Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Apie meilę gyvenimui ir dviem šalims

1990-aisiais atvykusi į Šveicariją švęsti Kalėdų, rašytoja Janina Survilaitė netikėjo, kad ši šalis taps jos likimu, jos svajone, jos meile.

Susirašinėjo 

J.Survilaitė vylėsi, kad lietuvis emigrantas Stanislovas Vaitkevičius, kurio kvietimu ji išvyko į Šveicariją, padės susirasti čia darbą. O užsidirbusi pinigų lengviau gyvens Lietuvoje ir svarbiausia – išleis į aukštuosius mokslus dvi savo dukras.

Su Stanislovu Janina susipažino per advokatą iš Šveicarijos, kuris viešėjo Lietuvoje ir neslėpė, kad ieško bičiuliui lietuvės žmonos. Trejus metus Janina susirašinėjo su Stanislovu. Iki politinio perversmo nebuvo vilties pasimatyti, nes J.Survilaitės, Klaipėdos universiteto dėstytojos, politinio tremtinio dukters, į užsienį neišleido. S.Vaitkevičius taip pat vengė viešnagės Lietuvoje. Jis, kaip ir dauguma išvykusiųjų, – 1944 metų karo pabėgėlis. Lietuvoje spėjo užbaigti tris teisės ekonomikos kursus, vėliau mokėsi Ciuricho universitete, bet dėl lėšų stokos mokslų nebaigė (tuomet nebuvo leidžiama mokytis ir dirbti). Visą gyvenimą dirbo prekybos patarėju didžiuosiuose prekybos koncernuose.

Ištekėti neplanavo

Apie santuoką su Stanislovu Janina, nors buvo senokai išsiskyrusi, nesvajojo, mat jai tuomet buvo 47 metai, o jam – 70. Išvyko tiesiog pasisvečiuoti.

„Advokato šeima mane puikiai apibūdino, be to, su Stanislovu trejetą metų susirašinėjome, – pasakojo J.Survilaitė. – Nenuostabu, kad jis išsyk pasipiršo, bet aš turėjau kitokių tikslų – padirbėti... Jis vienas gyveno trijų kambarių bute, pamaniau, išsiteksime. Deja, moteriai iš Sovietų Sąjungos įsidarbinti buvo neįmanoma. Jau rengiausi grįžti namo, buvau įsigijusi bilietą sausio 14 dienai, bet sausio 13-ąją Lietuvoje prasidėjo kraupūs įvykiai. Šveicarijos laikraščiai rašė, kad tankai apsupo Vilnių, Lietuvoje prasidėjo karas, dukros patarė pasilikti tiek, kiek įmanoma. Ir aš prasitęsiau vizą trims mėnesiams, paskui dar trims. Netikėjau, kad Lietuva kada nors taps laisva. Liepos 17-ąją Ciuriche ištekėjau, gavau šveicarišką pasą ir antrą pilietybę (Lietuvos pilietybės neatsisakiau). 1991 metais tokie buvo Šveicarijos Konfederacijos įstatymai. Tiesa, šiuo metu čia kitokia tvarka – emigrantė gali prašytis šveicariškos pilietybės (šveicarui vyrui neprieštaraujant), jei šalyje yra pragyvenusi penkerius metus.“

Su dukra Dovile Berno miesto panoramoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Reikėjo diplomo

Tik po pusantrų metų intensyvių darbo paieškų Janina ėmė dirbti. Mat emigrantai iš Sovietų Sąjungos buvo prastai apibūdinami, o tai, kad Janina yra dėstytoja, dar labiau sunkino padėtį. Tiesa, kadaise Šveicarijoje buvo dėstoma lietuvių kalba – kaip archajinė gyva indoeuropiečių kalba. O valytojomis moterys šioje šalyje išvis niekada nedirbo.

Kai vyras pasiligojo, Janina įgijo slaugytojos specialybę. „Mokytis slaugyti būtinai reikėjo, kad Stanislovo prievarta neperkeltų į senelių namus, – pasakojo ji. – Šveicarijoje žmogus, kuris negali pats susitvarkyti ir neturi diplomuotos slaugytojos, apgyvendinamas senelių namuose. Niekam nesvarbu, kad jis turi žmoną, kuri rūpestingai jį slaugo.“

Janina teigė, kad Šveicarijos valdžios atstovai tiesiog pasidomėtų jos specialybe ir nusijuoktų išgirdę, kad būdama dėstytoja ji ketina slaugyti ligonį. Ten įprasta, kad kiekvienas dirba pagal savo profesiją.

