Kraupūs įvykiai Lietuvoje – ne naujiena. Tragiška atomazga Saviečių kaime sukėlė ažiotažą, progos pasisakyti nepraleido ir politikai, ir šou verslo atstovai. Lyg ir teisėtu pykčiu užsiliepsnojo valdžia, aktyviai pasišovusi ieškoti kaltų. Deja, regis, po ilgų išvedžiojimų dviejų vaikų žūtis nieko nepamokys ir liks tik faktas kriminalinės statistikos ataskaitose.

Kraupi statistika

Sukrečiančių įvykių, kuriuose vyrauja smurtas, nutinka beveik kiekvieną savaitę – žudomi žmonės, kankinami vaikai, gyvūnai, tualetų duobėse skandinami kūdikiai. Spėjęs atbukti mūsų dėmesys po kurio laiko pakutenamas šiurpesniais variantais. Stebina viena – reakcija į šiuos įvykius visiškai nesikeičia: viešojoje erdvėje pasipila pareigūnų ar valdžios atstovų pasiteisinimai, pradedamos kaltųjų paieškos, teikiami absurdiški pasiūlymai arba naujovės, kaip, tarkim, pagalbos mygtukai smurtą patiriančioms aukoms.

Po kraupaus įvykio Kėdainių rajone, Saviečių kaime, pasiūlymai pasipylė kaip iš gausybės rago – grąžinti mirties bausmę, sterilizuoti socialiai neįgalias šeimas, gimdančias dėl pašalpų, priverstinai gydyti nuo alkoholizmo. Siūlyta steigti ir dar vieną naują vaiko teisių apsaugos tarnybą, tačiau Lietuvoje šiais klausimais besirūpinančių įstaigų veikia 24, o ši būtų 25-oji.

„Lietuvai reikia tokios vaiko teisių apsaugos sistemos, kaip Norvegijoje“, – taip po tragedijos Kėdainių rajone pareiškė vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė. Pasak jos, griežtesnė tvarka, tokia kaip „Barnevernet“, praverstų tada, kai motina nuolat susitaiko su smurtaujančiu vyru ir lieka pas jį gyventi su vaikais, o socialinių darbuotojų pagalbos atsisako. „Norvegijoje tokiu atveju vaikai be kalbų iš mamos būtų atimti“, – sako E.Žiobienė.

Kalta auka?

Tačiau vaikų atėmimas iš smurtą patiriančios aukos būtų kartu bausmė ir jai pačiai. Jūratė Šeduikienė, Moterų informacijos centro vadovė, linkusi žvelgti kiek kitaip. Pasak jos, aukos iš principo negalima kaltinti, tačiau smurto ratą sustabdyti labai sunku. „Patyrus smurtą pirmą kartą, reikėtų informuoti visas institucijas, kreiptis ir ieškoti pagalbos, nes smurtautojų elgesys nesikeičia: jie nesiliauja smurtavę“, – sakė ji. Tačiau tai supranta ne visi, juolab kad kaimų, kuriose gyvena skriaudžiamos moterys, tikrovė visai kitokia. Jeigu moteris prabils, kad prieš ją smurtaujama, ji liks nesuprasta provincijoje: „Vyrauja nuostata, kad tai – jos pačios problema ir jos negalima viešinti, – pripažino J.Šeduikienė. – Moteris privalo pati su savo bėdomis susitvarkyti. Toks modelis vyravo moters šeimoje, kurioje ji augo, tą patį ji perkėlė ir į savo šeimą. Taigi ir tos moters supratimas apie smurtą toks: kai mane su peiliu pripjaus, tuomet tai – smurtas, o jei tik sudavė, tai – tik gražus santykių aiškinimasis. Taip mąsto dauguma kaimuose gyvenančių moterų: kaime visi taip gyvena, geria, smurtauja, kodėl turiu kažkur kreiptis, tai juk normalu.“

