naminiai, tapo lyg ir drąsesni. Sakyčiau, susireguliavo klimato pusiausvyra – šiemet nebuvo didelių sausrų, pakako lietaus. Todėl ūkininkams nebuvo didelio vargo prisiruošti pakankamai žolinių pašarų savo gyvuliams.Tad iš koronaviruso pandemijos yra net ir pliusų, to negali paneigti.

Žmonės išgyveno ir per karus. Koronaviruso pandemija –dar ne karas. Tai svarbiausia. Lietuvis nuo senų laikų įpratęs prie sunkumų –kaime tikrai išgyvens.

Rekomenduojami video