Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
A.Vinkus: „Gydytojo darbas – tarsi kunigo malda“

Visą save atidavęs ir išdalijęs Lietuvai, niekada nepamiršęs pareigos gimtajam kraštui ir jo žmonėms. Tokį žinome esant Antaną Vinkų – gydytoją, diplomatą, premjero patarėją, visuomenės veikėją. Jis dėkoja Dievui už suteiktą galimybę save realizuoti ne tik medicinos, bet ir diplomatijos srityje. Diplomatija jam padėjo suvokti, kad didžiausias žmogaus priešas – pats žmogus, jo tuštybė. O medicina ir gydytojo darbas suteikė galimybę padėti žmonėms.

Papasakokite, kaip prasideda jūsų diena?

Augau 10 vaikų šeimoje. Labai gerai žinau, kas yra sunkus darbas, skurdas, nepritekliai. Iš to, manau, ir gimė dėmesys bei meilė paprastam žmogui. Pastaruosius trejus metus, kai dirbu Vilniuje, į darbą išsiruošiu labai anksti – 5 ar 5.30 val. ryto, kai kiemsargiai dar tebešvarina gatves, šaligatvius. Iš sostinės Žvėryno rajono į Seimo rūmus einu pėsčiomis ir vis girdžiu „Laba diena, laba diena...“ Neištvėręs klausiu: „Gal bėdų turite, gal galiu padėti?“. Matau, žiūri kaip į keistuolį. Neprisistatau, kas esu. Ir taip – kasryt. Metų prireikė, kol vyrai manimi patikėjo, išdrįso užkalbinti. Vieną rytą jie manęs paklausė, gal aš turįs pažįstamų daktarų. Susidraugavau su tais žmonėmis, ne vienam padėjau, paraginau kreiptis į medikus, padrąsinau operuotis. Jeigu norime geriau gyventi, turime rūpintis vieni kitais.

Jūsų gyvenimo vingiai – turtingi įvykių, transformacijų, netikėtų sprendimų. Ne kartą saugią, šiltą vietą išmainėte į menkiau atlyginamą, rizikingesnę veiklą. Kodėl?

Iš ambasadoriaus Rusijoje pareigų į Neringos mero postą mane atvedė paties gyvenimo subrandintas tikslas. Sprendimas išvažiuoti iš Maskvos į Neringą ir gauti triskart mažesnį atlyginimą daug kam buvo nesuprantamas, juolab kad diplomatinis darbas man sekėsi. Tačiau manau, kad tam tikru metu kiekvienas žmogus pajunta, jog atėjo metas atiduoti skolas. Taip nutiko ir su Kretinga, pajūrio kraštu. Tapdamas Neringos meru, tarsi atsidėkojau tam lopšiui, iš kurio buvau išvestas į gyvenimą.

Niekada nepamiršiu, kaip mane (mokiausi gal šeštoje ar septintoje klasėje) motina nusivežė į Palangą. Nusivedė į kopas, tada dar aukštas ir bangų nenuplukdytas. O aplink vaikšto ponios – tokios spalvingos, gražios. Matau, motinos akyse tvenkiasi ašaros. Paklausiau, kodėl. O ji man atsakė: „Sūnau, Dievas nedavė mums galimybės bimbinėti. Tik dirbti, dirbti...“ Manyje sukilo žemaitiškas charakteris: „Aš, mama, būsiu ministras ir tave čionai atvešiu.“ Tikslą, turėtą nuo mažens, pasiekiau, o ir pažadą mamai ištesėjau.

Viešoje erdvėje nesidrovite deklaruoti savo meilės motinai. Buvote labai artimi?

Mano mama buvo paprasta moteris, pagimdžiusi 10 vaikų. Nors gyvenome labai kukliai,bet nepaprastai tvarkingai ir švariai. Motina man – gyvenimo protas, išmintis, žmogus, kuris niekada neklydo. Mirdama ji paprašė manęs kelių dalykų: kad būčiau tėvas likusiems broliams ir seserims; kad grąžinčiau visas tėvo skolas, jei jis buvo kam skolingas, kad, viešėdamas gimtinėje ir lankydamas josios kapą, nors kelioms minutėms užsukčiau į bažnyčią. Ir dar ji man priminė, kad aš esu gydytojas, todėl visada turiu stengtis padėti žmonėms. „Tada ir mane žmonės prisimins“, – sakė ji.

Praėjusių metų rugpjūtį su šeima minėjome 100-ąsias motinos gimimo metines. Jubiliejus sutapo su tuometiniais mano veiklos sprendimais.

Pirmasis A.Vinkaus, kaip sveikatos apsaugos ministro susitikimas su Vilniaus arkivyskupu Julijonu Steponavičiumi.

