Alvydas Augustinas Jegelevičius – įvairiapusis menininkas: kompozitorius, atlikėjas, muzikantas ir rašytojas. Jo švelnios, lyrinės dainos „Pirmosios gėlės“, „Smuiko stygos“, „Tarp audrų“, „Baltas lino gyvenimas“, „Vaikystės šviesa“ ir daugelis kitų, išbandytos laiko ir tapusios auksiniais šlageriais, jau kelis dešimtmečius džiugina klausytojus. Per radiją ir televiziją skambančius kūrinius dabar dainuoja kiti atlikėjai, o pats Alvydas vis dažniau prisėda ne tik prie fortepijono kurti naują melodiją, bet ir prie balto popieriaus lapo, kad užrašytų eilėraštį ar esė. Ir muziką, ir poeziją jis vadina kūrėjo širdies laiškais, skirtais klausantiems, girdintiems, matantiems, jaučiantiems.

Nemuno užaugintas

Rašytojų klube Vilniuje šį rugsėjį buvo pristatyta nauja, jau septintoji A.Jegelevičiaus poezijos knyga „Eilės iš eilės“. Anot knygos redaktoriaus literatūrologo Vainiaus Bako, autoriaus poetikai būdingas gilus istorinis žvilgsnis, senųjų baltų genčių pajauta, atida ir meilė jotvingiškam Dzūkijos kraštui.

„Žeme tu mūsų, lietuvių, žeme – žemale, žemune – žemunėla, nulaistytoji ir primaitintoji prakaitu ir krauju, mūs tėvelių bočelių kūneliais, širdelėm, kauleliais ir mūs numylėtais paukšteliais, šuneliais, katinėliais ir kantriausiais gyvulėliais...“ – Jotvingių krivio malda liejasi A.Jegelevičiaus poetinės prozos eilutėmis.

„Tėviškės meilę man įskiepijo senelis Juozas Zoruba – tarpukario Lietuvos savanoris, šaulys, pokariu buvęs partizanų ryšininku. Mano mama Česlova, vyriausioji jo dukra, jam padėjo ir buvo vadinama „dešiniąja ranka“. Senelis po kluonu turėjo išsikasęs bunkerį, tačiau kažkas jį įskundė ir stribai surado tą bunkerį. Senelis buvo išvežtas į lagerį prie Baikalo, bet po 8 metų grįžo gyvas į gimtinę. Augau Alytuje, o netoliese, už Kaniūkų tilto ant Nemuno kranto, stovėjo senelių vienkiemis. Ten leisdavau vasaras. Dar nėjau į mokyklą, kai su dėde Jonu ganėme kolūkio avis. Panemuniais ganiau ir senelių karvutę Rudukę Buzę.

O kiek prisimaudyta, kiek žvejota Nemune. Ši upė mane augino ir auklėjo. Pavasariais stovėdavau ant kalnelio ir žiūrėdavau, kaip iš žiemos gniaužtų išsivadavusi galinga srovė laužo ir neša ledus. Šiurpus, didingas, nepamirštamas vaizdas.“

„Kai tau galvoj tėra viena mintis ir noras – kuo greičiau pabėgt prie Nemuno, nulėkt ir pasinert ir atsiduot – jo valiai, jėgai, jo švelnumui – tegul neša, tegu skalbia, trina, tegu sunaikina pagaliau, o kas daugiau dar taip tave pasups, paglostys ir pamurkdys, ir pabars, dar panešios, pamėtys, bakstels akmeniu kakton ar šonan, kad žinotum, nepamirštum – kas visų svarbiausia – tu ir taip žinai, bet kas gi traukia tave šitaip prie to Nemuno...“ – pirmapradį gamtišką ryšį su vaikystės upe atveria menininkas.

Nauja knyga su autografu - aktorei Gražinai Urbonaitei. Asmeninio archyvo nuotr.

Talentą subrandino šeima

A.Jegelevičius pabrėžia, kad jo muzikinį talentą subrandino šeima ir radijo taškas. Tėvelis buvo muzikos mokytojas, deja, sūnų augino tik iki šešerių metų. Vos 33-ejų žuvo Karagandoje, ten išvykęs savanoriškai uždarbiauti. Už tėvo netektį gautą našlės pensiją mama panaudojo muzikos mokyklos mokesčiui. Ji išaugino Alvyduką-Vydutį, o pati ilgus metus dirbo Dainavos siuvimo fabrike ir dainavo Alytaus chore „Putinas“.

