Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Aktorė A.Metalnikova: „Imu ir padarau, įrodau, kad esu verta vaidmens“

Su Rusų dramos teatro aktore Aleksandra Metalnikova susipažinau seniai, tuomet, kai ji su puikia daina ir žaviu akrobatiniu salto pergalingai įžengė į „X faktoriaus“ finalą. Šviesiaplaukė baltai vilkinti Aleksandra taip atvirai ir nuoširdžiai šypsojosi, kad nemylėti jos buvo tiesiog neįmanoma… Ji dalyvavo ne viename televizijos projekte, o šį rudenį, jei niekas nepasikeis, taps viena iš laidos „Muzikinė kaukė“ dalyvių.

Susitikome pasikalbėti ne vien apie tai – labiau rūpi jūsų, pagrindinės Rusų dramos teatro bei kino aktorės, patirtis. Štai spektaklyje „Rusiškas romanas“ turbūt ne mane vieną maloniai nuteikė jūsų sukurta romantiškoji Kiti…

Vaidmuo įdomus. Kiti – tai jaunoji Sofija, genialaus rusų rašytojo Levo Tolstojaus žmona. Ji – antroji Kiti mano gyvenime. Pirmąją Kiti – Ščerbackają – aš suvaidinau iš karto po studijų, 2005 metais. Tuomet režisierius iš Kijevo Eduardas Mitnickis režisavo spektaklį „Ana Karenina“, kurį iki šiol vaidiname. Kuriant šiandieninę Kiti man šiek tiek trukdė ankstesnioji, buvo sunku netempti jos su savimi, nes šįkart pasakojama visiškai kitokia istorija, taigi ir Kiti – kitokia. Labai kruopščiai dirbau su anuo charakteriu, o su šiuo… Čia man reikėjo įdėti pastangų, kad atsiribočiau nuo ankstesniojo vaidmens.

Kokia šiandienos Kiti?

Galbūt kažkuo panaši į mane. Iš aplinkinių girdžiu – trapi, moteriška, subtili, jautri, bet iš tikrųjų aš turiu stiprų charakterį, vidinę jėgą, pagal Zodiaką esu Šaulys. Verdu viduje ir ta vidinė jėga neleidžia susilaužyti stuburo.

Tolstojų šeimos gyvenimas, ypač Sofijos pasaulis, – ne vien tuometė rusų legenda, panašias šeimos istorijas išgyvena daugelis moterų visais laikais…

Mąsčiau apie tai kurdama personažą. Daug moterų kenčia dėl savo vyrų silpnybių. Niekam ne paslaptis, kad Levas buvo neištikimas, o tai kiekvienai žmonai gali „nurauti stogą“. Juk ji pagimdė keturiolika vaikų, iš jų penkis palaidojo… Kaip visa tai reikėjo išgyventi? Jaunoji Sofija – mano suvaidinta Kiti, perskaičiusi dienoraščius apie kitas savo vyro moteris, pajuto tikrą pragarą sieloje. Kaip gyventi žinant, kur vyras semiasi įkvėpimo knygoms… O kiek daug šiandienos šeimose auga, bręsta tokių vaikų, kaip jaunesnysis Levas, pažeistas tėvo autoriteto, visą gyvenimą besistengiantis įrodyti, kad yra ne prastesnis už tėvą, kad jis – talentingas skulptorius.

Ar dukra Uljana rinksis aktorės kelią, nežinia. Asmeninio archyvo nuotr.

Auginate dukrą, ar jai taip pat nesvetimas teatras?

Uljanai eina dešimti metai. Ji nuo pat vaikystės labai artistiška, muzikali: ir šoka, ir dainuoja, gabi kalboms – kartais pažeria tikrų kalbos perliukų. Vardas Uljana – senas, slaviškas, reiškiantis laimę. Aš tikiu, kad vaikas bus laimingas. Nežinia, ar rinksis aktorystę. Nors... Šį pavasarį ji su manimi nusifilmavo filme „Laisvės kaina. Sąjūdis“. Patiko abiem. Mano herojė filme – dramatiška. Kagėbistas, pasinaudodamas proga, kad moters vaikas ligoninėje, o ji neturi pinigų brangiai kainuojančiai operacijai, manipuliuodamas vaiku, priverčia motiną su juo gyventi. Ji stengiasi ištrūkti… Žodžiu, gyvenimiška situacija.

