Su kompozitoriaus Algimanto Raudonikio dainomis užaugo ne viena karta. Kiek šokta skambant dainai „Skinsiu raudoną rožę“, kiek dainuota drauge su atlikėjais „...tas rankų švelnumas“...

Šiandien 83 metų maestro, paklaustas apie bėgančius metus, linksmai juokauja: „Kas man liko? Dar galiu ne vieną dainą sukurti, galbūt net dainų leidinį parengti. Tik ar kam nors to reikia? Kadaise Filharmonija turėjo net keturis estradinius kolektyvus, salės buvo sausakimšos. Ir kompozitorių buvo nedaug. Dabar gi, kas nori, tas rašo muziką, kuria eiles. Mūsų, paskutinių mohikanų, gretos gerokai išretėjusios.“

Kultūra rieda žemyn

Svetingai atvėręs savo erdvaus buto Antakalnyje duris, maestro nusijuokia: „Laukiau laukiau jūsų, kaipgi, net pasipuošiau – apsivilkau kostiumą, pasirišau kaklaraištį...“ Svetainėje šypsojosi ne tik šeimininkas, bet ir keli meistriškai nutapyti paveikslai, kuriems A.Raudonikis pozavo prieš keliasdešimt metų. Atvožtas pianino dangtis tarsi kvietė prisėsti, groti, kurti...

Ar garsusis dainos „Skinsiu raudoną rožę“ autorius vis dar kuria jaudinančią muziką? „Ir kuriu, ir nekuriu, nes šiandien niekam nieko nereikia, nėra kur tų kūrinių realizuoti. Smagiau rašyti, kai kas nors užsako. Neseniai parašiau dainą „Šviesk, Ramovės židiny“ vyrų chorui „Aidas“, ji buvo atlikta Karininkų ramovėje. Dar – Rimanto Vaiginio bočių chorui „Esi tu vienintelis mūsų“. Būtent taip kažkada Vilniaus Antakalnį pavadino žodžių autorius Stasys Žlibinas“, – pasakoja maestro.

Čia pat kūrėjas apgailestauja, kad šiandien jaunimas auga apsuptas primityvios muzikos, visuomenė nesupranta, kaip sparčiai riedama žemyn kultūros srityje. Per televiziją jis dabar nebent visuomenines laidas pasižiūri.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pats groja, pats dainuoja

Mes maestro A.Raudonikį dar galime išvysti televizijos projekte „Dainų daina“. Čia jis garbingai atstovauja „paskutinių mohikanų“ kastai ir, išgirdęs kurio nors pradedančio kompozitoriaus kūrinėlį, ištaria savo lemtingąjį verdiktą: „Gal ir gali skambėti tokia daina...“ Paklaustas, kokie jaunųjų darbai jį maloniai nustebino, pasidžiaugė Andriaus Borisevičiaus, Deivydo Zvonkaus ir Stanislavo Stavickio-Stano dainomis. „Nėra kam rašyti dainų. Kas netingi, tas rašo, atlieka kūrinį, kaip sakoma, pats groju, pats dainuoju... Dažnai net neturėdami muzikinio išsilavinimo. Ar kuris nors seka mano pėdomis? Neužauginau tokio. Galima išmokyti muziką užrašyti, bet reikia ir Dievo dovaną turėti“, – tikina maestro.

J.Leitaitei reikėjo meilės

„Visą gyvenimą gyvenant su muzika melodijos, ko gero, pačios suskamba ausyse?“ – pajuokuoju.

„O ne, reikia daug kruopštaus darbo prie pianino, – pataiso mane maestro. – Nors būna, kad ir suskamba. Sykį viename koncerte, kuriame dalyvavo ir Judita Leitaitė, paklausiau, ko ji tokia liūdna? Atsakė: „Dainos neturiu – man reikia meilės.“ Mane tas jos ilgesys „užvedė“. Mečiau viską, kol troleibusu parvažiavau į namus, jau turėjau priedainį. Net nepersirengęs staigiai užrašiau. Taip gimė jos dažnai dainuojama daina „Man reikia meilės“. Žodžiai atsirado vėliau. Poetui Stasiui Žlibinui brūkštelėjau beprasmį tekstą, sužymėdamas muzikinius kirčius. Dažnai šitaip – pirma gimsta muzika, o paskui – žodžiai. Tas pat atsitiko su „Švelnumu“, su daina „Kur balti keliai“, su „Skinsiu raudoną rožę“...

