Lietuvos hidrometeorologijos „veidui“, garsiausiai šalies klimatologei Audronei Galvonaitei nepavyksta pabėgti nuo gausybės darbų net išėjus į užtarnautą poilsį: „Dabartinės mano gyvenimo aktualijos liko tos pačios, klausimai, lydėję visą dešimtmetį, irgi nesikeičia – kada bus pavasaris ir ar jis tikrai ateis? – nusišypsojo Audronė, į pokalbį atskubėjusi iš radijo laidos. – Sulaukiu labai daug kvietimų iš mokyklų, darželių, Trečiojo amžiaus universiteto, skaitau paskaitas, matyt, ne veltui sakoma: kai žmogus išeina į užtarnautą poilsį, jis niekada neturi laiko.“

Jūsų perspėjimai ir įžvalgos klimatologijos srityje verčia nerimauti – teigiate, kad būtina imtis svarbių darbų. Ar iš tiesų klimatas keičiasi tiesiog akyse ir mes jau nieko negalime padaryti?

Nejaugi jūs to nematote plika akimi? Nerimui pagrindo tikrai yra, kalbu be juokų. Pernykščiai metai buvo šilčiausi pasaulyje – vidutinė temperatūra pakilo vienu laipsniu. Lietuvoje vidutinė temperatūra buvo dviem ir viena dešimtąja laipsnio aukštesnė nei turėtų būti. Toks laikotarpis jau buvo 2008-aisiais, kai vidutinė metinė temperatūra buvo aukštesnė dviem laipsniais. Tai akivaizdus pavyzdys, kad cirkuliaciniai procesai iš tiesų išsibalansavę, nebeturime žiemos. Visame pasaulyje suaktyvėjo ekstremalūs reiškiniai. Tarkime, JAV vienoje dalyje siautėjo gaisrai – degė visa Kalifornija, o kita dalis skendo nuo iškritusių kritulių, potvynių. Klimato anomalijos tokios akivaizdžios, kad net pats prezidentas Barakas Obama atvyko į klimato kaitos konferenciją Paryžiuje, supratęs, kad čia ne juokai. JAV aktyviai ėmėsi veiksmų ir skyrė pinigų klimato kaitos ir prisitaikymo problemoms, moksliniams tyrimams. Džiugu, kad didžiųjų valstybių vadovai pradeda suprasti problemos esmę.

Lyg ir suprantame, kad galime kaltinti mūsų išsivystymo lygį, pramonę ir transportą, tačiau vykstančios pasaulinės konferencijos prasideda ir pasibaigia taip nieko ir neišsiaiškinusios. O kaip Trečiojo pasaulio šalys ir Kinija, kurios yra vienos iš didžiausių teršėjų, reaguoja į situaciją?

Supranta, tačiau nieko nedaro. Sako: „Duokite mums pinigų, tuomet darysime.“ Geriausias pavyzdys – Saudo Arabija, kuri sėdi ant naftos telkinių. Ji verkia: jei atsisakysime iškastinio kuro, iš ko gyvensime. Taigi išsivysčiusioms šalims iškyla daug iššūkių rūpinantis klimato kaita. Dalyvavimas klimato kaitos konferencijose man visuomet kėlė pyktį – kaip šalių atstovai gali tiek laiko ginčytis dėl kablelio, bet neįžvelgti esmės. Jei mes tik diskutuosime ar popierius rašysime, galų gale save sunaikinsime, nes toks staigus klimato šiltėjimas sukelia katastrofiškų padarinių: cunamių, potvynių ir kitų gamtos kataklizmų. Tiesa, pastaroji Paryžiaus konferencija buvo rimtesnė. Galbūt bėda ta, kad mūsų didieji vadovai nėra klimatologai ir neskiria klimato nuo orų. Tarkim, neseniai Lietuvoje kovo mėnesį buvęs atšalimas neišmanančiam situacijos gali tapti įrodymu esą klimatas nešiltėja. Tačiau terminas „šalta“ taikomas orams, kurie keičiasi keletą kartų per dieną, o klimatas yra ilgalaikis ir stabilus procesas. Žmogus per savo gyvenimą klimato kaitos neturėtų pastebėti, anksčiau procesas vykdavo milijonus metų, o dabar tai akivaizdus dešimtmečių reikalas.

O kuo gi galime prisidėti mes – kiekvienas asmeniškai?

