Darbą su vaikais ir studijas svetimoje šalyje sėkmingai derinanti 24 metų Skaistė Švambarytė nepamiršta Biržų. Čia kartais jai tenka pagelbėti vaikų šeimyną turinčiai mamai, kunigei Sigitai Veinzierl. Tad mergina gali palyginti požiūrį į vaiką Lietuvos ir Škotijos ugdymo įstaigose.

- Skaiste, jau penktus metus gyveni Škotijoje. Kaip atsidūrei šioje šalyje?

- Ieškojau galimybių studijuoti, dirbti. Taip pat esu nuotykių ieškotoja. Po mokyklos baigimo neskubėjau studijuoti toliau. Turėjau planų keliauti, pažinti, įgyti patirties. Vėliau pradėjau domėtis universitetais ir mokslu. Žinojau, kad turėsiu save išlaikyti studijuodama, todėl ieškojau galimybių įgyti aukštąjį išsilavinimą ir sykiu dirbti. Škotija pasirodė tam ideali šalis. Mokslas nemokamas, suderinamas su darbu, kurį rasti nesunku. Puse etato dirbant įmanoma pragyventi.

Pirmi metai lengvi nebuvo, reikėjo įsitvirtinti, susirasti draugų, pažinti šalį ir žmonių gyvenimo būdą, suvokti kultūrinius skirtumus. Gyvenimas kitoje šalyje visada praplečia akiratį. Kai kurie dalykai šokiruoja, bet vėliau pripranti.

Škotijoje, pavyzdžiui, niekas nerengia vaikų taip šiltai kaip Lietuvoje. Iš pradžių mane tai šokiravo. Kūdikėliai vėjuotą rudenį - be kepurių. Čia niekas net žiemą nerengia striukių vaikams, kai juos sodina į mašiną, nes tai yra nesaugu. Atvažiavus į darželį vaikai atlekia, o mamos rankose atneša striukes.

Čia žmonės laisvesni, jie turi daugiau galimybių. Nori mokytis - gali keliais būdais gauti norimą diplomą (dirbdamas ir mokydamasis vienu metu, studijuodamas koledže arba stodamas į universitetą). Nori dirbti - prašom, visos galimybės įsidarbinti, o po to ir įgyti reikiamą kvalifikaciją.

Nori būti mokytojas - prašom, apmokami dešimties mėnesių kursai po universiteto baigimo ir garantuota darbo vieta. Visos šios galimybės labai traukia. Čia galiu galvoti apie dalykus, kurie Lietuvoje su mano finansine padėtimi būtų nelabai įmanomi.

- Tavo gyvenimas ir studijos yra susietos su socialine veikla?

- Studijuoju sociologiją, ne socialinį darbą tiesiogiai. Bet socialinis darbas visada buvo viena iš sričių, kuriomis domėjausi. Net vasaromis dirbdavau vaikų globos namuose. Sociologija nagrinėja įvairias visuomenės problemas, be to, baigiau du kursus psichologijos ir antropologijos. Visi kursai siejasi su socialiniu darbu.

Paskaitos nesvietiškai įdomios, yra įrašinėjamos ir visi įrašai prieinami kiekvienam to kurso studentui jo internetineje paskyroje.

- Visuomet svajojai dirbti su vaikais. Šią svajonę įgyvendinai svečioje šalyje. Ar lengvai pavyko įsidarbinti privačiame vaikų darželyje?

- Siunčiau daug paraiškų ir ne į visas gaudavau atsakymus, nes buvo reikalinga kvalifikacija, kurios aš dar neturėjau. Vieną dieną netikėtai pakvietė į interviu. Po pokalbio sulaukiau skambučio, kad esu priimta į darbą su keliomis sąlygomis. Reikėjo praeiti specialią patikrą, susirinkti rekomendacijas. Visi biurokratiniai dalykai, kurie užtruko apie du mėnesius, tuo metu man atrodė labai ilgas laiko tarpas. Buvo tikrinama net tai, ar nesu teista - Škotijoje su vaikais negali dirbti teisti asmenys.

Darželis, kuriame dirbu, yra pasaulinės organizacijos dalis. Jie turi bent 7 darželius Aberdeen (miestas, kuriame gyvenu), dar daugiau visoje Didžiojoje Britanijoje. Darželių tipai skiriasi. Tas, kuriame aš dirbu, yra klientų darželis. Tai reiškia, kad žmonės, kurie dirba tik tam tikroje firmoje, gali teikti paraiškas ten leisti savo vaikus. Jame galime priimti iki 35 vaikų.