„Senelio šeima buvo gausi – aštuoni vaikai. Kai suvažiuodavo trys dėdės ir keturios tetos su savo vaikais, aš su mama, dar seneliai ir visi uždainuodavome, skambėjo panemuniai, girdėdavosi net prie Alytaus siuvimo fabriko. Nuostabus tas didelės šeimos bendrumo jausmas, tas šviesus žaidimų su pusbroliais džiugesys, nežabota vaikiška laisvė. Senelis mėgo traukti partizanų dainas, ypač „Vai ko nusižvengei, juobėri žirgeli“. O mane sudrausdavo: „Tik mokykloje šitų nedainuok.“ Buvau smalsus. „Tai cekavas vaikas“, – sakydavo žmonės. Muzikos mokykloje gavau muzikos pagrindus, išmokau smuikuoti, išlavinau balsą“, – prisimena Alvydas.

Atlikėjas koncertuoja Palangos vasaros estradoje su "Trimitu" 1977 m. A. Jegelevičius - įvairiapusis menininkas: kompozitorius, atlikėjas, rašytojas. Asmeninio archyvo nuotr.

Profesionalioje scenoje

1970 m. grįžusį iš kariuomenės Alvydą Alytaus pašto roko grupės „Aisčiai“ įkūrėjas Viktoras Jonkus pakvietė dainuoti ir groti į savo kolektyvą. Alvydui patikėjo ansamblio vadovo pareigas. „Aisčiai“ daug koncertavo, sėkmingai dalyvavo „Vilniaus bokštų“ ir kituose konkursuose, laimėjo nemažai prizų, pasirodė televizijoje.

Po trejų metų gabus jaunuolis užkopė į profesionalią sceną – Juozas Tiškus jį priėmė į savo vadovaujamą ansamblį „Estradinės melodijos“. Vėliau ir pats A.Jegelevičius keletą metų vadovavo Filharmonijos vokaliniam instrumentiniam ansambliui „Vilniaus aidai“, šį kolektyvą atgaivinęs jaunais talentais ir novatoriška programa. Nuo 1977 m. A.Jegelevičius ėmė bendradarbiauti su Lietuvos televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestru, dirbo Valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ estradinėje grupėje, vėliau – Vilniaus estradinių ansamblių ir orkestrų susivienijime.

Jaunasis talentas ne tik koncertavo, bet ir studijavo – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dab. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija) baigė dirigavimą ir dainavimą, vėliau – Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) studijavo estradinę, džiazo muziką, įgijo estradinių kolektyvų vadovo specialybę.

Tai buvo aktyviausi, kūrybingiausi Alvydo metai: jis dainavo solo, grojo gitara ir klavišiniais ir pats kūrė dainas bei instrumentinius kūrinius.1982 m. Vilniaus plokštelių studija išleido pirmąją A.Jegelevičiaus plokštelę „Pirmosios gėlės“, o po šešerių metų – antrąją autorinių dainų plokštelę „Prie Vilnelės“. Iš viso išleista dvylika kompozitoriaus muzikinių albumų. Jis yra sukūręs ir muzikinių pasakų Lietuvos radijui, muzikos animaciniams filmams, TV filmų serialams.

A. Jegelevičius - įvairiapusis menininkas: kompozitorius, atlikėjas, rašytojas. Asmeninio archyvo nuotr.

Džiazavo „Neringoje“

Su nostalgija atlikėjas prisimena laikus, kai 1979–1981 m. muzikavo legendinėje Vilniaus „Neringos“ kavinėje.

„Vakarais fortepijonu grojau tradicinį džiazą ir savo originalius kūrinius. Mačiau tą legendinę bohemą – žymius intelektualus, rašytojus, kompozitorius, architektus, disidentus: už staliukų sėdėdavo B.Gorbulskis, broliai Nasvyčiai, B.Savukynas, P.Graičiūnas, A.Bulaka, J.Mačiukevičius, A.Baltakis, J.Būtėnas... Pasirodydavo ir jauni menininkai: A.A. Jonynas, J.Erlickas, V.Kukulas, R.Jonutis, J.Kunčinas, jaunimo teatro aktoriai, žinomi dailininkai, skulptoriai. Man patikdavo stebėti žmones... Niekam nebuvo paslaptis, kad esame sekami KGB: vazelės ant stalų prikaišiotos mikrofonų, o „Neringos“ kavinės įėjimas per televizijos kamerą tiesiogiai stebimas iš netoliese esančių saugumo rūmų. Bet vis tiek „Neringoje“ būdavo aptariami, vertinami kultūros įvykiai: naujausios knygos, filmai, spektakliai, parodos. Žmonės kalbėdavosi užuominomis, Ezopo kalba. Netrūko ir gražuolių menininkių moterų, o aš tuomet buvau laisvas, be šeimos... Neslėpsiu, turėjau pasisekimą tarp jų, jos mane įkvėpdavo. Iš moterų mokiausi subtiliau pajausti pasaulį... Moterys išmintingesnės už vyrus daugeliu prasmių“, – dėsto savo įžvalgas menininkas.

