Prieš duodamas interviu „Valstiečių laikraščiui“ Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) rektorius, prof. dr. Antanas Maziliauskas pasirašė įsakymą ASU Agronomijos fakulteto dekane skirti prof. dr. Aušrą Blinstrubienę. Šias pareigas anksčiau ėjo dabartinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Mokymo įstaigos vadovas neslepia, kad jei tikrai bus įgyvendinti naujos valdžios pažadai kelti Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM) į Kauną, universitetui tai gali tapti proveržiu. Juolab kad artėja laikas, kai visa švietimo sistema bus reformuota ir universitetų šalyje sumažės.

Specialistų kalvė

„Valstiečių laikraščiui“ esate sakęs, kad jeigu Vyriausybė tesėtų pažadą ir nuspręstų ŽŪM perkelti į Kauną, ASU galėtų tapti naujosios ministerijos darbuotojų kalve.

Dabartinis jaunimas kitoks nei buvo prieš keletą ar keliolika metų. Šiuolaikinių studentų greitesnė orientacija, jie sugeba sukaupti daugiau informacijos, jų kitoks matymo laukas. Pats bendrauju su studentais, taigi galiu juos vertinti, lyginti su ankstesnių kartų jaunimu. Dabartiniai kitaip mokomi ir kitaip mokosi, jų kitoks mąstymas. Anksčiau buvo siekiama jauniems žmonėms suteikti kuo daugiau žinių, o dabar ugdome gebėjimus spręsti problemas. Žinoma, jauniems žmonėms reikės įgyti patirties, tačiau turime pavyzdžių, kai ASU absolventai iš karto puikiai įsiliejo į ministerijų struktūras.

Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas po pirmųjų ministerijos darbo posėdžių stebėjosi, kaip giliai biurokratizmas įaugęs įstaigos darbuotojų galvose. Optimistai tikisi, kad jeigu vis dėlto ministerija būtų perkelta į Kauną, ASU parengti naujieji darbuotojai šiai baisiai ligai būtų įgiję imunitetą.

Sunku pasakyti, ar atsikratytume biurokratizmo vienus žmones pakeitę kitais. Šis reiškinys būdingas daugeliui institucijų, pradedant Europos Parlamentu. Siekdami apsidrausti valdininkai prikuria papildomų reikalavimų, todėl ir geri tarnautojai tampa biurokratizmo įkaitais. Tačiau matau daug studentų degančiomis akimis. Jie tikrai nori dirbti kitaip.

Būtina valstybės ranka

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro vizijoje numatyta, kad 2020–2025 m Lietuvoje veiks tik 6–7, o Kaune 1–2 aukštosios mokyklos. Kur ASU vieta?

Prieš savaitę apie tai diskutavome Seimo Švietimo ir mokslo komitete. Jo posėdyje išsakytos mintys nuteikė optimistiškai. Pristačius duomenis apie aukštąsias mokyklas bei joms keliamus reikalavimus, ASU nesulaukė priekaištų, kaip mes sakome, nedega nė viena raudona pavojaus lemputė. Išgirdau patikinimų, kad ASU turi aiškų tikslą ir nėra jokių argumentų jį prie ko nors prijungti. Kita vertus, mes patys, naudodamiesi Olandijos Vageningeno universiteto patirtimi, siekiame glaudžiau bendradarbiauti su Agrarinių ir miškų mokslų centru bei Agrarininės ekonomikos institutu. Bendradarbiaudami su šiomis įstaigomis galėtume koordinuoti savo veiksmus vykdydami projektus, rengdami doktorantus ir sukurti didesnę pridėtinę vertę.

Esate užsiminęs apie tarptautinių mokslo įstaigų konsolidavimo kryptį. Ar kas nors jau nuveikta?

Pradžia padaryta – kartu su latviais, estais ir švedais ES pateikėme paraišką gauti paramą. Projekte numatėme steigti bendrą instituciją, kuri būtų įkurta kurioje nors steigėjų šalyje ar Briuselyje ir kuri mums padėtų pritraukti lėšų bendriems projektams kurti bei įgyvendinti. Laukiame teigiamo atsakymo, tačiau jeigu Europos Komisija mūsų idėjai nepritartų, esame numatę savo tikslo siekti ir kitais būdais.

ASU atliko tyrimą, kuris parodė, kiek ir kokių žemės ūkio specialistų Lietuvai reikės 2020-aisiais. Be to, paaiškėjo, kad tarp reikalingų specialybių studentų skaičiaus bei valstybės lūkesčių žiojėja gili praraja. Kokių veiksmų reikėtų imtis, kad studentai norėtų rinktis specialybes, kokių reikia valstybei?