Kūdikių grupėje, kurioje būna vaikai nuo 0 iki 1 metų amžiaus, gali būti 6 mažyliai. Viduriniojoje nuo 1 iki 2 metų gali būti 8 vaikai. Didžiausioje priešmokyklinėje grupėje gali būti 21 vaikas nuo 2 iki 5 metų (į mokyklą išeina, kai jiems sukanka 5).

Visas darželio pastatas pritaikytas būtent vaikams, jis vieno aukšto. Kūdikių grupė dar turi atskirą miego kambarį, kuriame sustatytos lovytės, pritemdyti langai, groja lopšinės, pilna pasakų knygų, kad būtų galima prisitaikyti prie kiekvieno kūdikio individualaus ritmo. Grupėse yra specialios zonos, kurios orientuotos į tam tikrus dalykus - skaitymą ir knygų, dailės ir darbelius, informacines technologijas, vaidmenų žaidimus, sensorikos ugdymą, konstrukcijas, matematiką ir mokslą. Visi žaislai ir priemonės tose zonose orientuoti būtent į tą dalyką. Priemonės ir resursai reguliariai atnaujinami ir keičiami pagal vaikų norus ir individualų susidomėjimą.

- Ar darželis, kuriame dirbi, labai skiriasi nuo lietuviškų ugdymo įstaigų?

- Labai sunku lyginti, nes lietuviškame darželyje aš niekada nedirbau. O ir nesinori lyginti, nes Lietuvos bei Škotijos galimybės labai skirtingos. Viena, ką galiu padaryti, tai papasakoti, kaip yra Škotijoje. Pirmas keisčiausias dalykas, kuris dabar atrodo normalus, buvo popierizmas. Darželyje viskas yra patikrinama ir turi būti pasirašoma, kad tai yra saugu naudoti tą dieną. Atidarei grupę - 20 punktų sąrašas, ką patikrinti, ir už kiekvieną dalyką pasirašyti. Nori išeiti į lauką (turint omeny, kad darželio sodas aptvertas, kasdien tikrinamas kompanijos, kurios klientai ten veda vaikus, apsaugos ir niekas į jį patekti negali nepraėjęs pro apsaugą) - 25 punktų sąrašas patikrinimui. Dokumentuojama viskas - sauskelnių keitimas, išėjimas į lauką, maisto temperatūra, žaislų ir patalpų švara. Ir visa tai - kad apsaugotų darbuotoją ir vaikus.

Antra - labai individualus požiūris į vaiką. Vos pradėję lankyti darželį vaikai pasirenka savo „Key worker“, su kuria supažindinami tėvai. Ji stebi vaiko vystymąsi, užmezga artimą ryšį su juo ir įgyja pasitikėjimą. Kiekvienas vaikas turi savo mokymosi knygą, į kurią paskirta auklėtoja rašo pastebėjimus, klijuoja nuotraukas, seka vaiko vystymąsi ir planuoja mokymąsi būtent pagal vaiko gebėjimus, galimybes ir susidomėjimą. Iki trejų metų vaikai būna ugdomi pagal vystymosi etapus.

Kiekvieną mėnesį įvertinus, kuo domisi vaikai, išgryninama tema, kurią mes vystome. Kuriame ekspozicijas, susijusias su ta tema, ar vykdome įvairias veiklas. Pavyzdžiui, kai buvo tema apie žmogaus kūną, mes žiūrėjome, kaip veikia mūsų plaučiai ir diafragma naudodami kojines ir obuolius, kūrėme paveiksliukus iš ausų krapštukų ir gaminome sveiką maistą, kuris padėtų augti.