Knygos "Eilės iš eilės" pristatyme A. Jagelevičius su žmona Saulina, sūnumi, kompozitoriumi Sauliumi Jegelevičiumi, literatūrologu V. Baku, filosofu Andriumi Konickiu. Asmeninio archyvo nuotr.

Gimtoji kalba – kaip muzika

„Mėgstu skaityti poeziją. Rašytojas Jurgis Kunčinas buvo mano kaimynas, Alytuje abu gyvenome Basanavičiaus gatvėje. Dainą „Vaikystės šviesa“ sukūriau pagal jo žodžius. Esu dėkingas ir alytiškiui Antanui Saulynui, kuris buvo dainų poetas – jis parašė dainų tekstus pirmosioms mano sukurtoms dainų melodijoms „Žaliosios akys“, „Tu lauk manęs“. Dar patiko ir panevėžietės poetės Elenos Mezginaitės eilėraščiai, pagal jos eilėraštį sukūriau lig šiol populiarią dainą „Baltas lino gyvenimas“, vėliau ir kitas – „Kur lyguma lig debesų“, „Maži miesteliai“, „Dešimt žingsnių“, „Vilniaus miestui“ (pirmosios vietos premija dainų konkurse) ir dar nemažą pluoštą kitų, tačiau svarbiausias mano dainų bendraautoris buvo poetas Vytautas P. Bložė – „Pirmosios gėlės“, „Nakvynė saulės namuos“, „Smuiko stygos“, triptikas „Prie ugnelės“ ir kitos.

Jei apie poeziją atvirai: Faustas, su kuriuo kalbuosi savo eilėraščiuose, – vidinis aš, mokytojas, draugas, kuris mane bara, kritikuoja, provokuoja, verčia ieškoti atsakymų. Jis mokytojas, palydovas, draugas.

„Laidoju arba keičiu: neapykantos šaltį – į meilės karštį / pykčio iškrovas – į jėgos atsargas, pavydo graužatį – į džiaugsmo virpesį / irzlumo erzelį – į maldos ramybę / pagiežos kartumą – į šviesų pavydą / nevilties tamsą – į tikėjimo šviesą / liūdesio minorą – į vilties mažorą / kančių kančią – į kantrybės uostą.“

Man brangi mūsų gimtoji kalba, ne tik muzika. Lietuvių kalba yra labai muzikali, melodinga. Nuo vaikystės buvau fantazuotojas. Puikiai rašiau rašinius mokykloje, o rimtus eilėraščius pradėjau rašyti jau subrendęs. „Plaukia žodeliai, sijojas, verpetus prašokę / vėl glaudžiasi, ieško vienas kito ir spaudžias / suradę ir įsisiautę į giją, į kasą, į srovę, kuri / vis greitėja ir plečias kaip takas, kaip kelias“, – poezijos srautą, panašų į skambančią upės tėkmę, deklamuoja poetas.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Glūkoidų“ klubas

Ir dabar menininkas dažnai atvyksta į Alytų. Pakviestas Kunčino bibliotekos direktorės Giedrės Bulgakovienės, savo mokyklos - Alytaus |pirmosios vidurinės (dabar Dzūkijos pagrindinė) Alytaus ar Kraštotyros muziejaus, mielai dalyvauja kūrybos vakaruose, savo ir kolegų knygų pristatymuose.

Kompozitorius laukiamas ir kraštiečių klubo „Glūkoidai“ susibėgimuose. Alvydo jaunystės draugai jį vadina Jegele.

„Glūkoidai – tai grupė alytiškių – roko gerbėjai, buvę hipiai, įsimylėję Glūko ežerą Varėnos rajone. Jau trisdešimt šešerius metus jie kasmet pirmąjį liepos savaitgalį ten susirenka iš visų pasaulio kampelių. „Glūkoidų“ įkūrėjas – buvęs „Aisčių“ gitaristas, inžinierius, fotografas ir alytiškių „bitliakų“ kartos metraštininkas Gintautas Unguraitis-Dzilbus bei žymus Santariškių pilvo chirurgas hab. dr. Virgilijus Beiša. Taigi prie Glūko renkasi jau kelios kartos – tėvai, vaikai ir net vaikaičiai: ir su jaunystės laikų muzika, prisiminimais, žaidimais, atrakcijomis, varžybomis, bendromis vaišėmis, o svarbiausia – tuo paprastu džiaugsmu – būti „rozu“, – pasakojo glūkoidas Jegelė.

Atsisveikindamas menininkas prasitarė, kad dar turi naujų ir literatūros, ir muzikos sumanymų. Palinkėkime jam geros kloties kūrybos keliuose.