Jūsų vardo Aleksandra reikšmė – gynėja? Ar jaučiate vardo įtaką?

Aš nuo vaikystės nepakenčiu, kai puolami silpnesni, nepakenčiu neteisybės. Kaimynystėje gyveno mergaitė žvairomis akimis, ji nuolat užkliūdavo kiemo vaikams. Kartą pamačiau, kaip viena mergaitė ją plaka dilgėle. Pribėgusi atėmiau ir ta pačia dilgėle uždrožiau skriaudėjai. Žinoma, paskui mane jau gainiojosi jos motina... Man buvo penkeri, kai šeima iš Sankt Peterburgo atsikraustė į Visaginą. Tėvelis atominėje elektrinėje dirbo prie transformatorių, mama užsiėmė remonto darbais. Jis anksti, būdamas 40-ies, iškeliavo Anapilin. Tai buvo puikus žmogus, mylėjo gyvenimą, mus. Mama liko Visagine, tiesa, šiuo metu ji Sankt Peterburge prižiūri ne visai pajėgią močiutę. Kartais aplanko mus Vilniuje, kai atvyksta pasitikrinti sveikatos, mat sirgo reta kraujo vėžio liga, kurią mums pavyko įveikti.

Kas lengviau – filmuotis ar kurti vaidmenį teatro scenoje?

Tai skirtingi darbai. Teatre svarbu vaidinti kuo plačiau, energingiau, garsiau. Kine – kuo natūraliau, subtiliau, jokių energingų mostų, turi kalbėti veidas, akys. Man patinka dirbti kine, filmavimo aikštelėje kitokia atmosfera, kitokia savijauta, savivertė. Teatre spektaklis statomas mėnesį ar daugiau, o kine viską turi padaryti čia ir dabar. Namie apmąstai personažo charakterį – koks jis, kaip kalba, juda, ką mąsto, kokie jam būdingi gestai, žingsniai – o viską įgyvendini aikštelėje. Režisierius pataisys, jei kas nors negerai.

Geriausios aktorės vardą jūs pelnėte už vaidmenį monospektaklyje „Vienišo žmogaus balsas“ pagal Svetlanos Aleksijevič knygą „Černobylio malda“. Jame taip jautriai atskleidėte dviejų žmonių meilę katastrofos fone…

Šį spektaklį kūrėme drauge su kurso draugu Vladimiru Dorondovu. Jis režisavo, aš vaidinau. Medžiaga labai sunki, repeticijos – įtemptos, režisierius reikalavo ypač jautrios vaidybos – spektaklio metu aš ne pasakoju, kas buvo prieš dešimtmetį, bet visa tai išgyvenu scenoje, tarsi veiksmas vyktų dabar. Mano personažo – Liucijos – našta tokia sunki, kai visa tai išgyveni šią akimirką, žiūrovas įtraukiamas į išgyvenimų sūkurį. Vaidybos nevalia nei perspausti, nei, atvirkščiai, per mažai įsigyventi, reikia didelio profesionalumo.

Eidamas Šv. Jokūbo keliu pasitikrini ir savo jėgas, ir draugystę. Su draugu aktoriumi Telmanu Ragimovu. Asmeninio archyvo nuotr.

Tai yra vienas iš stipriausių net kelių festivalių spektaklių. Publika reagavo taip emocingai – pusė salės verkė... Ar nesisapnuoja naktimis kuriami vaidmenys?

Jei labai įtemptai dirbu ir nuolat apie tai mąstau, kartais, žinoma, susapnuoju darbą, bet tikrai nepabundu kaip kokia nors Tatjana ar Liucija… Aš visuose vaidmenyse jaučiuosi gerai. Nesakau, kad nebūna pasipriešinimo. Kurdama šį vaidmenį esu ne sykį dejavusi: tai ne mano, man per sunkus vaidmuo, nepajėgiu, nenoriu, negaliu...

Kurdama Gonerilę („Karalius Lyras“), taip pat kankinausi, mano vidus priešinosi, gal kad tai neigiamas personažas, tokio iki tol neteko vaidinti. Buvo be galo sunku perprasti moterį užvaldžiusį pyktį, prašiau atimti iš manęs vaidmenį, bet režisierius Jonas Vaitkus pasakė: „Tu padarysi.“ Ir galiausiai aš susidraugavau su vaidmeniu.