Skaičiau kelių žmonių atsiliepimus apie maisto gaminimo taisyklių pakeitimą Lietuvos mokyklose. Škotijoje jau seniai maistas vaikams sveikas, garintas. Valgo ir meksikietiškus troškinius, ir indų karius, ir vegetariškus makaronus su daržovėmis. Darželyje tėvai maistą gali pasirinkti. Jei yra vegetarai, nevalgo kiaulienos ar vištienos, kiaušinių, tuomet vaikui visada bus paruošta alternatyva. Kitas dalykas – alergiškų vaikų maitinimas. Darželis į tai žiūri labai atsakingai, viskas dokumentuojama, kiekvieną kartą paimdamas maistą iš virtuvės pasirašai, kad turi visus reikalingus patiekalus ir alergiškam vaikui. Galima atsisakyti ir deserto pasiūlant alternatyvą, bet vis mažiau tėvų tai renkasi, nes desertai po pietų būna sveiki - graikiškas jogurtas su vaisiais ir panašiai. Kiekvienas vaikas turi savo pietų kortelę (žalią, jei viskas galima, geltoną, jei tėvai pasirenka kažko neduoti, ir raudoną, jei nevartoja produktų dėl alergijų ar religijos).

Kortelė uždedama ant kėdutės, kad kiekvienas prižiūrintis pietus darbuotojas žinotų, kas vaikui tinkama ir kas ne.

Darželyje labai skatinamas savarankiškumas, privatumas ir pagarba. Niekada negali nuvalyti vaikui bėgančios nosies prieš tai jo neįspėję, o jei jis gali tai padaryti pats, tai pirmiausia turėtum jam priminti. Net pusantrų metų vaikai sugeba nusiplauti patys rankas, susitvarkyti žaislus ir pasakyti, ką jie nori šiandien veikti. Mane labai stebina, kai pusantrų metukų vaikas sako, kad nori eiti į lauką, ir rodo, kad jam reikia jo striukės, arba sako, kad šiandien eis piešti, ir užsideda prijuostę.

Visi stebisi ir gailisi kūdikių, kurie darželį pradeda lankyti apie devintą savo gyvenimo mėnesį. Bet tėvų teisė rinktis. Kūdikių kambarys yra kaip didelė ramybės oazė, o ne didelė salė. Kiekvieno vaiko ritmas yra gerbiamas. Jei reikia miegoti tris kartus, tiek ir miega, jei užmiega tik supamas kėdėje, tai taip ir migdome. Visi vaiko individualūs poreikiai ir tėvų pasirinkimai būna patenkinti. Be to, vykdomos įvairios kūdikių vystymąsi skatinančios veiklos - sensoriniai užsiėmimai, muzikiniai ir t. t. Viena auklėtoja prižiūri ne daugiau nei 3 kūdikius.

Škotijoje (o turbūt ir Lietuvoje) yra daug nuostabių pedagogų, kurie myli savo darbą ir VAIKUS.

- Darželio auklėtoja turi būti pasiruošusi visokiems netikėtumams ir žinoti, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Ar tokių teko patirti?

- Visiems atvejams turime nurodymus ir tam tikrą veiksmų planą. Pavyzdžiui, kai pakyla temperatūra, kai vaikui bloga ar vemia, kai jis susižeidžia. Kai susitrenkia galvą, vaikas stebimas dvi valandas. Kas dešimt minučių turi parašyti, kaip vaikas elgiasi ir kokia jo temperatūra. Tėvai informuojami, taip pat surašoma speciali forma, kurią vėliau pasirašo tėvai. Jei būna kraujo, jį galima valyti tik užsimovus pirštines ir prijuostę, lygiai taip pat ir keičiant sauskelnes. Po to viskas specialiai supakuojama.

Yra tekę susidurti su užspringusiu vaiku. Labai daug kartų teko tvarkyti praskeltas lūpas ir panašiai. Aš manau, kadvisose stresinėse situacijose labai svarbu likti ramiam. Visada pirmiausia galvoti apie vaiką ir kaip jis jaučiasi. Aš dažniausiai klausiu vaiko, o kas jam padėtų nusiraminti. Jie patys gerai žino, ko tuo metu reikia - vienam apkabinimo, kitam žaisliuko, trečiam obuolio. Ir tada visa kita išsisprendžia lengvai.

- Tau dar mokantis mokykloje teko dirbti vaikų globos namuose. Dabar tenka turėti reikalų su ugdymo įstaigomis, nes mamai padedi globoti jos šeimynos vaikus. Kas būdinga mūsų ugdymo įstaigoms ir ko, tavo manymu, reikėtų atsisakyti?