Vis dėlto su dauguma aukų bendraujanti J.Šeduikienė sako, kad iki šiol nesupranta, koks šioje tragiškoje istorijoje bendruomenės, vaiko teisių tarnybų ir socialinių darbuotojų vaidmuo. „Šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos registrą, čia lankydavosi Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai, socialiniai darbuotojai, pareigūnai. Kaip jie nematė, kad šeimoje smurtaujama, nevengiama vartoti alkoholio. Žinoma, nei smurtautojas, nei auka niekada nepasisakys, tačiau, kaip sekasi šeimai, galima paklausti kaimynų, – svarstė J. Šeduikienė. – Tad galbūt Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai, socialiniai darbuotojai nemoka atpažinti, kad šeimoje smurtaujama ir geriama, kaip buvo šioje šeimoje. Tai – didelė šių institucijų problema, specialistų, dirbusių su šeima, spragos, o dabar iš jų viešų kalbų suprantu, kad kalčiausia yra moteris – esą ne kartą pabėgusi, vargšas vyras likdavęs su mažais vaikais. Anot kaimynų, vyras gėrė, o socialiniai darbuotojai, seniūnas niekada jo girto nematė, jiems jis vos ne angelas, kuris rūpinosi vaikais, dirbo viešuosius darbus ir pan. Ir visa tai vyko ne didmiestyje, o kaime, kur visi vienas kitą kaip nuluptą pažįsta. Sakyčiau, situacija tokia – kai nematau ir negirdžiu, tai ir širdyje ramiau...“

Pasak J.Šeduikienės, didžiausia kaltė tenka visuomenei, toleruojančiai smurtą. Moterų informacijos centro vadovė mano, kad būtina išsiugdyti vokišką tvarką – jei matai, kad kas nors elgiasi ne pagal taisykles, būtinai pranešk tarnyboms: „O dabar vyrauja nesikišimo ne į savo reikalus principu pridengtas abejingumas, – teigė ji. – Retai dar kas skambina ir praneša, kad smurtaujama prieš silpnesnius. Tačiau turiu pripažinti, kad šioks toks proveržis yra – juk prieš 25 metus neigėme, kad smurtas ir kitos negerovės apskritai gali egzistuoti mūsų šeimose, o dabar jau pradedame kalbėti ir apie fizinių bausmių vaikams blogybes bei jų uždraudimą“.

Sunku prognozuoti

2015-aisiais vienu iš geriausių socialinių darbuotojų išrinktas Raseinių krizių centro socialinis darbuotojas Kęstutis Žičkus dirba ir su smurtaujančiais vyrais. Jo įžvalgos baugina – kiekvienas vyras gali padaryti daug neprognozuojamų dalykų, jeigu jo asmeninis gyvenimas, jo būtis, neprisitaikymas jį prie to prives. „Yra dviejų kategorijų vyrai – vieni skriaudžia kitus, kiti – save, todėl tai gali baigtis savižudybe, – patikino K.Žičkus. – Tokių atvejų yra ir bus, manau, jų netgi daugės. Kiekvienas žmogus gali tai padaryti, tai priklauso nuo to, kiek jis suvokia pasaulį ir įvykius, kurie vyksta aplinkui. Sakoma, tokį galima išauklėti – sutinku, jei jiems sudarytume sąlygas, kad jie norėtų suprasti. Tačiau būtent tokių sąlygų trūksta. Trūksta paprasčiausio žmogiškumo, visi juos bando nubausti, bet niekas nebando jų suprasti. O jie patys nesupranta, ką daro, todėl vis gilyn grimzta į savęs naikinimą.“

K.Žičkaus teigimu, tokių žmonių aplinkui mus daug. „Mano močiutė sakydavo: jei Dievas nori nubausti, jis atima iš žmogaus protą. Protingas mąstantis žmogus niekada taip nepasielgtų, o jei žmogus nesuvokia, kad jo paskirtis gyventi pagal dieviškąsias visatos taisykles, jei jis dėl įvairių priežasčių prarado protą? Ateina laikas, kai turi atsakyti už savo gyvenimą, jei kažką darai ne taip.“

