Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Alpakos po vieną negyvena

Gyvenimas kaime teka ramiau nei mieste, tačiau nuobodžiauti jo gyventojams nėra kada. Tai patvirtina Vilniaus rajone Gudamedžio kaime įsikūrę Elena ir Tadas Vėbros. Darbštumo ir išmonės nestokojanti pora kasmet susigalvoja naujos veiklos. Dabar svečius jų sodyboje pasitinka egzotiškos alpakos.

Žmonių nebijo

Sutuoktinius žavi išskirtinis šių gyvūnų meilumas. Kiekvieną užsukusį į sodybą iš devynių lamų būrio pirmiausia pasitinka balta alpaka, vardu Barbė. Apuosto ji žmogų kišdama snukutį kuo arčiau veido. Tiesa, reikia būti atsargiam: jei nepatiksi, gyvūnas gali apspjauti, o jei ne taip paglostysi, gali spirti. Tačiau taip nutinka retai. Augintiniai jaučiasi saugūs, nes yra mylimi, tad žmonės jiems nekelia baimės. „Barbei niekada negana dėmesio. Pamačiusi, kad yra fotografuojama, ji atsigula tarsi prašydama su ja įsiamžinti, – pasakojo Elena. – Barbė net žino, kur baigsis ekskursija, tad kol apeiname paukščius, ji jau būna pasirengusi dar vienai fotosesijai kitoje sodybos vietoje.“

Pasak šeimininkės, šios alpakos gyvenime dabar laimingiausias etapas. Kai Barbei sueis dveji metai, ji bus sukergta ir net vienuolika su puse mėnesių lauksis jauniklio. „Įsivaizduokite – visą gyvenimą nėščia. Dabar suprantu, kodėl šie gyvūnai tokie brangūs. Už besilaukiančias alpakų pateles prašoma poros tūkstančių eurų. Kainą lemia ir plauko kokybė. Kuo jis plonesnis, tuo gyvūnas brangesnis“, – aiškino Elena.

Ypatingas turtas

Pirmas tris alpakas Vėbros pirko Lenkijoje. Iš pradžių visa trijulė buvo laikoma kartu, tačiau kai patelės buvo atskirtos nuo patinėlio, vardu Lenkiukas, vienas likęs „vyriškis“ patyrė stresą – ėmė bliauti, blaškytis. „Alpakos – bandos gyvūnai. Jos negali gyventi po vieną, todėl turėjome važiuoti į Vilkaviškį vienišam Lenkiukui pirkti draugo. Taip jau nutiko, kad parvežėme juos net du – Margutį ir Ryžiuką. Iš pradžių patinėliai kreivai žiūrėjo vienas į kitą, bet vėliau apsiprato, o dabar kuo puikiausiai sutaria“, – pasakojo Elena. Trijulė, kaip ir kitos alpakos, pešioja šieną, kremta kombinuotuosius pašarus, ragauja obuolių, mėgsta morkas. Pasnigus šie gyvūnai sekioja šeimininkus ir prašo skanesnio kąsnelio.

Veisiant alpakas ir norint išvengti paveldimų ligų, svarbu atsekti trijų kartų giminystę. Vėbroms gydyti gyvūnų kol kas neprireikė. „Mus konsultuoja puiki veterinarijos gydytoja Jurgita Autukaitė, kurios specializacija – alpakų gydymas“, – sakė pašnekovė.

Moteris parodė itin vertingą turtą – pirmąją vilną. Kol kas jos per mažai, kad būtų galima verpti. Kadangi kiekvieno gyvūno plaukas kitoks – skiriasi ne tik spalva, bet ir storis, – maišyti alpakų vilnos negalima, tad teks augintines kirpti dar ne kartą ir sukaupti daugiau jų kailiuko. „Mes stengiamės kirpti gražiai. Juk gyvūnas apkirptas turės vaikščioti visus metus. Samdome išmanantį savo darbą meistrą. Labai svarbu nukirpti laiku, nes pavėlavus tai padaryti gali imti šusti pažastų oda“, – sakė Tadas.

Nemėgsta šalčio

Per keletą metų Vėbrų ūkyje užaugo ir nemažas pulkas stručių. Trys afrikiniai stručiai – ypač smalsūs. Kol fotografavome Eleną, Tadą ir Barbę, vienas jų bandė nukniaukti ūkininko kepurę. Didžiulis pulkas nandų – stručių, kilusių iš Lotynų Amerikos, – išleisti pasilakstyti į aptvarą lauke mosavo sparnais, suko ratus ir džiaugėsi šykščia rudens saule.

„Norint uždirbti iš stručių auginimo reikia jų turėti labai daug, sudaryti sutartis ir garantuoti produkcijos tiekimą. Mes šiuos paukščius auginame sau“, – teigė Tadas. Pasak T.Vėbros, šie sparnuočiai nemėgsta šalčio ir drėgmės, todėl žiemą juos būtina apgyvendinti šiltai. Stručių negalima laikyti ant betonuotų grindų, svarbu pasirūpinti, kad jiems po kojomis būtų smėlis ar žvyras. Egzotiški sparnuočiai labiausiai mėgsta žolę, taip pat minta avižomis, obuoliais, morkomis, kopūstais. Kombinuoti lesalai jiems nepatinka. Smalsūs paukščiai gali stipriai nukentėti prariję ką nors netinkamo. Viena patelė Vėbrų ūkyje nugaišo, nes nurijo keletą vinių. „Reikia stebėti, kad stručiai negulėtų ant šaltos žemės, nes gali susirgti sąnarių uždegimu. Pasilakstė truputį ir tegul lenda po stogu“, – aiškino Elena.

