LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Sukūręs per šimtą įsimintinų vaidmenų teatre, kine ir televizijoje, garbaus amžiaus sulaukęs ir sunkių gyvenimo išbandymų patyręs aktorius Rimgaudas Karvelis jau nebevaidina, tačiau iki šiol gyvena aktyvų, kūrybingą gyvenimą. Neseniai išleistas iš ligoninės, jis mažiausiai nori kalbėti apie ligas – pasakoja apie savo kasdienybę, pomėgius ir kūrybinius planus. Jaunimo teatro metraštininku vadinamas teatro veteranas džiaugiasi, kad gali tęsti prasmingą darbą – kurti dokumentinio filmo apie Valstybinį jaunimo teatrą tęsinį.
Pasibaisėjo slaugos ligonine
Sausio pradžioje aktorius grįžo iš slaugos ligoninės, kurioje galėjo gulėti keturis mėnesius, bet iškentė tik dvi savaites.
„Gruodį dešimt dienų gulėjau Santaros klinikose, mane „paremontavo“ ir išrašė namo. Ten gera ligoninė, puikūs gydytojai, veiksmingas gydymas. O prieš Kalėdas draugai man pasiūlė gultis į slaugos ligoninę – kad per šventes nelikčiau visai vienas. Maniau, gausiu vienvietę palatą, bet mane paguldė į ankštą trivietę tarp dviejų sunkių ligonių: vienas vos gyvas, o kitas naktimis taip rėkė iš skausmo, kad negalėjau užmigti net su migdomaisiais. Ir maistas ten labai neskanus, aš pats daug skaniau pasigaminu. Man viduriai sustreikavo nuo tų košių ir makaronų, tų beskonių kotletų... Ir jie manęs negydė, jokių lašelinių, nieko, o tabletes ir namie galiu išgerti. Skambinu draugams, sakau: „Vyrai, gelbėkit, aš čia numirsiu arba išprotėsiu vien nuo tų vaizdų...“ Pabuvau slaugos ligoninėje tik trylika dienų ir grįžau namo. Daugiau jokių slaugos ligoninių, jei jau bus lemta mirti, tai mirsiu namuose“, – į ateitį ramiai žvelgia aktorius.
Už viso gyvenimo nuopelnus R.Karvelis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Asmeninio archyvo nuotr.
Šeštas filmas apie teatrą
Teatro veteranas džiaugiasi, kad grįžęs į namus gali tęsti savo svarbiausią pastarųjų dešimties gyvenimo metų darbą – dokumentinių filmų ciklą apie Valstybinį jaunimo teatrą. Net 40 metų vaidinęs šiame teatre, aktorius pamėgo filmuoti ir fotografuoti savo kolegas. Iš pradžių – mėgėjiškai, vėliau jo filmavimo kameros įamžinti siužetai ir nuotraukos virto dokumentiniais filmais ir parodomis. R.Karvelis sukūrė jau penkis dokumentinius filmus apie penkis šio teatro veiklos dešimtmečius.
„Dabar kuriu šeštąją dalį, kuri vadinsis „Teatras, nustebinęs pasaulį“ – apie Jaunimo teatro užsienio gastroles bei dalyvavimą tarptautiniuose teatro festivaliuose. Tai bus filmas apie 1984–1994 metų Eimunto Nekrošiaus režisuotus spektaklius. Laimė, kad vaidinau jo spektakliuose „Pirosmani, Pirosmani“ ir „Dėdė Vania“, kuriuos rodėme 30 šalių, galima sakyti, tuos dešimt metų mūsų trupė gyveno užsienyje. Turiu prifotografavęs tūkstančius nuotraukų, prifilmavęs daug valandų medžiagos: tai spektaklių ištraukos, aktorių kasdienybė, susitikimai su teatrologais, interviu užsienio spaudai, priėmimai, banketai... – naujo filmo idėją atskleidžia filmo autorius ir režisierius. – Šiam darbui jau ne pirmą kartą gavau stipendiją, bet ją turiu dalytis su savo pagalbininkais – montažo režisieriumi Vidmantu Gaigalu bei techniniu montuotoju ir garso režisieriumi Deiviu Serapinu.“
Knygos, filmai, loterijos
Žiemą, kai gatvės slidžios, aktorius retai išeina iš namų. Laiką leidžia skaitydamas knygas, žiūrėdamas televizorių, naršydamas internete. Sekcijos lentynose matau daugybę istorinių, biografinių, prisiminimų knygų apie žymius politikus: Antaną Smetoną, Stasį Raštikį, Valdą Adamkų ir net Adolfą Hitlerį, kurį R. Karvelis labai sėkmingai yra suvaidinęs Klaipėdos teatre. Bet įdomiausia jam skaityti apie kolegas aktorius, režisierius, su kuriais dirbo, vaidino, draugavo – Povilą Gaidį, Galiną Dauguvietytę, Ferdinandą Jakšį, Juozą Meškauską, Henriką Kurauską, Vytautą Paukštę, Regimantą Adomaitį, Joną Gricių, Donatą Banionį...
