LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Lietuvą alinančios karščių bangos užeina ir praeina, tačiau rytiniame pasienyje prasidėjusi afrikietiška vasara, panašu, tęsis ilgai. Karštymetis nesibaigs nei rudenį, nei žiemą: iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių plūstantys migrantai be didesnių kliūčių kerta Lietuvos valstybės, o kartu ir Europos Sąjungos, sieną.
Nutiesė naują kelią
Baltarusijos režimo į Lietuvą pumpuojamas nelegalių migrantų srautas didėja: kasdien pranešama apie Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) pareigūnų sulaikytas migrantų, neteisėtai kirtusių sieną, grupes. Per praėjusias dvi savaites pasieniečiai sulaikė 14 tokių grupių, tarp migrantų – Irako, Sirijos, Afganistano, Jemeno, Egipto, Somalio, Šri Lankos, Turkijos, kitų šalių piliečiai. Kilusios migrantų krizės mastas jau suprognozuotas. Valstybės gynimo tarybos posėdyje vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė pristatė tris galimus scenarijus: paties palankiausio atveju į Lietuvą iš Baltarusijos per parą atvyktų po 500 nelegalių migrantų, nepalankiausio – po 10 000. Jei pildytųsi blogiausias, vien per liepą į Lietuvą atvyktų 310 000 migrantų, o iki vasaros pabaigos šis skaičius padvigubėtų. Klausimas, kur apgyvendinti, kaip pamaitinti, saugoti, gydyti, pasirūpinti kitais kasdieniais 600 000 atvykėlių poreikiais, žinoma, tėra retorinis. Vyriausybė dabar akis į akį susidūrė ne su išgalvota, propagandine, o su labai realia grėsme nacionaliniam saugumui.
Prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė priminė, kad per 2015–2016 m. migrantų krizę Europos šalis kasdien pasiekdavo daugiau nei po 10 000 žmonių iš Afrikos ir Artimųjų Rytų. Taigi, dar yra kur stiebtis ir mums, ir Baltarusijos režimui, plačiai atvėrusiam savo sieną naujame nelegalios migracijos kelyje į ES. Tiesioginių lėktuvų reisų į Minską iš Bagdado, Stambulo, Beiruto, Dušambės, Taškento ir kitų Azijos bei Artimųjų Rytų miestų gali neužtekti norint kaip reikiant užtvindyti Lietuvą. Gali tekti organizuoti papildomus, telkti palei Lietuvos sieną sausumos keliais per Baltarusiją traukiančių nelegalių migrantų ordas. O kad jų vis daugės, abejoti neverta: proga, kad kokia nors valstybė Europoje plačiai atvertų savo sienas tranzitiniams „nelegalams“, pasitaiko retai.
Rūpinosi visi
Apie šią vasarą Lietuvoje kilusios pabėgėlių krizės priežastis ir tai, ar jos buvo galima išvengti, politikai bei ekspertai turbūt ginčysis dar ne vieną dešimtmetį, tačiau plačiajai visuomenei atsakymas, ko gero, aiškus: kaip šauksi, taip atsilieps. Galimos šios krizės pasekmės kelia didelį nerimą, bet dar labiau šokiruoja paaiškėjęs faktas, kad 30 metų Lietuvos Vyriausybės tautai sekė pasakas apie vis tvirtėjančią valstybės sieną, ypač įstojus į ES ir prisijungus prie Šengeno erdvės. Prezidentai, premjerai ir ministrai žodžiais rodė didžiulį dėmesį valstybės sienos apsaugai, vis primindavo, kad Lietuva yra atsakinga už vieno ilgiausių – 1 070 kilometrų – ES išorės sausumos sienos ruožo kontrolę. Žiniasklaidoje nuolat mirgėjo pranešimai apie valstybės sienos apsaugos sistemų diegimą ir modernizavimą, apie tam skirtus dešimtis milijonų eurų iš ES paramos lėšų bei valstybės iždo, apie šiuolaikiškas stebėjimo sistemas, apsauginę tvorą, apžvalgos įrenginius ir taip toliau. Valdžią bei politikus aptarnaujančių viešųjų ryšių šamanų pastangos daug ką įtikino, kad rytinė Lietuvos ir ES siena tokia tvirta, kad uodas snapo neprakiš. Tačiau netikėtai sužinojome, jog tikrovėje viskas priešingai: moderniomis sienos stebėjimo priemonėmis mūsų pasieniečiai kontroliuoja vos 38 proc. Lietuvos sienos su Baltarusija, kurios ilgis – 678,8 kilometrai. Apsauginė tvora įrengta tik pavieniuose sienos ruožuose. Maždaug 260 kilometrų sienos su Baltarusija dalį VSAT pareigūnai stebi patruliuodami su tarnybiniais šunimis: jei pasiseks aptikti į Lietuvą atėjusių sienos pažeidėjų pėdsakus, juos bus bandoma sulaikyti. Valstybės kontrolė, prieš dešimtmetį atlikusi VSAT auditą, atskleidė, ką tai reiškia praktikoje: antai 2008 m. iš 324 sienos pažeidimo atvejų 198, arba 61 proc., nebuvo operatyviai užkardyti, rasti tik sienos pažeidėjų pėdsakai. Belieka tikėtis, kad nuo to laiko Lietuvos sienos apsauga sustiprėjo, o ne suprastėjo.