Raudona rožė

Buvo 1967 metų liepos mėnuo, artėjo pirmosios maestro sutuoktuvių metinės. Dovana žmonai turėjo būti ypatinga, ir jis sėdo prie pianino... Gimė puiki melodija. Skubiai parašė laišką Druskininkuose atostogavusiam poetui Jonui Lapašinskui: „...reikia dainos apie gėles – ramunes, narcizus, apie kokias tik nori.

„Žmona Aldona buvo laiminga ją išgirdusi, – pasakoja kompozitorius. – Oi, ne, pats tos dainos neatlikau. Kurdamas, žinoma, padainuoju, bet nesu nei vokalistas, nei poetas. Didžiausią įspūdį jai, žinoma, padarė dainos įrašas, nuskambėjęs per radiją. Neprisimenu, ar kokia ašara nuriedėjo, bet ir man pačiam būdavo malonu, kai kas nors kaimynystėje nuoširdžiai užplėšdavo „Skinsiu raudoną rožę“. Antakalnyje apsigyvenome 1968-aisiais. Vasarą langai naktį atviri, ir ta rožė taip „skaniai“ skambėdavo, kad net širdyje pasidarydavo gera...

Dėkingas žmonai

„Mūsų santuoka tęsėsi 21 metus (žmona gydytoja mirė nuo vėžio – red. past. ). Tiek laiko jaučiau laimę. Esu dėkingas žmonai už daugelį dalykų. Svarbiausia, ji mane atgrasė nuo darbo Liaudies meno rūmuose (jei ne ji, manęs gal net nebūtų likę), skatindama tapti laisvu menininku, kurti muziką. Kai įsidarbinau, mano gyvenimas sukosi tarp komandiruočių ir balių. Aldona patarė: „Daugiau nuveiksi rašydamas muziką, negu baliavodamas.“ Buvau tokiam pokyčiui subrendęs. Ir tikrai puikiausiai pragyvenau iš kūrybinio darbo, uždirbdamas net profesoriaus atlyginimą“, – pasakojo kompozitorius.

Kaip jie su Aldona susipažino? „Mokytojų namuose buvo švenčiama Moters diena. „Užėjome su draugu jau šiltučiai. O ten „Vilnelės“ sanatorijos darbuotojų pobūvis vyko. Aldona dirbo jos vyriausiąja gydytoja. Atrodo, ji mums liepė išeiti, bet mes nėjome, netgi sudaužėme taurę... Tokia pirmoji pažintis, pirmasis blykstelėjimas. Antrąkart ir vėl susitikome vakarėlyje. Aš grojau, moterys sukosi aplink mane... Jai tai nepatiko, todėl išėjo. Aš paskui pusę Antakalnio apverčiau, kol suradau tą butą, tas duris. Laimė, prisiminiau, kad prie namų stovėjo senas moskvičius. Pasibeldžiau antrą valandą nakties, ir jau mes daugiau nesiskyrėme...“ – prisimena kompozitorius.

Vyriškumo mokykla

„Muzikalkėj“ (J.Tallat-Kelpšos muzikos technikume – red.pastaba) A.Raudonikis buvo tikras stileiva. Neseniai buvo pasirodę skelti švarkai, siauros kelnės. Jis prieš šokius rūpestingai išsilygindavo kelnių kantus, apsivilkdavo marškinius, užsirišdavo „šlipsą“ ir patraukdavo su draugais...

