LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Akademijoje (Kėdainių r.) įvykusį Tarptautinį gyvulių veislininkystės forumą vainikavo įdomiausia jo dalis – Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Ukrainos atstovų apskritasis stalas. Visų šalių specialistai pagaliau atvirai pripažino, kad atėjo laikas atsisakyti nenaudingos tarpusavio konkurencijos ir ieškoti galimybių sujungti savo jėgas ir kartu dirbti pasaulio rinkoje.
Prie apskritojo stalo susėdo Estijos gyvulių veisėjų asociacijos vadovas Tanel Bulitko, Latvijos avių veisėjų asociacijos tarybos narė prof. Daina Kairiša, Ukrainos nacionalinio bioresursų ir aplinkos mokslų universiteto atstovas, Pieno gamintojų asociacijos viceprezidentas Andriy Getya bei forumo šeimininkas – Lietuvos valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos viršininkas Vilius Rekštys.
Bendradarbiavimo būtinybė
Planetoje sparčiai augant gyventojų skaičiui, maisto produktų pradeda trūkti, tačiau jų gamyba pasiskirsčiusi labai netolygiai. Pavyzdžiui, pagrindinės gyvulininkystės produktų gamintojos ES rinka šių produktų perpildyta, mažesnėms šalims surasti nišą labai sunku. Panaši padėtis ir veislinių gyvulių rinkoje. Kokia kryptimi turėtų plėtotis veislininkystė mažose šalyse, kuo mūsų auginami gyvūnai pasaulinei rinkai galėtų būti patrauklūs, gal net išskirtiniai?
T.Bulitko: „Pastaraisiais metais pieno produktų rinkoje Baltijos valstybės pralaimi, mes traukiamės. Pagal pieno gamybos produktyvumo augimą mus pralenkė Airija, Olandija ir kitos šalys. Manau, svarbu saugoti ir vidaus rinkas. Deja, politikams tokio supratimo trūksta. Subsidijų reikia ne tik pieno gamintojams, bet ir mėsinės galvijininkystės sektoriui. Svarbus ir kitas niuansas – visos trys Baltijos šalys turi atsisakyti tarpusavio konkurencijos ir ieškoti galimybių kuo glaudžiau bendradarbiauti. Mums reikia statyti gamyklas, kurios priklausytų ūkininkams. Pavyzdį rodo kolegos lietuviai – šalia Kauno jau pradėjo veikti ūkininkams priklausanti pieno perdirbimo gamykla.“
A.Getya: „Jeigu norime siekti genetinės pažangos, privalome bendradarbiauti. Pavyzdžiui, Ukrainoje veislinių gyvūnų yra nedaug. Žinoma, galima gyvulių nusipirkti kitose šalyse, tačiau mes turime pasirūpinti ir savo vietinėmis veislėmis. Per pastarąjį dešimtmetį veislinių gyvulių skaičius Ukrainoje labai sumažėjo, taigi jų nepakanka norint siekti genetinės pažangos. Mes norėtume bendradarbiauti su Baltijos šalimis.“
V.Rekštys: „Palaikau kolegą iš Estijos – esame panašūs, todėl nuo konkuravimo turėtume pereiti prie glaudesnio bendradarbiavimo, kuris būtų mums naudingas. Kokie argumentai? Pavyzdžiui, iš Vakarų Europos atsivežę veislinių gyvulių kartu atsivežėme ir ligų. Iki šiol su jomis kiekviena valstybė, deja, kovojo tik savo jėgomis. Baltijos šalys turi skirtingus genetinius resursus. Gal jie neįdomūs Vakarų Europos šalims, tačiau mes esame įdomūs Azijos šalims, net Japonijai. Kita vertus, norint surasti nišų pasaulio rinkoje, reikia ne tik kokybės, bet ir kiekybės, todėl bendradarbiavimas yra būtinas.“
A.Getya: „Vis daugiau auginama daugiau ūkinės naudos duodančių gyvulių, tačiau akivaizdu, kad taip prarandama kokybė.“
Kaip išsaugoti vietines veisles?
Siekiame užauginti daugiau veislinių gyvulių, tačiau visose šalyse ūkininkai pirmiausia suinteresuoti gauti kuo daugiau produkcijos ir uždirbti pelno, todėl mažiau kreipia dėmesio į grynaveislių gyvulių auginimą. Ar kai kurios mums svarbios veislės neišnyks, ar joms išsaugoti pakankamai skiriama paramos?