Kaip bebūtų, nei pasieniečiai su šunimis, nei stebėjimo sistemos negali sustabdyti iš Baltarusijos plūstančių nelegalių migrantų, nes jie žino stebuklingą žodį „Asylum“ (angliškai „prieglobstis“). Jis veikia tikrai magiškai: vos įkėlę koją į Lietuvos teritoriją ir susidūrę su pasieniečiais, atvykėliai palydimi į saugią vietą, apklausiami, pamaitinami, apgyvendinami ir gali siųsti artimiesiems bei draugams žinutes, kad laimingai pasiekė ES. Su pabėgėlių krizė 2016 m. susidūrusių ES šalių patirtis parodė, kad nelegalius migrantus daugiau ar mažiau sėkmingai sustabdo tik aukštos spygliuotos vielos tvoros, ant kurių pakibę pabėgėliai periodiškai nupurškiami ašarinėmis dujomis. Tačiau Lietuvos pasienyje su Baltarusija tokios tvoros nėra, o premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė jos statybos idėją vertinanti skeptiškai: esą darbai pernelyg užtruktų, o veikti reikia jau dabar.
Neturėsim kur dėti
Rimantas Liepa, Nacionalinės pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas, dirbantis pasienyje nuo pat pirmųjų dienų, teigia žinantis atsakymą į klausimą, kodėl per 30 metų Lietuva neužsitvėrė nuo Baltarusijos aukšta tvora, kad pro ją nepralįstų sienos pažeidėjai.
„Vienas iš pagrindinių dalykų – tai, kad nebuvo tokios politinės valios. Mes daug kalbame, bet nedarome nieko, kas galėtų apsaugoti mūsų valstybę. Pagrindiniu priešininku buvo laikoma Rusijos Federacija, todėl pasienį pradėjo tvarkyti nuo tos pusės. Dabar ta valstybės sienos dalis faktiškai sutvarkyta. Grėsmės iš Baltarusijos tarsi nebuvo, jie savo sieną saugojo gana tvarkingai. Jeigu baltarusiai nenori, kad kas praeitų, tai praeinama jau labai sunkiai. Dabar, kai ta politika apsivertė Lietuvos nenaudai, Lukašenka meistriškai panaudojo Turkijos prezidento Erdogano šantažą: jeigu jūs su manim šitaip, tai aš jums parodysiu! Sienos nebesaugosiu, pabėgėlius gaudykit patys! Taip iš tiesų ir atsitiko: nepraėjo nė pusmetis, ir mes susidūrėme su rimtomis problemomis“, – sakė R.Liepa.
Pasak jo, gal ir ne visai profsąjungų reikalas lįsti į tokius dalykus, bet visi esame piliečiai, tad Lietuvos, o kartu ES bei NATO, saugumas turėtų rūpėti visiems. Esą pernai pasienio pareigūnų profesinė sąjunga dar kartą bandė perspėti apie grėsmę, bet niekas jos neišgirdo. „Ir taip metai iš metų – tokiam svarbiam reikalui niekada neatsiranda pinigų, o jų neatsiranda dėl to, kad nėra politinės valios. Kažkada pasakiau, kad traukinukas nuvažiavo, dabar reikia jį vytis. Ta siena jau turėjo būti pastatyta. Jei padalintume iš 30 metų, tai čia to darbo – ašaros. Bet mes laukiam, kol kyla krizė, ir tada bandom strimgalviais ją spręsti“, – svarstė pašnekovas.