Ar užgesinate šviesą išeidamas iš kambario, ar nepaliekate įjungto televizoriaus budinčiojo režimo, ar ištraukiate telefono kroviklio laidą iš šakutės lizdo jam pasikrovus, ar mažinate vartojimą? Štai ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti. O svarbiausia – mąstyti, ką darome. Ne veltui ši epocha vadinama vienkartine, nes žmonija dabar vadovaujasi principu: perkame – metame. O juk produktui pagaminti reikia energijos, iškastinio kuro, taigi sąnaudos didelės. Kai man tvirtina, kad nuo vieno žmogaus pasaulyje nieko nepriklauso, tokiems pasiūlau kiekvieną veiksmą padauginti iš 7 milijardų. Taigi akivaizdu, kiek daug nuo mūsų priklauso.

Dar viena pasaulio bėda – šiukšlynai, kurie auga kaip ant mielių...

Iš tiesų, lyg negana žemės, jau šiukšlėmis užteršėme kosmosą, kosminiai laivai nebegali skraidyti su jomis nesusidurdami. O juk viskas, ką išmetame į atmosferą, bumerangu sugrįžta mums.

Dar viena labai didelė bėda – vadinamieji aukštųjų technologijų šiukšlynai. Apie juos sužinojau Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai metu. Paprastai mums aiškinama, kad seni kompiuteriai surenkami ir perdirbami. Tačiau JAV žalieji atliko eksperimentą. Į atiduotus perdirbti kompiuterius įdėjo siųstuvus. Ir žinote, kur jie nusėdo? Ogi Afrikos oazėse, gražiose salose, kurios po 10 metų virto negyvenamomis teritorijomis. Čia net paukščiai neskrenda, nes yra didžiulė tarša, juk šie prietaisai turi sunkiųjų metalų, radioaktyviųjų medžiagų. To šiukšlyno pagrindinis kontingentas – penkerių metų vaikai, kurie rausiasi po šiukšlyną, jų tėvai jau išmirę. Tie vaikučiai, žaizdoti, apnikti ligų, išlupinėja ir pardavinėja įvairias medžiagas. Taigi matote, kad apgaudinėjame save – patys naikiname aplinką. Kodėl mus pavadino Homo sapiens, neaišku, nes iš tikrųjų mes nemąstome, ką darome.

Galbūt būsiu nepopuliari, tačiau akcija „Darom“ – ne pilietiškumo, o gėdos akcija. Joje dalyvauja aukščiausi šalies pareigūnai, didžiuojamės, kad surinkome krūvas šiukšlių. Tačiau reikia ne didžiuotis, o verkti, kad tiek išmetame. Pradėkime mąstyti, ką mes darome kiekvienas asmeniškai, kiekviena šeima, kiekvienas vaikas. Šiaip ne taip pradėjome rūšiuoti šiukšles, pajudėjome į priekį, išmokėme tai daryti vaikus. Dabar laikas mažinti besaikį vartojimą.

Kiek prie klimato kaitos prisideda žemės ūkis? Ar iš tiesų galvijų bandos yra vienos iš didžiausių teršėjų?

Karvės „išbezda“ metano dujas. Pavyzdžiui, kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse prie karvių užpakalio kabinami specialūs balionai, surinktas metanas perdirbamas ir panaudojamas. Lietuvoje karvės – nykstanti rūšis, greitai taps egzotiškais gyvūnais, kuriuos teks apgyvendinti zoologijos sode. Tačiau besaikis tręšimas, viskas, ką mes išmetame į orą, atmosferą, vienokiu ar kitokiu būdu sugrįžta mums. Ar žinote, kas yra dustas? Tai nuodingųjų chemikalų milteliai, kuriais barstydavo kopūstus nuo kirminų. Dustas buvo uždraustas dar 1961 m. Dabar chemikai jo atranda ir Arkties vandenyno lede, kur jis „nutūpė“ paleistas į atmosferą. Štai kokiu būdu jis mus po dešimtmečių pasiekė. Ką išmetame į atmosferą – laužo ar uždegtos pievos dūmus, šiukšles ar chemines medžiagas, viską gauname atgal. Taip formuojame šiltnamio efektą, tuo kvėpuojame. Todėl ūkininkas tręšdamas turi dozuoti trąšas, atsakingai žvelgti į šį procesą.

Scanpix nuotr.

