Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaSužinok. Augink atsakingaiKultūraPatarimaiSvetur Regionai
Bendruomenės
Dievo žodis
Konkursai
Kultūra
Langas
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sužinok. Augink atsakingai
Sveikata
Svetur
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
A.Smetona: „Dar niekada lietuvių kalbai nebuvo taip gera kaip dabar“

Jungtinės Tautos prieš septynerius metus vasario 21-ąją paskelbė Tarptautine gimtosios kalbos diena, kad įvairiose šalyse gyvenantys žmonės atkreiptų dėmesį į savo gimtąją kalbą. Šiandien, kai žmonės vis daugiau keliauja, dirba, kuria šeimas ir savo gyvenimus svečiose šalyse, gimtosios kalbos išsaugojimas ir puoselėjimas kartais tampa rimta užduotimi. Apie tai „Valstiečių laikraštis“ kalbėjosi su kalbininku Antanu Smetona.

Sakykite, ar mūsų kalbai gresia apokalipsė, teigiama esą ateityje liks tik anglų kalba, o lietuvių išnyks? Ar iš tiesų tarpukariu ir sovietmečiu lietuvių kalbos padėtis buvo geresnė negu dabar?

Viskas priklauso nuo požiūrio, nuo to, ką mes matome – fragmentus ar visumą. Jei kalbame apie fragmentus, tai yra baisių dalykų, bet jei bandome suvokti visumą, tai reikia paklausti – kada, kokiais laikais Vilnius, Kaunas, Klaipėda buvo tokie lietuviški miestai kokie yra dabar? Kada buvo išleista tiek daug lietuviškų knygų kiek dabar? Kada ir kokiais laikais Lietuvos valdžios institucijose, teismuose, policijoje galima buvo susikalbėti lietuviškai? Anksčiau niekada to nebuvo. O kada ir kokiais laikais gimtoji kalba buvo saugoma įstatymų, institucijų? Taigi iš to kyla retorinis klausimas – kokiais laikais buvo taip gera lietuvių kalbai kaip yra dabar? O mūsų senoliai, pranašavę, kad lietuvių kalba išnyks, tikrai džiaugtųsi pamatę, kas yra dabar.

Lietuvių kalbos padėtis iš tikrųjų pasikeitė. Žinoma, svarbu paklausti, kaip mes vertiname tuos pokyčius. Kažkada mūsų kalba buvo valstiečių kalba, su niekuo nekontaktavo, nesikeitė šimtus metų. Dabar ji įsiveržė į visas gyvenimo sritis, į plačiausius vandenis – mokslą, meną, filosofiją, karybą, prekybą, tarptautinius santykius. Suprantama, kad atsidūrusi tokioje padėtyje ji keičiasi daug labiau nei valstiečio gryčioje. Todėl galime paklausti – kada lietuvių kalbai geriau, ar kai ji buvo valstiečių gryčioje ir nesikeitė, ar dabar, kai pateko į visas gyvenimo sritis ir keičiasi. Ir tai yra paradoksas. Kai buvo kaimo gryčioje, ji po truputį nyko, traukėsi. Tuomet Augustas Šleicheris, žymiausias XIX a. vidurio indoeuropistas, rašė, kad ji nyksta, o dabar, kai mūsų kalba įsiveržė į visas gyvenimo sritis, mums dangus griūva – esą išnyksime. Tuo metu užsieniečiai, tiriantys mūsų kalbos padėtį, mato, kad viskas gerai. Pasaulyje lietuvių kalba (tarp 7 tūkst. pasaulio kalbų) patenka tarp penkių procentų geriausiai besilaikančių ir didžiausių pasaulio kalbų. Taigi kokios didesnės sėkmės žinant pasaulio istoriją bereikia mūsų kalbai?

A. Smetona

Vakarų Europos valstybių patirtis rodo, kad, augant globalizacijai, anglų kalba išstumia nacionalines kalbas iš daugelio gyvenimo, ypač mokslo, sričių. Ar taip nutiks ir lietuvių kalbai?