S.Vosyliaus režisuotame LRT seriale „Giminės. Po 20 metų“ – Petras Dimša, R.Karvelis, Gediminas Girdvainis.
„Pastaruoju metu nėra laiko skaityti – reikia filmą pabaigti. Atsigaunu, kai „You tube“ randu gerų humoro laidų, prisijuokiu, bet dabar mažai yra gero humoro. Nepraleidžiu ir krepšinio bei futbolo varžybų. Jaunystėje buvau Vilniaus jaunučių futbolo rinktinės žaidėjas ir kapitonas, esu didelis futbolo gerbėjas. O aktoriumi tapau, nes išsisukau koją, – kvatoja buvęs futbolininkas. – Į teatrą retai nueinu, bet mėgstu gerus filmus, neseniai žiūrėjau amerikiečių serialus apie Einšteiną, dailininką Pikasą. Man dokumentiniai labiau patinka nei meniniai, nes pasakojama tiesa.“
Aktorius neslepia turintis silpnybę loterijoms: „Visada žiūriu „Teleloto“ – prisiperku loterijos bilietų, braukau skaičiukus, apima azartas. Ir man sekasi – daug kartų esu išlošęs net stambių sumų – ir litais, ir eurais. O kartą su kolegomis būdami užsienyje nuėjome į kazino – man visai nesisekė nei su rulete, nei su automatais, o štai Džiugas Siaurusaitis kelis tūkstančius išlošė. Daugiau nesilankau kazino.“
Didžiausia gyvenimo tragedija aktorių ištiko prieš ketverius metus, kai neteko sūnaus Naglio.
„Mudu buvome labai artimi, gražiai bendravome, susitikdavome kiekvieną sekmadienį, kalbėdavomės apie viską. Jo sūnus Laurynas, mano anūkas, gyvena užsienyje. Naglis buvo talentingas dailininkas, puikių jo paveikslų yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje. Režisierė Aistė Stonytė dabar stato filmą apie mano sūnų, džiugu, kad jis nebus pamirštas. Ir aš kartais užsinoriu paišyti, turiu pripiešęs paveikslų, bet nelaikau jų dideliu menu, teplioju savo malonumui“, – aktorius atneša parodyti šūsnį vatmano lakštų su originaliais, spalvingais piešiniais, kuriuose – teatras ir jo žmonės.
R.Karvelis apgailestauja, kad LRT nefilmuos naujų žiūrovų mėgstamo serialo „Giminės“ serijų, jame vaidino daugybė senosios kartos aktorių.
„Daugiau kaip šimte „Giminių“ serijų suvaidinau Marijaną Sigismundą. Apsidžiaugėme, kad režisierius Saulius Vosylius su scenarijaus autoriumi Broniumi Bušma ketina filmuoti serialo tęsinį, deja, atėjo nauja LRT vadovė ir nusprendė, kad tęsinio nebus“, – apgailestavo aktorius.
R.Karvelis – Vyskupas Italijos ir JAV filme „Nebijok. Jono Pauliaus II gyvenimas“.
Nenorėjo vesti net jaunesnės
Prieš kelis dešimtmečius išsiskyręs su žmona, aktorius jau kelis dešimtmečius mėgaujasi vienatve.