Esate anykštietė. Ar daug laiko praleidžiate savo tėviškėje?

Dabar ten likę tik tėvų kapeliai, todėl lankausi ne taip jau dažnai. Tačiau labai myliu savo kraštą, domiuosi istorija, padavimais, kraštovaizdžiu, akmenimis, atodangomis, kiekvienais metais kartu su draugais kaip gidė važiuoju į ekskursijas. Dabar jau neatsiginu prašymų, kad kuo daugiau parodyčiau gamtos objektų. Kelionę ir pasakojimą paprastai pradedu nuo Vilniaus, pasakoju apie Maišiagalą, Širvintas, Ukmergę, kuo ypatingi Vidiškiai, galutinis kelionės taškas – Anykščiai. Už šias keliones gaunu daug padėkų iš jaunų žmonių.

Minėjote, kad ne visuomet sutinkate su žaliaisiais, tarkim, nuomonės išsiskiria kalbant apie medžių, tokių kaip siauralapis klevas, naikinimą. Jūsų manymu, kartais, kad išgelbėtum gamtą, reikia sunaikinti ir medį...

Iš tiesų taip. Siauralapius klevus reikia rauti su visomis šaknimis. Taip padariau savo kieme – atkasiau ir išnaikinau jo šaknis. Klimato emigrantai – itin svarbi tema. Tai naujos augalų, paukščių, gyvūnų rūšys, visokie mašalai, vabalai ir kitokie parazitai. Parazitai greičiausiai prisitaiko ir jų apstu. Taigi klimato kaita sukelia gausybę problemų. Tarkim, pernai pirmą kartą Lietuvoje žmonės pirko geriamąjį vandenį maistui gaminti, nes jo tiesiog neturėjo. Biržuose, Šiauliuose nuseko upės, upeliai, šuliniuose nebuvo vandens net galvijams. Prie užplūstančių karščio bangų žmonės dar nemoka prisitaikyti. Prasidėjo ekosistemų kaita – vidutinė metinė temperatūra pakankamai aukšta, primena tropikus. Dėl to atsiranda ir naujų ligų. Yra šalių, kur klimato kaita jaučiama dar stipriau. Žmonėms dėl sausros trūksta maisto, nemažai valstybių kenčia nuo uraganų, potvynių. Ir blogiausia, kad klimato atšilimas tik dar labiau sustiprins nepageidaujamus reiškinius.

Tai koks bus tas pavasaris ir ar jis ateis?

Šių metų pavasaris toks, koks ir turi būti. Kai man užduoda klausimą, kodėl sugrįžo žiema, visuomet sakau, kad kovas – pereinamojo laikotarpio mėnuo, jis visuomet buvo šaltas. O pas mus, vos kvėpteli šiluma, visi iš karto nori pulti arti ar sėti. Iš viso juokingai atrodo, kai vasario mėnesį pradeda sodinti svogūnus, o kovo mėnesį klausia, kodėl dar negaliu arti. Turiu pripažinti, kad anksčiau, kai nebuvo tiek informacijos, žmonės turėjo patys mąstyti ir veikti logiškai, o dabar laukia, kol tu jam sukramtęs įdėsi į burną. Pradėjus mokėti išmokas ūkininkams, netvarkos pagausėjo. Anksčiau būtų turėjęs pats pamąstyti, ką daryti, kad kuo mažiau nuostolių ūkininkaujant patirtų. Būtina remti mokslinius darbus, kad būtų ieškoma naujų technologijų, naujų atsparių veislių, nesėdėti ant tos pačios rūšies bulvės ar buroko. Atsivežame ypatingų augalų iš kitų geografinių platumų, o paskui dejuojame, kad jie tai iššalo, tai iššuto. Jie turi būti vietiniai, išvesti čia, surastos atitinkamos veislės su atitinkamu atsparumu ir parazitams, ir temperatūros pokyčiams.

Klimato kaitos nesustabdysi – ji įgavo didžiulį pagreitį. Pajusime didžiulius temperatūros šuolius, svyravimus, bus daugiau ekstremalių reiškinių ir jie dažnės, padarys daugiau žalos, todėl reikia kalbėti apie tai, kaip prisitaikyti prie tokio klimato. Tai ir naujos technologijos, naujos veislės, naujas mąstymas. O mes esame labai inertiški, vis sėdime ant to paties.