Kokia bus ši vasara Lietuvos pasienyje? „Mano akimis, situacija atrodys taip: Lietuvoje greitai baigsis resursai, kur juos apgyvendinti. Baltarusiai siuntimo per sieną nenutrauks. Mano nuomone, tai galėtų įvykti tik vienu atveju: jeigu įsikištų ES, panašiai kaip buvo padaryta Turkijoje. Lietuva politiškai tikrai nieko nepadarys. Turėtų būti ES derybos su Minsku, o jeigu niekas nevyks ir toliau, tai pasekmės aiškios. Mes neturėsime kur jų dėti, vadinasi, kažkas vėl pradės skųstis, kad jiems čia blogos sąlygos, įsikiš pabėgėliais besirūpinančios tarptautinės organizacijos ir dar užpils purvo ant Lietuvos, kad ji nesugeba sudaryti idealių sąlygų žmonėms, kurie neaišku ką čia daro“, – sakė R.Liepa.
COVID-19 partizanai
Ironiška, bet Lietuva galėtų padėkoti Aliaksandrui Lukašenkai ne tik už tai, kad beveik 30 metų gana rūpestingai saugojo jos sieną ir leido sutaupyti lėšų rimtai tvorai tverti, bet ir už jo sukeltą migrantų krizę. Valstybės vadovai, politikai, už nacionalinį saugumą atsakingų tarnybų vadovai pašoko ant kojų. Staiga suvokę, kad siena su Baltarusija „kiaura“, suskato svarstyti, kaip kuo greičiau ją uždengti, ir jau rado galimybę sienos apsaugai papildomai skirti 11,5 mln. eurų. Geriau vėliau negu niekad, juolab kad liaudies išmintis moko: kokie pinigai, tokia ir tvora.
Tačiau politologas Bernaras Ivanovas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, perspėja, kad didžiausia problema – ne pabėgėliai, o „Luhandono“, nuo Ukrainos Rusijos pastangomis atplėštų Luhansko ir Donecko sričių, scenarijus.
„Jei per mūsų sieną laisvai pereina šimtai irakiečių, sirų ar afganų, tai ar nepereis ir kokio Girkino-Strelkovo žali žmogeliai ar Prigožino „vagnerininkai“? O gal jie jau kur nors Nemenčinėje? Tai retorinis, bet esminis klausimas. Pamenat, per TV rodė pareigūnų aptiktus „Kalašnikovo“ automatus, skirtus nelegaliai ginklų prekybai. Tai gal jų gali būti ir žymiai daugiau kažkur pakasta? O jeigu koks nors Nemenčinės ar Šalčininkų „liaudies respublikos“ partizanų būrys staiga paskelbs suverenumą? Kaip reaguos NATO? Kur agresija? Juk čia tarsi vidiniai reikalai, vietiniai partizanai COVID-19 pažeistomis smegenimis arba apsiginklavę tradicinių vertybių gynėjai. Arba atvirkščiai – LGBT savigynos būriai. Jie sugalvos ką nori, ne problema. Va, neišlaikė ir sukilo prieš siaubingą valdžią, nori demokratijos, šaukiasi Lukašenkos ar dar kieno nors pagalbos. Kas pasakė, kad toks scenarijus yra neįmanomas?“ – klausė politologas.
B.Ivanovas minėjo, kad klausydamasis dabartinės mūsų valdžios – ir ankstesnės taip pat – kalbėjimo supranta, jog kilus realiai krizei, realiam panašaus pobūdžio iššūkiui, belieka vienintelė reali viltis, kad gal kas nors iš NATO vadavietės kažką padarys. „Nes čia esantys nepadarys nieko, mes tą labai gerai suprantame vertindami, ar valdžia išvis suvokia tokios problemos mastą ir potencialų pavojų. Juk vilčių, kad kažkas pasikeis Baltarusijoje, nėra“, – pridūrė pašnekovas.
Pasak politologo, valdžiai baimės įvarė keli šimtai „Šeimų maršo“ dalyvių, ir tai yra mūsų politinės šizofrenijos fenomenas: bijoma visai ne to, ko iš tikrųjų reikėtų bijoti. „Bijo pelės, o dramblio nemato. Va čia iš tikrųjų katastrofiška situacija. Reikia suprasti, kad kaimynystėje turime absoliučiai nuo grandinės nutrūkusį maniaką. Klausimas tik toks – kiek laiko tai tęsis? Jeigu neilgai, gal viskas susitvarkys, bet kas bus, jeigu niekas jo nesutramdys? O gal jis jau yra Putino instrumentas, leidžiantis patikrinti, kiek toli jam bus leista eiti – nutūpdžius lėktuvą, užtvindžius pabėgėliais ir t. t. Pats Putinas neva niekuo dėtas, Baltarusijos prezidentas esą veikia savo nuožiūra... Greičiausiai visa tai, ką mes dabar matome, yra Rusijos pastangų rezultatas“, – apibendrino B.Ivanovas.