Apie jūsų darbą Santariškėse sklando legendos. Ankstyvas rytas – jūs jau darbe, vėlyvas vakaras – jūs dar darbe. Kas vertė dirbti neskaičiuojant darbo valandų, neskiriant laiko sau?

Į Santariškių klinikas ateidavau 5 val. ryto, apeidavau visus skyrius. Kodėl taip dariau? Norėjau pamatyti, kokia skyriuose tvarka, kaip jaučiasi ligoniai, ar veikia jiems skirti vaistai, kokios pacientų nuotaikos, kaip ligoniai slaugomi, ar jie gauna pakankamai dėmesio ir pan. Kai bendrauji su ligoniu akis į akį, jis viską pasako, susidarai tikrą vaizdą. Taigi, kai į klinikas susirinkdavo profesoriai, kolegos gydytojai, aš jau turėdavau visą man reikalingą informaciją. Ir jokiomis kitomis spalvomis per penkiaminutę – rytinį pasitarimą – niekas negalėdavo piešti situacijos klinikoje. Dirbti neskaičiuojant valandų mane vedė siekis padėti ligoniui ir pareikalauti atsakomybės iš tų, kurie privalėjo jam padėti.

Keturis dešimtmečius pradirbęs gydytoju, vėliau pasukote diplomatijos keliu. Ar šios sritys suderinamos?

Tikrai, šiuo metu mano gyvenimo kelyje dvi meilės – medicina ir diplomatija. Kai manęs klausia, kaip gali gydytojas tapti diplomatu, atsakau, kad medikas privalo elgtis diplomatiškai nuo pat pirmo susitikimo su žmogumi, ligoniu ar ligonio artimaisiais. Gydytojo darbas yra tarsi kunigo malda. Savo elgesiu, balso intonacija, nuoširdumu jis turi padaryti taip, kad ligonis pasijaustų patogiai, atsipalaiduotų. Medikas turi būti diplomatas dar ir todėl, kad ligonis atvertų širdį ir būtų tikras, jog apie jį kamuojančias bėdas, problemas ar paslaptis žinos tik gydytojas, kad jis patikėtų, neabejotų, jog konkretus gydymas jam yra reikalingas, padės pasveikti. Neužtenka tik išrašyti receptą ir formaliai pasakyti, kaip vartoti vaistus. Žmogui reikia paaiškinti, kad vaistas nuramins, išplės kraujagysles, atpalaiduos ar pan. Svarbiausia, kad ligonis, atėjęs pas gydytoją, nesijaustų taip, kaip atėjęs pas kokį poną viršininką. Gydytojas yra draugas. Ir žmogus. Lietuvoje yra labai daug gerų gydytojų, bet yra ir tokių, kuriems trūksta diplomatijos, jautrumo ligoniui.

Diplomato kelyje jus nuo pat pradžių lydėjo sėkmė. Ar tai – įgimtas talentas?

Diplomatija yra aukščiausia kultūros forma bendraujant su žmonėmis. Esu laimingas, kad Dievas davė man galimybę išbandyti šį kelią. Negaliu nepaminėti ir to, kad diplomatijos kelyje vedliu man buvo Jo Ekscelencija Prezidentas Valdas Adamkus. Save vadinu jo mokiniu. Ir didžiuojuosi, kad Prezidentas V.Adamkus man suteikė nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą iki mirties. Tiesa, man nepavyko parašyti disertacijos – niekada neturėjau tam laiko. Kam man rašyti tai, ką žinau, jei per tą laiką galiu padaryti kažką naujo, sužinoti daugiau? Bet likimas manęs nenuskriaudė ir disertacijos neparašymą kompensavo ypatingu rangu. Todėl mano siela rami.

Niekada neslėpėte, kad jaunystėje norėjote būti kunigas. Iš kur toks tikėjimo gylis? Juk gyvenote ir mokėtės sovietinėje sistemoje, siautėjant ateizmui.

Tikėjimą Dievu man įskiepijo giliai tikinti motina, o bažnyčia tai tik sustiprino. Bažnyčioje perėjau visą savo, kaip ministranto, karjerą: su žvake, skambalais, smilkalais stovėjau prie kunigo. Atsimenu, patarnaudavome visi keturi broliai: aš, Stasys, Alius ir Romas. Beje, motina mane ir ruošė į kunigus. Tai, kad gimiau gruodžio 25-ąją, ji laikė Dievo ženklu. Kunigystei rengiausi labai rimtai: kasryt dalyvaudavau rytmetinėse pamaldose, savo kambaryje turėjau altorėlį.

Kunigu vis dėlto netapote. Kodėl? Kokios gyvenimo peripetijos nuvedė į Kauno medicinos institutą?