„Vyriškumo mokyklą praėjau būtent Vilniuje, – linksmai pasakoja. – Buvau smalsus iš rajono atvykęs berniokas. Joniškio vidurinėje taip pat turėjau simpatiją, su ja pirmąkart pasibučiavome. Vėliau išsiskyrėme, pradėjau vaikščioti į šokius kultūros namuose, atsirado naujų panelių. Alaus pirmąkart paragavau 10 klasėje...“

Pasak A.Raudonikio, tėvams nesakė, kad norėtų mokytis muzikos (kaip nerimta!), tad įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos. Kartu įstojo ir į J.Tallat-Kelpšos muzikos technikumą. Pusę metų yrėsi dviem frontais, kol tėvai leido elgtis kaip tinkamam. Tiesa, stojant į kompozicijos specialybę, vienas iš reikalavimų buvo pateikti savos kūrybos muzikos. Ir vaikinas pristatė net dvidešimties dainų kraitį.

„Dar būdamas paauglys mokykloje iš klausos akomponuodavau, grodavau šokiams, žodžiu, buvau savamokslis muzikantas, – pasakoja A.Raudonikis. – Man padainuodavo melodiją, aš atkartodavau. Mėgau Des dur tonaciją, mat turėjau silpnybę juodiems klavišams.“

Ir kas galėjo įtarti, kad po daugelio metų kompozitoriui bus suteiktas Joniškio miesto garbės vardas, o meno mokykla bus pavadinta jo vardu.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kurdavo ir naktį

Brandžiuoju kūrybos laikotarpiu A.Raudonikis anksti nesikeldavo, labiau mėgdavo kurti vakare. Kartais užsisėdėdavo net iki antros valandos nakties.

Ar rašydavo kuriam nors atlikėjui specialiai? „Daugiausia dainų turbūt esu parašęs Nijolei Ščiukaitei, dar Virgilijui Noreikai, Onutei Valiukevičiūtei, Viktorui Malinauskui, Nelei Paltinienei, broliams Valdemarui ir Algiui Frankoniams, Janinai Miščiukaitei, Jurgiui Žukauskui, Stasiui Povilaičiui, – vardija kompozitorius. – Labai svarbus pirmasis dainos atlikėjas, jis tarsi sukuria dainos veidą. „Skinsiu raudoną rožę“ pirmąkart sudainavo Nijolė Ščiukaitė su Jurgiu Žukausku, o per Vilniaus radiją – Stasė Laurinaitytė ir Jonas Mašanauskas. Specialiai N.Ščiukaitei parašiau apie mylimas akis, taip pat dainą Jono Lapašinsko eilėmis „Tau, mama“. Iš dabartinių dainininkų mano dainas mieliau atlieka klasikinio dainavimo atstovai: Vaida Genytė, J.Leitaitė, Rasa Juzukonytė, Deividas Staponkus, Edmundas Seilius, Tomas Pavilionis, Vladas Bagdonas, Eugenijus Chreptovas. Malonu, kai jos nuolat skamba per radiją ar televiziją“, – dėstė maestro.

Antrąkart laimės neieškojo

Įdomu, kodėl A.Raudonikis antrąkart nesukūrė šeimos? „Taip jau išėjo, – pasiguodžia. – Buvau 53-ejų, kai mirė žmona. Vėliau mylėjau nelaisvą moterį... Taip ir praėjo tas laikas. Gal ir be reikalo nekūriau šeimos, dabar daug darbų atpultų. Aišku, moku ir pats pasigaminti valgyti. Verdu, žinoma, ne vienai dienai, kelioms. Įmetu į puodą ketvirtį vištos, pridedu morkyčių, prieskonių, išverdu tokį sultinį, kad net Anglijos karalienė nenusisuktų.“

Savų vaikų neužaugino, todėl dažniausiai bendrauja su brolio šeima, dar – su žmonos seserimi iš Kaišiadorių. Be to, turi gerų draugų, kurie jam kaip broliai. Su jais ir šventės praeina. Brolis miręs, jo dukros gyvena užsienyje, ištekėjusios. Kartais, žinoma, atskrenda.

Ar dabar kas nors guodžia vienišą kompozitorių? „Yra, kas guodžia, kartais sueiname. Ji turi savo pasaulėlį, aš – savo“ – atsidūsta.

Dar kompozitoriaus paklausiau, kuris metų laikas yra jo mėgstamiausias. „Aš turiu sentimentų rudeniui, – atsakė svajingai kompozitorius. – Į langą beldžiasi lietus, namuose – žiburys... Niūroka aplinka, bet tikresnė už spalvingą vasarą.“