„Nesusimąsčiau, tiesiog žinojau: jei jau ištekėjau, turiu pasiaukoti. Taigi pakeičiau kvalifikaciją – baigiau slaugytojos kursus (išlaikiau netgi vokiečių kalbos dialekto supratimo egzaminą, mat senukai dažniausiai kalba tarmiškai). Namuose slaugiau savo vyrą (tiesa, jis dar nebuvo gulintis ligonis) ir, jam sutikus, puse etato dirbau senelių namuose.“

Darbas gerbiamas

J.Survilaitė įsidarbino senelių namuose, turinčiuose slaugymo skyrių. Čia senukai gyvena iki pat mirties ir, atsižvelgiant į jų sveikatos būklę, yra kilnojami iš vieno skyriaus į kitą. Dar yra senelių namai, neturintys slaugymo skyriaus, juose gyvena tik sveiki senukai.

„Nebuvo lengva, – prisimena ji, – bet aš neturėjau pasirinkimo. Greitai pripratau – pamilau senus žmones, labai jų gailėjausi, tokia mano širdis... Ne visi gali dirbti su senukais. Į Šveicariją atvykusioms ir pagalbos prašančioms lietuvaitėms pasiūlau padėti įsidarbinti senelių namuose, bet jos net nusipurto! Ir įsidarbina restorano padavėjomis...“

Su seneliais Janina dirbdavo kasdien iki 14 valandos, turėjo dvi laisvas dienas šiokiadieniais – savaitgaliais rinkdavosi dirbti, nes už juos buvo mokama dvigubai, be to, šiokiadieniais paprasčiau būdavo apsipirkti, mat Šveicarijoje savaitgaliais nedirba parduotuvės. Stanislovas, kaip ir anksčiau, mokėjo už butą, Janina nuo šio rūpesčio buvo atleista, nes slaugymo paslaugos Šveicarijoje labai brangios, už tuos pusdienius jis būtų mokėjęs mažiausiai 15 tūkst. frankų per mėnesį. Todėl savo uždirbtus pinigus J.Survilaitė galėjo leisti sau ir dukroms.

„Pasiryžusi dirbti gerai mokamą slaugytojos darbą, iš pradžių dvejojau, ar sulauksiu arogantiškų milijonierių (senukų vaikų) pagarbos, – pasakojo Janina. – Abejonės ištirpo jau pirmomis dienomis. Dirbdama Lietuvoje mokytoja ir aukštosios mokyklos dėstytoja, patyriau, kaip nevertinamas pedagogas. Kiekvienas tinginys moksleivis ar jo tėvas gali išlieti nemotyvuotą pyktį ant mokytojo. Tapusi slaugytoja suvokiau, kaip Šveicarijoje branginamas, mylimas kiekvienas sąžiningai savo darbą atliekantis žmogus, kaip vertinamos jo profesinės žinios. Rodos, nieko ypatingo nepadariau, o buvau vertinama vien už tai, kad esu, kad negaluojančiajam stengiuosi padėti.“

Už geriausią 2016 m. pagrindinį vaidmenį „Sidabrine gerve“ buvo apdovanotas Juozas Budraitis Algimanto Puipos filme „Edeno sodai“. Filmas sukurtas pagal rašytojos J.Survilaitės romanus. Asmeninio archyvo nuotr.

Gydėsi praeities žaizdas

Moteris jautė ir tebejaučia begalinį dėkingumą Kūrėjui už visa tai, ką turi, nes jos gyvenimas sovietinėje Lietuvoje buvo itin dramatiškas.

„Matau save vis verkiančią alkaną mažą mergytę, apsikabinusią skudurinę lėlę, sėdinčią prie šunelio Meškiuko būdos ir laukiančią iš kolūkio darbų (mokytojauti sovietų valdžia mamai uždraudė) grįžtančios jau labai pasiligojusios mamos… Vėliau – liūdną ir tylią paauglę, kietai supintomis juodomis kasytėmis, dažnai skriaudžiamą, nedrįstančią pasipriešinti, apsiginti, nes neturėjau užtarėjų: tėvelis, mokytojas Jonas Survila, buvo nužudytas Orenburgo kalėjime, du vyresni broliai žuvo nuo minų, o vyriausiasis brolis Algirdas net dešimt metų praleido Sibiro kalėjime. Pro sovietinių valdininkų akis nepraslydo ir tai, kad mano prosenelis Vincentas Bakutis yra žymus tautosakos rinkėjas, senelis Martynas Survila – Lietuvos knygnešys“, – į prisiminimus nugrimzdo J.Survilaitė.