Ko reikia tokiu atveju? Surasti savyje pykčio, agresijos, aistros, pavydo?

Ten tiek visko daug, galbūt manyje šios emocijos nėra išvystytos, nes aš labai retai rodau pyktį, o čia turėjau užauginti būtent tokią emociją. Spektaklyje „Vienišo žmogaus balsas“ norėjau save išbandyti, ar pajėgsiu pati viena visą valandą išlaikyti susikaupusį žiūrovą. Ir čia režisierius nenusileido: darom, tau pavyks. Būna, kartais, kai kas nors neišeina, nepavyksta, nuleidžiu rankas, bet išnyra vidinis nepasitenkinimas – ką darai, kodėl nuleidi rankas, tai ne tavo charakteriui, susiimk... Imi ir padarai, įrodai, kad esi verta to vaidmens, o vėliau apsidžiaugi, kad nepasidavei.

Kai pajuntate publikos reakciją, ar ji jus veikia ir kaip?

Pamenu, vaidinau Utenos festivalyje, didžiojoje scenoje, salėje sėdėjo gal 350 žiūrovų. Ir buvo tokia mirtina tyla, kad girdėjau prožektorių tylų zyzimą… Paskui perskaičiau vienos žiūrovės atsiliepimą, kad ji po spektaklio kelias valandas negalėjo ištarti nė žodžio, taip labai ją paveikė veiksmas… Žinoma, tas pats reiškinys visus veikia skirtingai, kiekvienas į teatrą ateina pasiimti savo.

Ką dar veikiate be darbo teatre, gal sportuojate?

Darbų krūvis – didelis, sportuoti, deja, ne visada užtenka laiko. Atostogų metu praėjusią vasarą su draugu išbandėme Šv. Jokūbo kelią, per keturiolika dienų nuėjome apie 400 kilometrų. Man labai patiko, nors ir kojas skaudėjo, ir raumenis, ir karštis svilino. Gavome tokį stiprų energijos užtaisą, kad, atrodė, kalnus galime nuversti. Eini, mąstai, ir tave vis užlieja nauja energijos banga. Neįtikėtina! Buvo dienų, kai ėjome atskirai, nes abiem norėjosi pabūti po vieną, ir vėl kitokie įspūdžiai. Kiek daug gauni ir iš gamtos, ir iš kitų piligrimų! Vėjas pučia, saulė danguje, tu jauti aplinką, kvapus, girdi visus garsus... Kada nors galbūt nueisime ir visą kelią – 800 kilometrų, jis sunkesnis, vingiuoja per kalnus. Iš vienos pusės vandenynas, iš kitos – kalnai…

Ar esate patenkinta savo gyvenimo keliu?

Gyvenimas – tai vingiuotas kelias, bet, manau, viskas susiklostė taip, kaip turėjo būti, tikiu likimu ar režisūra iš aukštai. Buvo lemta, matyt, susieti gyvenimą su scena, nors nei mąsčiau apie teatrą, nei lankiau kokį nors būrelį. Net nežinojau apie Muzikos akademiją, kurioje dėstoma vaidyba. O sužinojusi įstojau, baigiau Dalios Tamulevičiūtės kursą.

Vėliau vos pradėjusią dirbti Rusų dramos teatre pradėjo kamuoti abejonės – svarsčiau, ar vykti į Sankt Peterburgą, ar likti čia. Kažkokia vidinė krizė užpuolė, juolab kad kurstė giminės Rusijoje: ko tu ten sėdi viena, atvažiuok, didelėje šalyje daugiau galimybių. Nuvažiavusi į Sankt Peterburgą netgi išdrįsau užeiti į „Aleksandrinką“ (Rusijos valstybinis akademinis A.S.Puškino dramos teatras). Buvau ryžtingai nusiteikusi prisistatyti vadovui Valerijui Fokinui. Deja, sekretorė pasakė, kad jis išvykęs į Maskvą. Taip pasibaigė mano bandymai, aš likau Vilniuje ir dėl to visiškai nesigailiu. Myliu savo miestą ir savo žiūrovą.

Rekomenduojami video