Iš tiesų Kunigų seminarijoje nesimokiau nė dienos. Kai padaviau dokumentus, tą pačią dieną gavau šaukimą į kariuomenę – trejiems metams į povandeninį laivyną. Reikėjo apsispręsti: nuėjau ten, kur buvo karinė katedra. O pašaukimas gydyti žmones man buvo toks pat artimas, kaip ir dvasininko – gydyti sielas.

Kokius vaikystės, mokyklos laikų įspūdžius, prisiminimus saugote?

Mokykla man buvo laiptai į ateitį. Didelį įspūdį paliko mokytojas Jurgis Macelis, mokęs lietuvių kalbos ir literatūros. Tai buvo ne sovietinio auklėjimo asmenybė, mokyklos garsenybė. Pamenu, pamokos prasidėdavo 9 val., tačiau tądien geometrijos kontrolinis vyko pusvalandžiu anksčiau. Buvo kalėdinis laikotarpis, todėl man tuo metu reikėjo patarnauti šv. Mišioms. Visada spėdavau, į pamokas atlėkdavau švytėdamas. Tačiau tą kartą pavėlavau, pamokos tebuvo likę 15 min. Nebuvau gabus geometrijai, bet tąsyk, kažkokios vidinės šviesos vedamas, parašiau gerai – štai, ką reiškia tikėjimas.

Ką jums reiškia šeima, santarvė šeimoje? Kokia gyvenimo patirtimi galėtumėte pasidalyti?

Pirmą kartą šeimą sukūriau dirbdamas gydytoju Nidoje. Išsiskyrėme po pusmečio, dėl to abu buvome kalti. Tačiau jaučiau šeimos poreikį. Su antra žmona Danute mus supažindino bendri pažįstami. Pirmąsyk susitikę buvome tokie „onoravi“, „pasišpilkiavome“, ir tiek, nors visi sakė, kad labai vienas kitam tinkame. Sykiu esame jau 45-erius metus, užauginome sūnų Mindaugą, sulaukėme dviejų anūkų. Esame labai panašūs, todėl jau nuo pirmų bendro gyvenimo dienų buvo aišku, kad turime susikurti santykių „balansą“. Būdavo, išėjęs sviesto negrįždavau kokias 4 val. – pamąstydavau, pabūdavau su savo mintimis, nusiramindavau.

Danutė – architektė, plačios erudicijos žmogus. Kartu su ja perėjome visus mano postus, o jos svarbiausias postas ir buvo šeima. Atsimenu, kai pirmą kartą mane atleido iš ministro pareigų, nusisuko beveik visi tie, kuriuos laikiau draugais. Pasijutau toks vienišas, bet supratau, kad ištikimiausias žmogus – mano žmona, sugebėjusi būti šalia, kai sieloje nebuvo taip jau paprasta ar lengva. Esu stiprios šeimos šalininkas. Mes labai nusižengiame, kai save skiriame darbui, o ne šeimai. Bet juk klysti – žmogiška. Nežmogiška – pasilikti su klaida.

Kokias paminėtumėte savo, kaip politiko ir visuomenės veikėjo, stipriąsias savybės?

Lietuvoje yra labai daug gerų žmonių, bet kartu reikia turėti jėgų ir noro užgniaužti savo neigiamus bruožus ir ugdyti teigiamus. Žmogui reikia labai stengtis. Jeigu gali, padėk draugui, bičiuliui, kitąsyk – ir nedraugui ar priešui. Aš taip ir stengiuosi gyventi. Kai kuri gėrį, grožį, ir pats randi harmoniją, išmoksti gerbti save ir šalia esantį. Visada labai daug dėmesio skyriau darbui. Kai manęs klausdavo, koks mano pomėgis, atsakydavau – darbas. Žmogus turi turėti idėją, įkvėpimą, juos turi lydėti veiksmas ir rezultatas. Per savo gyvenimą suvokiau svarbią tiesą: ką pradėjai, būtinai turi ir užbaigti.

Kai reikėdavo nuspręsti, skirti mane ambasadoriumi į vieną ar kitą šalį, vienas argumentų būdavo toks: skirkite, nes A.Vinkus moka sutaikyti. Taikdario misija nereiškia, kad esi bailus ar pernelyg drovus. Būti taikos nešėju, vadinasi, savo širdyje puoselėti taiką, ieškoti būdų, kaip ją perduoti kitiems, kad sudarytum sąlygas savo tėvynės labui išnaudoti visus – dvasinius ir materialinius – resursus.

Diplomato darbas man padėjo suvokti, kad didžiausias žmogaus priešas – pats žmogus, jo tuštybė, noras nuolat kritikuoti. Kiekvienas mūsų turėtų gyventi savo gyvenimą, nesitaikstyti su sau svetimu gyvenimo būdu – galbūt tada pasaulis taptų geresnis.

 

Parengė Eglė Valionienė

Rekomenduojami video