A.Getya: „Ukrainai šis klausimas taip pat aktualus. Tai labai svarbu kiaulininkystei. Vis daugiau auginama daugiau ūkinės naudos gyvulių, tačiau akivaizdu, kad taip prarandama kokybė. Buvo siekiama didinti išeigą, tačiau pastaruoju metu padėtis keičiasi – mėsos perdirbimo kombinatai jau ieško senųjų veislių kiaulių. Taigi gali susiklostyti paradoksali padėtis, kai iš kitų šalių gali tekti įsivežti gyvulių, kurių kažkada patys turėjome. “
V.Rekšys: „Ir Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, ūkininkai siekia auginti daugiausia pelno duodančių veislių gyvulius. Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau diskutuojama, vis dažniau skaičiuojama. Pavyzdžiui, pieno gamintojai svarsto, ar verta siekti rekordinių primilžių, juk gyvulys greičiau „susidėvi“.
T.Bulitko: „Požiūris keičiasi ir Estijoje. Prieš dešimt metų stengėmės didinti primilžius, o pastaraisiais metais daugiau dėmesio pradedame skirti gyvulių ilgaamžiškumui didinti. Pavyzdžiui, primilžiai Estijoje yra gerokai didesni nei Lietuvoje, tačiau pieno sudėtis geresnė Lietuvoje. Keičiasi ir veislės. Patvirtinsiu, kad labai svarbu turėti vadinamųjų vietinių galvijų. Tai pasiekti galima tik veisėjams skiriant paramą. Po keliasdešimt vietinių veislių žalųjų karvių išlikę tik didžiuosiuose Estijos ūkiuose. Labai svarbu jas išsaugoti, nors negalėčiau sakyti, kad vietinis genofondas yra geriausias. Šiuo metu vietinių veislių gyvuliai sudaro apie 5 proc. visų gyvulių, taigi reikia atlikti sunkų selekcinį darbą.“
D.Kairiša: „Baltijos šalyse ir Ukrainoje vyraujanti pieninių galvijų veislė –holšteinai. Nors populiacija didelė, tačiau genetiškai siaura. Kita šios problemos pusė – genetiniai resursai, kurie mažai platinami. Produktyvumu jie negali lygintis su holšteinais. Štai ir problema – ūkio savininkas siekia uždirbti, o valstybė siekia, kad išliktų ir vietinės veislės. Taigi valstybė turi užtikrinti, kad tokių veislių gyvulius auginančiam ūkininkui būtų padengiami nuostoliai. Būtų neteisinga ir neefektyvu šią naštą užkrauti tik ant žemdirbių pečių. Kita vertus, nėra blogų arba gerų veislių. Tiesiog reikia įvertinti klimato sąlygas. Jeigu sąlygos netinkamos, tai net iš geriausių veislių galvijų naudos negausite. Ilgaamžiškumas? Ūkininkams patarčiau skaičiuoti ne tik, kiek karvė duos pieno per laktaciją, bet ir kiek jo duos per gyvenimą.“
V.Rekštys: „Iš Vakarų Europos atsivežę veislinių gyvulių kartu atsivežėme ir ligų.“
Mokslo laimėjimai
Vyksta naujų technologijų plėtra, genomo tyrimas, klonavimas ir t. t. Ar tai netaps dar viena grėsme saugomoms veislėms? O gal tokia pažanga būtina?
V.Rekštys: „Vienareikšmiškai atsakyti sunku. Daug kas svajojo sukurti paprastą veislės vertinimo metodą, tačiau visi daug žadantys bandymai nepavyko. Pirkėjas domisi galvijo kilme, genetika, vertina eksterjerą. Genomo tyrimas padeda, tačiau jo nepakanka.“
A.Getya: „Be klasikinės sistemos neišsiversime, nebent genetikams pavyktų išrasti tokį stebuklingą būdą.“
T.Bulitko: „Genomo tyrimais Estijoje pradėjome domėtis prieš penkerius metus. Tačiau ūkininkai pirmiausia nori matyti rezultatą, nori žinoti, ar jis patikimas ir kiek kainuoja. Šiuo metu mes perkame patikrinto genomo bulius iš kitų valstybių, ir ši testavimo sistema Estijoje veikia. Bendraujame tiek su Europos, tiek su JAV genomo tyrimo konsorciumais, tačiau kol kas galime naudotis tik komerciniais testais, kurie labai brangūs.“
T.Bulitko: „Primilžiai Estijoje yra gerokai didesni nei Lietuvoje, tačiau pieno sudėtis geresnė Lietuvoje.“
Kartų kaita
Jauni žmonės nenoriai renkasi žemės ūkio profesijas, ypač susijusias su gyvulininkyste. Ar ateityje dėl to nesusidursime su rimtomis problemomis?