Vakarų patirtis rodo, kad anglų kalba mūsų kalbą išstumia tik iš kai kurių labai globalizuotų sričių. Tai lingua franca – bet kuri kalba, vartojama susikalbėti tarp žmonių, kurių gimtosios kalbos yra skirtingos. Žinoma, dabar tai yra anglų kalba, tačiau ką gali žinoti, kokia ji bus po kelių dešimčių metų. Gal kinų... Prieš 30 metų, kaip ir dabartiniai kraštutiniai liberalai, politikas Andrius Kubilius, taip pat buvę CK komjaunuoliai aiškino, kaip patogu būtų įsilieti į didžiąją tarptautinio bendravimo kalbą – esą paskelbkime anglų kalbą antrąja valstybine kalba. Manau, kad tai daryti būtų nusikaltimas.

Žinoma, anglų kalba iš kai kurių sričių išstumia gimtąją kalbą. Tai mokslas, kuriame tarptautinė kalba yra anglų, pripažįstu, kad lietuvių kalba iš tos srities yra stumiama. Žvelgdamas į situaciją Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, galiu prognozuoti, kad tose šalyse gimtoji kalba iš mokslo srities bus visiškai išstumta. Tačiau daug kas priklauso ir nuo mokslo apibrėžimo. Juk kai kalbame apie mokslą, turime omenyje grynąjį aukštąjį mokslą, kai, tarkime, viena tema pasaulyje užsiima keletas žmonių, iš kurių vienas lietuvis, penki kinai ir, sakykime, septyni amerikiečiai. Tačiau juk yra ir mokslo taikymas, populiarinimas, mokymas. Iš šių sričių lietuvių kalba tikrai nėra stumiama. Taigi jei mokslą suprasime plačiau, tai nėra taip blogai.

Kita be jokių išlygų labai pavojinga sritis  – karyba. Jei esame NATO dalis ir turime bendrą kariuomenę, neišvengiama, kad bus vadovaujama viena kalba. Juk negali kariuomenėje būti penkių kalbų. Taigi saviems poreikiams gal ir galime turėti lietuvių kalbą, bet bendriems poreikiams tai bus ne lietuvių kalba, o anglų ir prancūzų. Kita vertus, mokslas ir karyba yra globalizacijos rezultatas ir nepamirškime, kad globalizacija duoda mums daug patogumų, privalumų, lengvina gyvenimą. Telefonai, kompiuteriai, internetas, lėktuvai, automobiliai – pasaulis pasidarė kaip kaimas, tai globalizacijos privalumai. Taigi ar galime atsisakyti jų? Jei ne, tai patogumai ir privalumai turi savo kainą. Juk negalime atsitverti nuo pasaulio tvora. Ar norime to?

Lietuvos verslo pasaulyje vietoj gimtosios kalbos ima vyrauti anglų kalba. Ji siejama su pažanga, elitiškumu, ekonomine, politine galia, kita vertus, vis didesnei daliai įmonių orientuojantis į eksportą, pasirenkama paprasta išeitis: įtvirtinti kompanijos prestižą ir prekės ženklus tarptautine kalba. Ar galima teigti, kad mūsų laukia liūdnos perspektyvos?

Verslas visuomet yra globalizacijos smaigalyje. Mūsų interesas išlaikyti tapatybę, valstybę, naciją, o kapitalo interesas sugriauti visokias sienas bei kitas kapitalo judėjimo kliūtis. Klausimas – ar tai nėra suderinama, apie tai turėtų kalbėti mokslininkai, sociologai. Gyvenimiška patirtis rodo, kad anksčiau ar vėliau čia turėtume rasti kompromisą. Ateities pasaulis yra kompromisų pasaulis. Prisiminkime XIX a. darbininkus ir kapitalistus. Kokie jie buvo XIX a. ir kokie jie yra dabar, tarkim, Švedijoje ar Prancūzijoje. Kapitalizmas nepasikeitė, bet buvo rasta kompromisų, ir jis įgijo žmogišką veidą. Galbūt tai įvyko per konfliktą, revoliucijas, kovą, kraują, bet vis tiek pažanga įvyko. Evoliucija rodo, kad sugyventi ir rasti interesų dermę galima.