Sunku numatyti tragiškus įvykius. Tačiau, pasak K.Žičkaus, dabar pakanka žmonių, kurių socialinis gyvenimas sudėtingas, jie sunkiai prisitaiko prie dabartinių gyvenimo sąlygų, todėl vartoja daug narkotinių medžiagų, vaistų, alkoholio. „Galime kalbėti labai daug, tačiau aš matau vienintelį sprendimo būdą – ieškoti ir rasti kelius į tokių žmonių širdis, nes jie yra visiškai užsiblokavę, nesuvokia savo būsenos ir virsta žvėrimis. Jei jiems padėtume, gal likimas neatimtų proto ir leistų suprasti savo veiksmus.“

Socialinė sistema – netobula

K.Žičkus manymu, aplinkiniai, kurie dalyvavo šioje tragedijoje, nelinkę prisiimti atsakomybės, neigia daug akivaizdžių faktų. „Tačiau šio žmogaus priklausomybė akivaizdi, – sakė socialinis darbuotojas. – Jau televizijos ekrane matyti, kad jo siela uždaryta, užspausta. O tokių kaip jis labai daug, prie kiekvieno socialinio darbuotojo nepriskirsi. Galima kalbėti, kaip darysim, tvarkysim, tačiau ar daug laiko praėjo, kai Kražiuose nuolat girtavęs vyras kaime išžudė pagyvenusias moteris, tarp jų ir socialinę darbuotoją?“

K.Žičkus pripažįsta socialinės sistemos netobulumą. Tokiems žmonėms reikia specialistų pagalbos, tačiau kartais socialiniai darbuotojai tokiais vadinami tik todėl, kad baigė atitinkamus mokslus, jie veikia laikydamiesi nurodymų ir įstatymų, tačiau dirbant su žmonėmis to neužtenka. „Pripažįstu, socialinė sistema pas mus nėra tobula, – teigė K.Žičkus. – Tačiau ir gyvenimas, deja, taip sutvarkytas – vienas gali suvokti savo veiksmus, o kitas – ne, nemoka elgtis pagal žmogiškuosius dėsnius ir jiems jokia pagalba nepadės. Neįmanoma žmogaus paversti žmogumi, tai – kiekvieno asmeninis reikalas, jokia valstybė nėra pajėgi to padaryti. Juk net tokioje socialiai išsivysčiusioje valstybėje, kaip Norvegija, atsirado Breivikas.“

Provincija palikta likimo valiai

Virginija Būdienė, Vilniaus universiteto dėstytoja, buvusi prezidentės patarėja

Vaikų žudymas, masinė emigracija, savižudybės ir girtuoklystė yra nesirūpinimo regionais pasekmė. Vaiko teisių institucijų yra pernelyg daug, jos visos mažos, silpnos ir inertiškos. Nužudyti vaikai – tai padarinys. Kaip ir masinė emigracija, savižudybės ir girtuoklystė. Valstybės ir ES pinigai naudojami tik regionų infrastruktūrai (šaligatviams tvarkyti, naujiems suoliukams parke statyti) gerinti, o lėšų veikloms ar darbo vietoms kurti beveik nieko. Tai ciniškos grimasos, nes ir tie suoliukai, ir tos bendruomenių salės – tik girtuokliams ir šarvojimui – išsikelia paskui darbo vietas, mokyklas, paštą, ambulatoriją. Problemas kuria kraštutinės laisvosios rinkos garbinimas, pasireiškiantis mažų mokyklų, ligoninių uždarymu, kultūros koncentravimu didmiesčiuose ir jos pavertimas vien verslu, regioninių aukštųjų mokyklų marinimas. Taip valstybė pati sunaikina provincijos branduolius, palikdama juos likimo valiai. Seniai aišku, kad nedaroma tai, ko reikia, – nėra lengvatų verslo kūrimui regionuose, visuotinai prieinamos psichologinės pagalbos, Vaiko raidos centras griūva, pagalbos linijos vargsta, nėra prieinama psichologinė pagalba, specializuoti pagalbos centrai veikia nepakankamai ir skursta. Tragedija Kėdainių rajone apnuogina ne institucijų trūkumą, o tai, kad politikams ir valdininkams nusispjauti.

P. S. „Valstiečių laikraštis“ kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją ir paprašė išsakyti savo nuomonę. Gautas atsakymas pribloškė formalumu ir atmestinumu. Jausdami gėdą dėl šios valstybinės institucijos požiūrio į šią tragediją, atsakymo nespausdiname.