Taigi tuščias ir griūvantis pastatas stovi ant pačio ežero kranto. Grįžtant prie pirties, vietinių žmonių teigimu, ji „Šilupės“ kolūkio iniciatyva pradėta statyti 1980 m. O jau nuo 1983 m. vietiniai gyventojai galėjo ja naudotis. Paradoksalu, tačiau pagal paskirtį ja niekas nesinaudojo, kadangi veikė dar ankstesniais laikais įkurta pirtis, kur lankydavosi vyrai ir moterys. O šis pastatas taip ir liko simboliškai vadinamas pirtimi.

Šiame pastate gyventojai rengdavo įvairias šventes, vestuves, minėjimus. Todėl dažniausiai naudojosi tik didžiausia sale, bet ne baseinu ir pirtimi. Kaip matyti iš nuotraukų, antras pastato aukštas niekada ir nebuvo įrengtas.

O ir kalbinti gyventojai neatsimena, kad kas nors būtų ėjęs maudytis ar kaitintis į čia įrengtą pirtį ar baseiną. Visgi, žmonės apleido šias patalpas ne todėl, kad nenorėjo švęsti ar neturėjo progų. Vietinių gyventojų teigimu, tai lėmė pasienio sienos sustiprinimas, kuomet pradėjo budėti daugiau pareigūnų ir tikrinti gyventojus.

Kadangi pastatas stovėjo prie pat sienos, žmonės buvo nepatenkinti nuolatiniu tikrinimu ir rinkdavosi kitas vietas šventėms. Dairantis po pastatą, matomos tam laikmečiui būdingos spalvos, piešiniai. Tai leidžia nusikelti keliais dešimtmečiais atgal. Taip pradėjęs merdėti pastatas nuo 1994 m. buvo nebenaudojamas ir privatizuotas. Tačiau iki šiol jis taip ir neatgimė.