Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Aiškiaregė tebedėlioja vertybių mozaiką

Anykščiuose gyvenanti bioenergetikė Sveta Smertjeva – profesoriaus Vytauto Landsbergio bendravardžio sūnaus dokumentinio filmo „Dabar ir mūsų mirties valandą“ herojė. Prieš daugiau nei dvidešimt penkerius metus iš komos prabudusiai moteriai gyvenimas tarsi nusidažė kitomis spalvomis. Šiandien Sveta ne tik pati jaučia gyvenimo pilnatvę, bet ir ja dalijasi su kitais.

Kursuose, seminaruose kalbate apie laimę, siekiate, kad žmonės būtų laimingi. Ar esate laiminga pati?

Laimę kiekvienas žmogus suvokia savaip. Bendraudama su ligoniais pastebiu, kad jiems laimė – ryte pakilti iš patalo, išvysti dienos šviesą ar išgirsti garsus. Laimė – būsena, pasireiškianti įvairiais jausmais. Aš dažnai jaučiuosi laiminga. Kartais užtenka žvilgtelėti į mėlyną dangų, saulės spinduliu nušviestą medį...Tiesiog pasijausti gamtos dalimi. Ir tada apima nežemiškas pilnatvės jausmas. Laimė ir yra pilnatvės santykis su savimi, nes niekas kitas tavęs negali padaryti laimingo, kol tu pats tos būsenos neatrasi. O pats laimės pojūtis – labai subtilus, asmeninis, paslaptingas.

Kada pajutote vidinę pilnatvę?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad esu išrinktoji, kad Dievas mane išsirinko ir padovanojo man pilnatvę. Ilgai jos ieškojau. Ir dabar tebeieškau. Negaliu pasakyti, kad jau viską pasiekiau ir viską žinau. Tik eidama kartu su kitais žmonėmis savyje atrandu vis daugiau pilnatvės. Tik padėdama kitam padedu sau.

Nežinau, ar tai, kad patyriau klinikinę mirtį, galėčiau pavadinti sėkme. Pabudusi iš komos ir išgyvenusi Dievo artumą, esu gyvenimui dėkinga už šią patirtį. Būdama paribio būsenos išgyvenau absoliučią Dievo meilę, kuri nieko nesmerkia. Jaučiausi tokia mylima ir laukiama, kad buvo itin sunku grįžti į gyvenimą. Sunku dar ir todėl, kad pasaulis – nesubtilus ir grubus. Tuomet supratau, kad subtilumą turiu savyje. Jį daugelį metų kaip skrynioje laikiau uždariusi savyje ir nesinaudojau nei pati, nei kitiems leidau tai daryti.

Kaip manote, kodėl gyvenimas jums atsiuntė tokį išbandymą? Turėjote sustoti ir tarsi pradėti gyvenimą iš naujo. Galbūt per daug skubėjote, per mažai mylėjote save?

Iš tikrųjų, matyt, skubėjau ir galvojau, kad galiu išgelbėti visą pasaulį. Šis vidinis idealistinis požiūris buvo tarsi mano poreikis. Matyt, todėl, būdama gera mergaitė, o pagal profesiją – akušerė, nuolat visiems padėdavau.

Tuo metu Maskvoje baigiau ir bioenergetikos kursus, kurie mane labai sužavėjo. Man atrodė, kad dabar aš išgydysiu ir išgelbėsiu visą pasaulį, tačiau neapskaičiavau savo jėgų. Dievas ir pagrūmojo pirštu. Nuo to momento santykis su Juo labai pasikeitė.

Pasikeitė ir visos vertybės, jos išsikristalizavo. Gal metams bėgant jos įgaus kitokį atspalvį? Aš negaliu teigti, kad gyvenime jau pasiekiau viską ir neturiu jokių tikslų. Dar tebedėlioju vertybių mozaiką. O pagrindinė vertybė – santykiai tarp žmonių.

Kaip keitėsi jūsų gyvenimas? Kokiu keliu pasukote?

Eidama paieškų keliu atradau dviejų Amerikos psichoterapeutų metodą, kurį pritaikiau dirbdama su energijomis. Energija yra visur, ji – gyva. Viskas keičiasi ir nieko nėra pastovaus. O kur mes nukreipiame savo dėmesį? Ar teisinga linkme? Tą suprasti man padėjo mano mokytojas, profesorius, psichologijos mokslų daktaras Sergejus Strekalovas iš Sankt Peterburgo.