„Aš taikiai išsiskyriau su savo žmona Aldona, mudu iki šiol gražiai bendraujame. Tiesiog esame labai skirtingi žmonės: ji – valdinga, ūkiška suvalkietė, o man rūpėjo tik teatras. Tarkim, ji vis norėjo butą remontuoti, o aš remonto negaliu pakęsti. Va, matote, sienas apkabinėjau kolegų ir savo nuotraukomis bei paveikslais – kam man tie nauji tapetai. Man ir taip gerai. Aš visada nusileidžiu moterimis, nenoriu su jomis pyktis. Aldonai labai pasisekė, ji gavo labai puikų vyrą, įsikūrė kaime, pasistatė namą, paveldėjo žemės iš senelių, gyvena ūkiškai, kaip ir norėjo. Su jos dabartiniu vyru Andriumi esame geri draugai. Jis mane aplanko. Aišku, po skyrybų draugavau su keliomis moterimis. Buvo tų meilių, keisčiausia, kad prie manęs jaunos lindo – penkiolika, dvidešimt metų jaunesnės, bet kai jos imdavo spausti, kad jas vesčiau, pasakydavau: „Galim draugauti, mergaitės, bet net nesitikėkite, vestuvių nebus“, ir draugystė baigdavosi, – atskleidžia pikantiškų detalių užkietėjęs viengungis. – Užteko man vienos žmonos. Didžiausia mano meilė – teatras. Man patinka gyventi vienam, nors kartais nelengva – turėjau tų operacijų, gulėjau ligoninėse. Kai blogai jaučiuosi, paskambinu draugams, atveža man maisto. Bet visai nenoriu, kad su manimi gyventų kokia moteris ir slaugytų. Būdamas vienas, ką noriu, tą ir veikiu, nereikia prie nieko taikytis. Kai su žmonėmis bendrauju, būnu linksmas, mėgstu humorą, o šiaip esu nuoboda, neįdomus. Nebijau mirti vienas. Kaip Dievulis norės, taip ir bus.“
Geri ir blogi režisieriai
Teatre ir kine sukūręs per šimtą vaidmenų, už viso gyvenimo nuopelnus R.Karvelis buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.
„Režisieriai Dalia Tamulevičiūtė ir Eimuntas Nekrošius buvo puikus tandemas, dėstytoja ir mokinys. Jie sukūrė Jaunimo teatrą, kuriame vaidino Tamulevičiūtės dešimtukas ir mes, senoji karta: Rolandas Butkevičius, Algirdas Grašys, Nijolė Gelžinytė, Ferdinandas Jakšys, Saulius Siparis, Laima Štrimaitytė, Elvyra Žebertavičiūtė... Visi buvome kaip šeima. Dar prie Algirdo Latėno teatras buvo šeima, – nostalgiškai kalba aktorius. – Per gyvenimą dirbau gal su 60 kino, teatro ir televizijos režisierių. Galiu pasakyti: geriausi yra Rimas Tuminas, Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas. Ir Algirdą Latėną aktoriai labai giria. Jis niekada nepyksta, dirba žmogiškai, gražiai. O Eimuntą aktoriams buvo labai sunku suprasti. Jis buvo genijus, turintis savo filosofiją, savo matymą. Įstatydavo artistą į rėmus, bet taip įstatydavo, kad iš jų neiškrisi, jei net ir blogiau suvaidinsi. Bet Nekrošius mažai kalbėdavo. Perskaitome pjesę ir jis sako: „Pabandyk taip, jei neišeina – pabandyk kitaip. Jeigu ir kitaip neišeina – baikim repeticiją, gal rytoj sugalvosiu...“
O labiausiai man patiko, kaip režisuoja Povilas Gaidys ir Dalia Tamulevičiūtė – pagal Marijos Knebel sistemą. Pirmiausia suvaidiname atskirus pjesės epizodus su savo tekstu. Perprantame charakterius, tik vėliau repetuojame visą spektaklį, mokomės pjesės tekstą.
Oskaras Koršunovas labai talentingas, visuomet dega, trykšta idėjomis ir energija. Neseniai jis puikiai pastatė „Tartiufą“ – naujai, moderniai, nors pjesė parašyta prieš kelis šimtus metų. Per savo gyvenimą mačiau daugybę šios pjesės pastatymų. Dauguma režisierių Tartiufą daro tragiku, jam blogai baigiasi, o pagal Koršunovą visą pasaulį valdo tartiufai, Seime sėdi tartiufai, jie laimi. Pamenu, kaip Juozas Rudzinskas sukūrė groteskišką Tartiufą – storą, negražų, bet labai juokingą.
Aktorius prasitaria, kad negalėtų dirbti su režisieriumi despotu, bet jo karjeroje tokių nebuvo. Štai Juozas Miltinis buvo geras režisierius, bet žiaurus tironas.
„Su Miltiniu susipažinome, kai vaidinome filme „Žingsniai naktį“. Išgerdavome vyno, plepėdavome, kartą padainavau prancūzišką dainą, – ir R.Karvelis čia pat uždainuoja prancūziškai. – Tik šitą vieną dainą temoku, bet Miltinis sužavėtas rėkė: „Apsišiksiu, va čia tai artistas, moka prancūziškai, o jūs visi lavonai, prancūzų kalbos nemokate.“
Aktorius nesiskundžia atmintimi, tačiau prisiminimų knygos, nors ir draugų raginamas, kol kas neplanuoja rašyti – nėra laiko. Gal vėliau, kai pabaigs filmą...