Janina pasakojo, kad 1955 m. iš Kalnųjų septynmetės mokyklos atėjusi į Raseinių vidurinę naktimis sapnuodavau, jog sėdi tame pačiame suole, kur prieš trisdešimt metų sėdėjo jos tėvelis. Matyt, pasak Janinos, jo dvasia siuntė reikšmingus ženklus sapnų pavidalu.

„Jei tada būčiau skaičiusi šveicaro psichoanalitiko C.G. Jungo sapnų išaiškinimus, galbūt savo vizijose būčiau atkūrusi tėvo nužudymo aplinkybes, nes jo mirties liudijimo mamai niekas niekada neišdavė. Ji, kaip tūkstančiai kitų sovietinio režimo nuskriaustų našlių, neturėdama sutuoktinio mirties liudijimo, negalėjo sukurti kitos šeimos“, – sakė pašnekovės.

Paskui mamą

Gal bent Janinos dukterų gyvenimas šviesesnis? „Jaunesnioji, Edita, gyvena Vilniuje, dirba gydytoja, – švelniai pasuka kalbą J.Survilaitė. – Sukūrė gražią šeimą. Vyresnioji, Vilija, Lietuvoje įgijo technologės specialybę, Šveicarijoje persikvalifikavo ir pasuko mano pėdomis – dirba slaugytoja. Tiesa, Vilijos likimas nepavydėtinas. Prieš pat jos vestuves nuo širdies infarkto mirė sužadėtinis. Tada ir pasikviečiau ją į Šveicariją. Šiek tiek paatostogavusi dukra ėmė lankyti vokiečių kalbos kursus, įsidarbino, vėliau ištekėjo už šveicaro...“

Prisimindama pirmuosius savo žingsnius Šveicarijoje Janina sakė, kad jautėsi laiminga turėdama žmogų, kuris ja rūpinosi ir kuris atstojo jai tėvą, nes augo turėdama slogų betėvio vaiko kompleksą.

„Šioje Alpių kalnų juosiamoje šalyje pasijutau kaip rojuje, nes turėjau viską, ko geidė širdis: pinigų, galimybę keliauti, lavintis, kurti eiles, rašyti knygas (žurnalai, laikraščiai mielai priimdavo mano darbelius, o tėvynėje mano, „priešų“ atžalos, kūrybos niekas nespausdino). Bet svarbiausia – man padedant dukros baigė aukštuosius mokslus, kūrė savus gyvenimus, joms nieko netrūko“, – džiaugsmo neslėpė J.Survilaitė.

Visada emigrantas

Kūriniuose (yra išleista keliolika J.Survilaitės knygų – red. past.) Janina rado erdvės savo ir savo artimųjų likimams, nesvetima jai ir emigranto tema.

„Branginu ir Lietuvą, ir Šveicariją, savo antrą Tėvynę, – tikina ji. – Bet gyvenimas svetimame krašte visada yra laikinas. Šių laikų emigrantui, gyvenančiam bet kurioje Vakarų Europos šalyje, į pirmą vietą iškeliama kilmė. Niekas nesistengia pažvelgti giliau ir palieka žmogų amžinai susaistytą su siejamais su jo kilme stereotipais. Šveicarijoje įsikurti, išmokti vietos dialektą, prisitaikyti prie griežtos tvarkos sunku. Šalis paprastam piliečiui brangi, jo veiklą, pareigas ir teises riboja daugybė griežtų įstatymų...“

Plačiau apie gyvenimą šioje šalyje galima pasiskaityti Janinos knygoje „Pašnekesiai su Helvecija“ arba... šiame trumpučiame eilėraštyje:

Mano gyvenimas – artistas. / Jame daugybė spalvų! / Jis iškala veikėjų žodžius./ Įsisavina svetimą tembrą. / Įsikūnija svetimuos likimuos. / Tik ilgesio Tėvynei nesuvaidina... / Taip ir nueinu kas vakarą miegot / Su savo dubleriu – emigranto gyvenimu… 

O naujausiame romane „Blunkančių likimų liudytojai“ rašytoja su didžiausia atsakomybe imasi istorinės ir politinės temos, visiškai nesistengdama tausoti daug iškentėjusios lietuvių tautos ramybės. 

P.S. Janinos šeimai Lietuvos vyriausybė pripažino nukentėjusių nuo 1939–1990 m. genocido teisinį statusą. Už nuopelnus Lietuvai ji buvo apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Jos nuopelnus įvertino ir tuometis Lietuvos tautinių mažumų ir išeivijos departamentas, apdovanojęs ją sidabro medaliu.

Rekomenduojami video