Lietuva emigruoja, o išvažiavusiųjų vaikai ir anūkai vargu ar išlaikys savo gimtąją kalbą. Ar mūsų kalbai negresia išnykti? Kaip gali padėti atvažiuojantys pabėgėliai, imigrantai ir pan.?

Tai šiandien aktualus klausimas. Esu sakęs, kad išeivija yra nukirsta tautos šaka. Mūsų išeivių anūkai ir dažnai vaikai lietuvių kalbos jau nemoka ir jokių sentimentų lietuvių kalbai ir tautai nebeturi. O ir iš kur jie turės, jei tų sentimentų neturėjo ir jų tėvai, todėl ir pabėgo. Mūsų kalbos namai yra Lietuva. Įdomus faktas – pasirodo, naujausiais JAV gyventojų surašymo duomenimis, lietuviai deklaruoja, kad jų šioje šalyje yra daugiau kaip pusė milijono. Tačiau tarp surašytųjų kalbų, kurios vartojamos namuose, lietuvių kalbos nėra. Vadinasi, jie net namuose nebekalba savo gimtąja kalba.

Geriau pradėkime rūpintis imigrantais. Norime to ar nenorime, jų atsiras. Ir mūsų užduotis – juos integruoti, išmokyti lietuviškai, paskatinti priimti mūsų gyvenimo būdą, dalį papročių, žinoma, jokiu būdu nenutautinant. O patirties šioje srityje, deja, neturime. Juk pas mus gyvena lenkų, čigonų, prieškariu turėjome žydų, tačiau jų integracija iš tiesų nėra nusisekusi. O jei imigrantų bus milijonas ar du? Taigi tai mums ir yra didžiuliai iššūkiai – kaipgi mes juos integruosime. Žinoma, mažiau rūpesčių būtų pakviesti grįžti išvykusiuosius, tačiau jei buvo priežasčių išvykti, tai bus jų ir nebegrįžti. Taigi imigracijos klausimai kalbos išlikimo požiūriu yra labai svarbūs.

Kaip mes visi galime prisidėti, kad mūsų kalba būtų išsaugota?

Daugelis didžių dalykų slypi paprastume. Pradėkime ne nuo grandiozinių planų, idėjų ar perversmų, o nuo mažų žingsnelių. Kas mums svarbiau – gyva kalba, nors ir pakitusi, kuri yra dabar tarp mūsų, ar mirusi, kurios senobinės mes ilgimės? Ar ta kalba yra mums kasdienis gyvenimo įrankis ar ją reikia atiduoti į muziejų, į UNESCO, ir kalbėkime angliškai. Ar mums rūpi moderni lietuvybė ar gedime senųjų amžių? Ar gerbiame savo kalbą, ar lankstomės svetimiesiems? Juk prie ruso būdavo taip – jei vienas rusas, o aplinkui penki lietuviai, tai visi pradeda kalbėti rusiškai. Dabar tas pat, o juk taip neturėtų būti. Jei vis dėlto laikomės tradicijų, esame orūs, viskas bus labai puiku. O jei stengiamės būti labai vakarietiški ir feisbuke rašydami sakinį neapsieiname be kelių anglicizmų, tačiau saugome savo kalbą su automatais ir kapojame nagus ne už ten padėtą kirtį... Čia pasireiškia mūsų šizofrenija, nejaučiame kraštutinumų, ribų. Taigi pradėkime nuo paprastų dalykų.

 

Rekomenduojami video