A.Getya: „Ukrainoje yra 19 žemės ūkio aukštųjų mokyklų, parengiame pakankamą kiekį specialistų, tačiau paprasčiausiai dar nėra tiek ūkių, kuriems reikėtų gyvulininkystės specialistų. Kita problema, kad baigusieji aukštąsias mokyklas nori iš karto gauti pakankamai didelį atlyginimą, o ūkių savininkai pirmiausia nori pamatyti, ar tie jauni žmonės verti tokio atlyginimo. Savininkus mes raginame, kad jie patys domėtųsi ir prisidėtų rengiant būsimuosius specialistus.“
T.Bulitko: „Labai svarbu, kad jauni žmonės įgytų daugiau patirties. Estijoje nedaug jaunimo lieka žemės ūkyje, todėl ieškantieji specialistų žino, kad perspektyvius jaunuolius reikia pagriebti kuo greičiau, kol jie neišvyko dirbti į kitas šalis. Jeigu tokie specialistai išvyksta, tai dažniausiai juos prarandame visam laikui. Kita problema – ateina kartų kaita, o specialistai emigruoja.“
V.Rekštys: „Padėtis sudėtinga, tačiau vilčių yra. Lietuvoje ūkininkai vis drąsiau įsileidžia studentus atlikti praktiką. Ir būna, kad, baigę mokslus, jaunuoliai pasirenka tokį ūkį. Tačiau yra daug atvejų, kai studentai jau iš anksto žino, kad nedirbs pagal specialybę. Jiems nepatinka, kad darbas nešvarus, be to, iš karto pageidauja uždirbti nuo tūkstančio eurų per mėnesį. Ūkininkai nepasiruošę tiek mokėti. Tada jaunuoliai išvyksta į užsienį, dirba įvairius darbus, uždirba, tačiau praranda kvalifikaciją.“
D.Kairiša: „Dirbu universitete ir galiu pasakyti, kad padėtis – kaip banguotoje jūroje. Šiuo metu krintame žemyn. Daug priežasčių, o viena jų – demografinė krizė, kurią išgyvena visos ES šalys. Kai žemės ūkyje pieno krizė ir plinta afrikinis kiaulių maras, susidomėjimas darbu žemės ūkyje slopsta. Štai šįmet vieną gyvulininkystės specialybę Latvijos žemės ūkio universitete pasirinko tik šeši jaunuoliai. Tokio atvejo neprisimenu. O specialistų reikia. Neaišku, kas pakeis senstančius specialistus. Tačiau yra vilčių, kad į žemės ūkio rinką ateis motyvuotų žmonių, kurie anksčiau mokėsi kitų specialybių. Jiems sudaromos sąlygos per dvejus metus įgyti tiek žemės ūkio mokslų žinių, kiek paprastai išdėstoma per ketverius metus.“
D. Kairiša: Štai ir problema – ūkio savininkas siekia uždirbti, o valstybė siekia, kad išliktų ir vietinės veislės.
Smulkiųjų ūkių ateitis
Šiame forume visų Baltijos šalių atstovai pabrėžė, kad atėjo laikas kooperuotis, jungti savo jėgas. Tačiau patys ūkiai visose šalyse dar labai nedideli. Taigi ar smulkieji ūkiai, tarp kurių yra daug užsiimančiųjų gyvulininkyste, turi ateitį?
T.Bulitko: „Ateitį žemės ūkyje gali turėti tiek dideli, tiek smulkūs ūkiai. Estijoje nuo 2017 m. pradžios bus skiriama didesnė parama ūkiams, kuriuose laikoma mažiau nei 100 galvijų. Tikimės, kad ateityje šie ūkiai stambės. Prieš kelias savaites Austrijos ūkininkų delegacija apsilankė 4 tūkst. ha žemės turinčiame ūkyje ir po vizito vienas iš svečių prisipažino sutrikęs, nes jam bus sunku raginti savo sūnų ūkininkauti smulkiame ūkyje. Manau, smulkieji ūkiai gali išlikti, jeigu daugiau dėmesio skirs produktyvumui didinti. Jie turi galvoti apie savo produkcijos pardavimą. Pavyzdžiui, mano sesuo turi penkias karves, bet tai – jos pomėgis.“
A.Getya: „Ukrainoje siekiama, kad smulkieji ūkiai išliktų. Valstybė ketina remti tikrus šeimos ūkius – ji planuoja už ūkių savininkus sumokėti įmokas pensijos fondams, kad ūkininkai išsaugotų stažą pensijai gauti. Tačiau Ukrainoje yra nedaug norinčiųjų ūkininkauti, nes tokias tradicijas sovietų valdžia sunaikino dar 1917-aisiais. Mes neturime ūkininkavimo tradicijų, kokias prieš Antrąjį pasaulinį karą turėjo Baltijos šalys. Ukrainoje nesiryžtama bendrovių žemės padalyti į daugybę 2–3 ha dydžio sklypų. Ko gero, nebūtų ir norinčiųjų taip ūkininkauti. Taigi mes dar diskutuojame, kaip turėtume elgtis.“
V.Rekštys: „Smulkieji ūkininkai pradeda suvokti, kad išsilaikyti gali tik perdirbdami savo produkciją ir patys ją parduodami, ypač jeigu ūkis yra netoli miesto. Kita išeitis – kooperacija. Nauda akivaizdi, tačiau kooperacija neįmanoma be pasitikėjimo, o jo neretai trūksta.“