Mokymai padėjo struktūrizuoti tai, ką intuityviai žinojau ir jutau. Tuomet atsisveikinau su gėrio ir blogio vertinimu, nes blogis ir gėris privalo egzistuoti. Tik pažindami tai, kas mums trukdo, atveriame kelius tam, kas mums padeda. Niekada nebūna padėties be išeities. Žmogui, kuris apimtas giliausios nevilties, atsiveria kitokios erdvės. Kol žmogus jų nepažįsta, jos baugina. Tačiau šis kelias yra labai įdomus. Dabar jaučiu gyvenimo skonį.

Gyvenimas – tai ne vien darna su savimi. Ar jūsų nevargina nuolatinis žmonių liūdesys, skauduliai, įvairios problemos?

Patyrusiems pilnatvės būseną, vienybę su savimi ir su aplinka, nebaisūs jokie debesys. Todėl net ir tada, kai iš po kojų pradeda slysti žemė, tvirtai žinau turinti savyje brangakmenį – tą būseną, kuri tikrai viską atlaikys. Seminaruose stengiuosi padėti žmonėms, įkvėpti juos eiti į priekį, tai itin svarbu būtent moterims, nes jos yra pilnatvės būsenos nešėjos. Tačiau moters prigimtyje iš tiesų yra labai daug liūdesio ir skausmo.

Ar jūsų neveikia negatyvios žmonių istorijos?

Išmokau nebijoti kitų žmonių pykčio, liūdesio, susierzinimo ir neprisiimti asmeninės atsakomybės už kito žmogaus būseną. Nešiojantiesiems savyje visas šias emocijas padedu prisiliesti prie kitokios būsenos.

Kaip jums pavyksta išlikti tokiai energingai? Iš kur semiatės stiprybės?

Kartais labai išvargina telefoniniai skambučiai. Suprantu, kad žmogui, prisilietusiam prie savęs, prasideda įvairūs procesai. Tuomet jam tarsi mažam vaikui reikia mamos, kad kas nors jį nuramintų, patartų. Žinoma, pasitelkiu kantrybę ir visuomet su jais kalbuosi.

Pati geriausiai pailsiu naktį, o jei dar ryte išsimaudau upėje ir atlieku įvairius savo ritualus, greitai pasikraunu ir energijos ilgam užtenka. Jei iš tikrųjų labai pavargstu, pasakau sau „Stop“ ir pabūnu tyloje. Valanda tylos padeda atkurti jėgas.

Ar moterims taip pat patartumėte daugiau laiko praleisti tyloje? Ar visiems tyla gelbėja?

Nelygu, ką vadinsime tyla. Kartais moterys užsisklendžia savyje. Tačiau tai nėra tyla, tai – vidinis dialogas. Jei žmogus yra intravertas, nepasitiki pasauliu ir kitais, tuomet neišsakytas mintis ir liūdesį reikėtų išrašyti, išpiešti ar išdainuoti. Svarbiausia – įvardyti savo pojūtį.

Taip pat patarčiau neskubėti bėgti pas gydytoją, kad išrašytų vaistų. Būtina įsiklausyti į save ir padaryti tai, ko labiausiai reikia: paverkšlenti, padainuoti ar pabraidyti vandens telkinyje. O gal nueiti po kontrastiniu dušu? Aišku, sąmoningos moterys supranta, kad rytas yra sakralus. Jos pabūna tyloje su savimi, su gėlėmis, pasisveikina su visu pasauliu. Ryte nerekomenduoju klausytis radijo, žiūrėti televizoriaus ar skaityti laikraščių. Geriau tiesiog paklausyti savo vidinio pasaulio, išgirsti, ką jis jums praneša. Bėgimas nuo savęs dar labiau sutelkia skausmą, liūdesį, nusivylimą, kuris vėliau pasireiškia ir fiziniame kūne.

Šiltuoju laikotarpiu visas neigiamas emocijas nuima žemė, todėl patarčiau pastovėti ant jos basomis kojomis. Galima ir sąmoningai paprašyti, kad ši būsena būtų nuimta. Tuomet atsiras erdvė visai kitiems dalykams. Mes, moterys, visos esame skirtingos, todėl būtina save patyrinėti. Svarbiausia – nesijausti auka, nesiaukoti dėl kitų, o būti savo gyvenimo karaliene.

Rekomenduojami video