Įdomi kompanija

Palesinusi retų veislių vištas, aprodžiusi povus, šeimininkė pakvietė paėjėti prie tvenkinio ir paganyti akis į dideles baltas cholmogorų žąsis, vaikštinėjančias kartu su Indijos bėgikėmis, vadinamosiomis butelinėmis antimis. Pamačiusios žmones jos iš karto puolė gagenti. Čia pat netikėtai iš urvo išlindo nutrija ir pūkštelėjo į vandenį. „Teritorija apibetonuota, tad pabėgti nutrija negali, kita vertus, kur ji dėsis, juk yra įpratusi būti šeriama, čia gyvena kavalieriai, tad ir pabėgusi grįžta namo“, – sakė Tadas, aprodydamas specialiai vandens graužikams įrengtus gardus. Šiems gyvūnams, pasak jo, reikia vandens, kad galėtų išsivalyti kailį. Gardų sienas T.Vėbra padarė iš grūdinto stiklo, kitaip gyvūnai išliptų. Be to, tokios aptvaro sienos saugo nuo žiurkių, kurios mielai pasivaišintų nutrijoms duodamu pašaru.

Vertingoji uodega

Pasak Tado, pati vertingiausia nutrijos kūno dalis yra uodega. Žinoma, ne dėl skonio. „Nutrijos keliamos tik už uodegos. Tuomet gyvūnas kabo žemyn galva ir negali įkąsti. Būtent todėl uodega tokia vertinga“, – pakėlęs nutriją aiškino ūkininkas. Elena šypsojosi prisiminusi, kaip jai pirmą kartą teko gaudyti iš gardo pasprukusį graužiką. „Stvėriau už uodegos ir pirmyn“, – juokėsi moteris. Išgirdusios žmones nutrijos smalsiai kėlė snukučius, laukė kokio skanėsto. Vienos jau buvo su mažyliais, kitos laukėsi. Žvelgdama į gražias mažylių vadas Elena prisiminė nutriją vardu Marytė, kurią, nugaišus mamai, maitino pienu iš pipetės. „Marytė vaikščiodavo iš paskos, atplaukdavo pašaukta vardu. Jei ne vėjo nupūstas bučius, kuriame ji įstrigo ir žuvo, būtų ilgai šeimininkavusi mūsų kieme. Net nepagalvodavome, kad kiti bijodavo laisvai po kiemą vaikščiojančios nutrijos. Beje, kai mūsų nebūdavo, ji pasitikdavo svečius prie vartų“, – pasakojo pašnekovė.

Parplukdo į krantą

Elena jau 15 metų neabejinga ir landsyrų veislės šunims. Ji – viena iš nedaugelio šios veislės veisėjų Lietuvoje. Ir dabar Vėbrų sodyboje vieši iš Švedijos atkeliavęs veislinis patinas. Moteris papasakojo, kad beveik prieš 200 metų didelius juodos ir baltos spalvų šunis išveisė Niufaundlande gyvenantys žvejai. Šie keturkojai padėdavo žvejams ištraukti iš vandens žuvų tinklus, gelbėdavo skęstančius žmones. „Kai mūsiškiai puola į vandenį paskui mane, užsilipu kuriam ant nugaros ir būnu parplukdyta į krantą“, – šypsojosi Elena.

Landsyrus veisti nelengva, tačiau moteris neketina jų atisakyti. „Mūsų ūkiui netiktų aviganiai, nes jie imtų daryti tvarką, vaikyti, varyti į krūvą gyvulius. Landsyrai to nedaro. Nedorų ketinimų turintys žmonės mūsų šunų privengia, o bičiuliai jų draugijoje gali būti ramūs, nes landsyrai labai draugiški ir protingi šunys“, – sakė Elena. Žmonai pritarė ir Tadas bei pridūrė, kad sodyboje būtina turėti sargų ir grėsmingai atrodantį šunį.

Priima visus

Miestiečius Vėbras beveik prieš penkiolika metų užbūrė gyvenimas gamtoje. Dabar į sostinę jie važiuoja retai. „Visa gyvastis ūkyje prisitaikė prie mūsų gyvenimo ritmo. Tikrai nesikeliame vos prašvitus. Palesiname ir pašeriame visus vėliau vakare, tada ryte galime ilgiau pamiegoti“, – sakė Elena. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Vėbrų sodyba idealiai tiktų kaimo turizmui, tačiau šiuo verslu čia neužsiimama. Pasak šilkografijos menininko T.Vėbros, sodyba skirta šeimai, o jei kas atvyksta į svečius, yra mielai priimamas. Žinoma, didžiausias džiaugsmas išvysti įvairių gyvūnų ir paukščių būna vaikams. Vėbrų anūkai – pradinukai, tačiau vienas jų –Tadas jau žino, kad seks senelio pėdomis. Užaugęs bus dailininkas-ūkininkas.

Rekomenduojami video