Buvo padaryta klaida tikintis, kad šioje srityje padėtį sureguliuos laisvoji rinka. Akivaizdu, kad būtina valstybės politika. Naivu tikėtis, kad šį uždavinį išspręs patys „teisingai“ specialybę besirenkantys aštuoniolikmečiai jaunuoliai. Matome pasekmes – emigracija. Paruošiame specialistus, o jie išvažiuoja, nes gimtinėje negali savęs realizuoti. Be to, reikia nuolat prognozuoti, kaip padėtis pasikeis po 4–5 metų, kai jaunuoliai baigs mokslus. Tokią strategiją gali turėti tik valstybė. Džiaugiuosi, kad jau visi suprato, jog vadinamojo krepšelio sistema buvo ydinga ir ją reikia keisti. Mes šią sistemą kritikavome prieš ketverius metus. Dėmesio vertas estų modelis: sutartyje su universitetu valstybė nustato paramos sumą 3–5 metams, o mokymo įstaiga įsipareigoja parengti reikiamą skaičių konkrečių krypčių specialistų. Jei šis modelis būtų įteisintas pas mus, universitetas diskutuotų su partneriais, tikslintųsi, koks yra specialistų poreikis, ir į tai atsižvelgdamas reguliuotų priimamų mokytis studentų skaičių. Panašiai elgiamasi ir kitose ES šalyse.

Per pastaruosius 15–20 metų žemės ūkio ekonominiai rodikliai Lietuvoje gerokai išaugo. Ar šioje srityje įmanomas dar vienas šuolis ar akivaizdi pažanga?

Pereinama prie tiksliųjų technologijų, prie didelių duomenų bazių, prie virtualių bendravimo įrankių ir technologijų. Lietuvoje jau taikomos naujausios technologijos, taigi jeigu žemės ūkio srityje kas nors kur nors pasikeis, tos naujovės greitai pasieks ir Lietuvą. O mokslas visada turi nors vienu žingsniu būti priekyje. Visa tai stebime. Pavyzdžiui, ASU yra Europos gyvybės mokslų universitetų asociacijos narys, šįmet mane išrinko į šios asociacijos valdybą. Mes nuolat aptariame naujausias kryptis, tendencijas, pastaruoju metu dalijamės patirtimi su Japonija.

Karjera prasidėjo Afrikoje

Nuo 1992-ųjų dirbote Prancūzijoje, Alžyre, Kanadoje, Velse, Norvegijoje, Nigerijoje, Dramblio Kaulo Krante, Malyje, Čilėje, Bolivijoje, Senegale, Ganoje, Mauritanijoje, Haityje, Jemene...

Traukė Afrika. Jaunystėje apsigyniau disertaciją, su žmona pasiėmėme vaikus ir išvažiavome dirbti į šią šalį. Buvo labai įdomu, vėliau atsirado ryšių, pasipylė įvairūs projektai. Nors dabar esu ASU rektorius, randu galimybių prisidėti prie įvairių projektų. Pavyzdžiui, šiuo metu dalyvauju Jungtinių Tautų (JT) plėtros programoje, vykdome projektą Turkmėnijoje. Įdomu. Liko ir seni ryšiai. Štai gruodžio pradžioje lankiausi Alžyre – pasirašėme bendradarbiavimo sutartį su dviem šios šalies universitetais. Viename iš jų yra tekę dėstyti.

Vieta, kurioje jaučiatės laimingas...

Daug kur esu dirbęs, gyvenęs, tačiau laimingas jaučiuosi tik Lietuvoje.

Kam ir už ką esate labiausiai dėkingas savo gyvenime?

Daug lemia palankiai susiklosčiusios aplinkybės. Alžyre susipažinau su JT ekspertu iš Švedijos, pabendravome ir jis man pasiūlė padirbėti Dramblio Kaulo Krante. Tokių atvejų buvo ne vienas.

Ne vien duona sotus

Ar lieka laiko grožinei literatūrai? Kokia knyga jums padarė didžiausią įspūdį?

Laiko lieka nedaug. Štai neseniai perskaičiau Viktoro Hugo romaną „Žmogus, kuris juokiasi“. Kaip mane užkabino! Keliasdešimtyje puslapių aprašoma, kaip telkiasi audra, tarsi nieko nevyksta, tačiau negali atsitraukti. Klasika!

Žinau, kad esate krepšinio gerbėjas.

Deja, pastaruoju metu mažiau žaidžiu, dabar su žmona šeštus metus užsiimame joga.

Kokią pamoką buvo sunkiausia išmokti?

Kartais tenka imtis nelabai malonių darbų, pavyzdžiui, ką nors atleisti iš darbo. Paskui ilgai dvasiškai išgyveni, vis galvoji, gal buvo galima rasti kitokią išeitį.

Kokia gyvenimo prasmė?

Vienos prasmės, ko gero, nėra. Gerai jautiesi atlikęs gerą darbą, nors jis gali būti ir nelabai riekšmingas. Prisimenu vieną savo jubiliejinį gimtadienį. Skrendu lėktuvu namų link ir svarstau, kokios dovanos sau norėčiau. Ir šovė mintis tam tikrą pinigų sumą pervesti vaikų fondui. Patikėkite – kaip man tada buvo gera! Manau, kad tokios akimirkos ir sudaro gyvenimo prasmę.