Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaGamtaKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Gamta
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Ant referendumo kabliuko

 Kelionė automobiliu po Jungtinę Karalystę po „Brexit“ referendumo sukėlė labai keistą jausmą.

Vorenas

Robertas van Vorenas

Specialiai „Valstiečių laikraščiui“

Viena rimčiausių krizių

Kaimo vietovės tebebuvo išmargintos ženklais „Išstokime“, o Londone ir kituose dideliuose miestuose kone kiekvienas britas, su kuriuo teko kalbėtis, atsiprašinėjo už sukeltą katastrofą. Atsiprašinėjo mūsų, ES piliečių, nors jau dabar aišku, kad su blogiausiomis tokio sprendimo pasekmėmis susidurs patys Jungtinės Karalystės piliečiai.

Jei „Brexit“ – britų išstojimas iš ES – iš tikrųjų įvyks. Tiesą sakant, tai didelis klausimas. Sunku atsikratyti įspūdžio, kad tik nedaug žmonių iki galo suprato visas galimas išstojimo pasekmes. Ateityje šmėžuoja ne tik didžiulė ekonominė krizė, bet ir dešimčių tūkstančių britų biurokratų išsikraustymas iš Briuselio, būtinybė perrašyti tūkstančius įstatymų ir kitų teisės aktų, nutraukti nesuskaičiuojamus ES subsidijų ir paramos projektus, kuriuose britai dalyvauja kaip partneriai.

Ką jau kalbėti apie tai, kad Jungtinėje Karalystėje gyvena daugiau nei milijonas ES piliečių, kuriems dabar reikės leidimo gyventi ir dirbti šalyje, o dešimtys tūkstančių britų, įsikūrusių kitose ES šalyse, nebegalės naudotis ES valstybės pilietybės teikiamais pranašumais. Jungtinėje Karalystėje kilo viena rimčiausių politinių ir moralinių krizių per visą šalies istoriją, ir pats blogiausias dalykas, su kuriuo buvo susidurta – visiška adekvataus vadovavimo stoka.

Britanijos gyventojai užkibo ant egoistiškų trumparegių populistų, arba norėjusių įgyvendinti destruktyvius savo polinkius, arba savanaudiškai nusprendusių, kad išstojimo palaikymas teigiamai atsilieps jų politinei karjerai, kabliuko. Turbūt jie buvo tikri, kad dauguma britų nebus tokie kvaili, kad balsuotų už pasitraukimą iš ES. Didelei visų nuostabai paaiškėjo, kad taip maniusieji klydo. Balsavimo rezultatai atskleidė, kad daugiausia už šalies išstojimą balsavo vyresniojo amžiaus žmonės.

Kvaili ir pavojingi

Tai neturėtų stebinti, nes vyresnioji karta paprastai linkusi gręžiotis į tai, kas praėjo, o ne žvalgytis į priekį, daugelis mano, kad „anksčiau buvo geriau“. Nostalgija praeičiai gana būdinga buvusiai imperijai, kurioje žmonės įpratę dairytis į buvusią šalies „didybę“ (net jei toli gražu ne viskas iš tikrųjų buvo didinga, o pati imperija iš esmės buvo pastatyta ant kitų žmonių kančių). Iš tiesų tai visai nesiskiria nuo buvusių sovietinių respublikų, kur daugelis vyresniojo amžiaus žmonių tiki, kad Sovietų Sąjungoje buvo geriau. Gyvenimas esą buvo lengvesnis, saugesnis, buvo sveikatos apsauga, garantuotos darbo vietos, valstybė rūpinosi tavo poreikiais.

Ta pati valstybė, kuri versdavo valandų valandas stovėti eilėse, kad galėtum nusipirkti „deficitinių“ prekių. Sveikatos apsauga neatitiko to meto standartų, ir jokių reikalų negalėjai sutvarkyti be kyšio, tačiau tai daugelis vyresniųjų linkę pamiršti. Jei 1990-aisiais buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose būtų surengtas referendumas dėl grįžimo į sovietinius laikus, esu tikras, kad daugumoje jų didžioji dalis rinkėjų būtų balsavusi „už“.

Štai kodėl tokio pobūdžio referendumai geriausiu atveju yra kvaili, o blogiausiu – labai pavojingi. Demokratija remiasi tuo, jog žmonės balsuoja už savo atstovus, kurie yra profesionalai ir turėtų geriau suprasti, ko reikia valstybei ir bendrajai visuomenės narių gerovei. Nėra jokios garantijos, kad jie nepridarys klaidų. Jie jas daro, kartais net milžiniškas, tačiau mes vis dėlto linkę kreiptis į chirurgą ar į elektriką, užuot patys ėmęsi skalpelio ar atsuktuvo. Dažnas nelinkęs rizikuoti elektros smūgiu krapštydamasis užpakalinėje šaldytuvo dalyje.

Vienkartinis bilietas

Referendumas buvo pristatinėjamas kaip siekis priartinti politikus prie paprastų žmonių, tačiau iš tikrųjų tapo puikiu įrankiu politikams populistams, kurie neteisingais teiginiais, melu ir bravūra sugebėjo palenkti į savo pusę didelę dalį – ar netgi daugumą – gyventojų. Buvo pasinaudota vienkartiniu referendumo bilietu nepateikus jokio aiškaus sudėtingų problemų sprendimo būdo. Nyderlanduose dauguma rinkėjų nubalsavo prieš ES ir Ukrainos asociacijos sutartį, nors Ukraina jiems visai nerūpėjo, o kai kurie net nežinojo, kur apskritai tokia šalis yra. Ir vien tik dėl to, kad jie buvo „prieš“, o „prieš“ buvo pagrindinė jų gyvenimo pozicija. Prieš imigrantus, prieš islamą, prieš mokesčius, prieš ES, prieš viską – kad ir kas tai būtų. „Brexit“ referendumo atveju mes dar kartą pamatėme, kaip veikia šis mechanizmas, kuris sukels labai rimtas ir ilgalaikes pasekmes.

Kitą dieną skaičiau britų gydytojo ir politiko Davido Oweno knygą „Ligoje ir valdžioje“. Joje pasakojama apie valdžios žmones, sirgusius kokia nors sunkia liga – alkoholizmu, bipoliniu sutrikimu, demencija, pavojingomis širdies ir kraujagyslių ligomis ar vėžiu. Jų ligos turėjo rimtą poveikį galimybei priimti išmintingus sprendimus, kai kurie iš šių žmonių buvo priartėję prie neveiksnumo ribos.

Ko gero, blogiausiu tokio poveikio pavyzdžiu tapo 1945 m. konferencija Jaltoje, kurioje Europą pasidalino paranojikas Stalinas, mirštantis Rooseveltas ir alkoholikas Churchillis, turėjęs aiškių bipolinio sutrikimo simptomų. Įsivaizduokime, kad vietoj jų prie stalo būtų sėdėję kiti lyderiai. Pastarųjų 70 metų Europos istorija būtų atrodžiusi visai kitaip.

Nesiimsiu spėlioti, kas po dvidešimties metų bus parašyta apie dabartinius politinius lyderius. Turiu mintyje ne tik Vladimirą Putiną, kuris mažų mažiausiai demonstruoja bent jau empatijos trūkumą, ar, pavyzdžiui, buvusį Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy, dėl savo ūgio kamuojamą nepilnavertiškumo komplekso (galbūt Putinas jam patinka dėl to, kad jie abu – vienodo ūgio). Tačiau žvelgdamas į tokius politikus kaip Borisas Johnsonas ir Nigelis Farrage’as, kurie bendromis pastangomis įstūmė Jungtinę Karalystę į katastrofą, galiu tik spėlioti, kas su jais yra negerai.

Pagyvensim – pamatysim. Ateitis taip pat parodys, ar Jungtinė Karalystė iš tiesų paliks ES, ar tai buvo tik žagsulys sveikstant po Britų imperijos praradimo.

Rekomenduojami video