- Skiriasi šalys, sistemos, galimybės. Galiu lyginti tik kai kuriuos pastebėjimus. Privatumas ir saugumas yra labai svarbūs ir galbūt net patys svarbiausi dalykai. Praeitą savaitę buvau grįžusi į Lietuvą ir turėjau nueiti pasikalbėti su ketvirtokės sesers auklėtoja. Mokykloje atradau jų klasę, bet kaip tik vyko kūno kultūros pamoka. Teko laukti, kol jie grįš. Nuskambėjus skambučiui atbėgo vaikai su raktu, atsirakino duris ir pradėjo rengtis. Durys atidarytos, dešimtmečiai vaikai rengiasi iki apatinių, o aš, nepažįstamas žmogus, stoviu priešais klasę. Praėjo keli mokytojai, bet nei paklausė, ką aš čia veikiu, nei duris uždarė. Teko man jas uždaryti. Mane, dirbančią užsienio ugdymo įstaigoje, tai gąsdina. Visų pirma, bet kas gali stovėti ir žiūrėti į vaikus.

Antra, vaikams neugdomas supratimas apie privatumą ir saugumą, nes jie rengiasi visi kartu. Darželyje, kur dirbu, net kūdikio sauskelnių negali patikrinti pro jų kraštą, pažiūrėti ar švarios, prie kitų vaikų. Turi nusinešti į perrengimo kambarį. Keičiamos sauskelnės tik po vieną ir tuo metu kitiems draudžiama įeiti. Privatumas ir saugumas labai svarbus. Vien dėl šios priežasties aš negaliu viešinti jokių savo darbo ar darželio fotografijų. Darbe telefonu naudotis galiu tik auklėtojų kambaryje per pertraukas, visą kitą laiką jie būna įregistruoti ofise. Nuotraukos gali būti daromos tik su darželio fotoaparatu ir ištrintos po mėnesio. Net tėvai negali naudotis savo telefonais darželyje ar fotografuoti vaikų, net turint kitų tėvų sutikimą. Gal kai kam tai atrodytų „ekstrymas“, bet to reikia vaikui apsaugoti.

Saugumas ir privatumas yra du dalykai, kurių stoką net iš savo mokyklinių metų atsimenu kaip švietimo sistemos ydas. Mokyklose iki penktos klases vaikams persirenginėti vienoje klasėje man niekada nebuvo suprantamas dalykas. Todėl visada vengdavau ir nemėgdavau kūno kultūros ir šokių, nes reikėdavo rengtis toje pačioje klasėje su berniukais.

Lietuvoje reikėtų atsisakyti (ypač darželiuose) telefonų darbo metu. Turiu pažįstamų, kurie dirba darželiuose ir dažnai matau juos online darbo metu, o kartais net ir nuotraukas iš darbo vietos. Man tai atrodo visiškai netinkama.

- Ar Škotijoje vertinamas pedagogo darbas? Ar daug laiko skiriama jo saviugdai?

- Škotijoje pedagogo darbas vertinamas įvairiai. Darželio auklėtojos dažniausiai būna jaunos, tai jų kelio pradžia, po kurios dažniausiai seka įvairios kvalifikacijos ir aukštesnės pakopos. Tai toks ir požiūris. O mokytojai yra gerbiami.

Visos sąlygos sudarytos pedagogų tobulėjimui, kvalifikacijoms, laipsniams. Yra įvairūs kursai, konferencijos ir online mokymai. Viskas prieinama visiems.

- Turi darbo su vaikais patirties Afrikoje, kai buvai savanore…

- Darbas Afrikoje yra neįkainojama patirtis, kuri leido suprasti, kad lietuviškas būdas auginti vaikus nėra vienintelis. Darželyje turime vaikų iš įvairių kultūrų ir įvairių pasaulio kampelių - nuo Indijos, Kinijos iki Brazilijos. Tad iš pradžių buvo labai sudėtinga prisiminti 21 vaiko poreikius, kas ką mėgsta, kaip ką daro ir kuo tėvai patenkti, kuo ne. Bet pripratus kitos kultūros lyg savos pasidaro.

- Kokie tavo planai ateičiai? O gal turi minčių grįžti į Lietuvą?

- Niekada nesakau niekada. Planų grįžti šiuo metu neturiu, bet, kai viskas taip greit keičiasi, tai dėl tolimesnės ateities nieko negaliu pasakyti. Norėtųsi rasti savą terpę. Šiuo metu baigiu sociologiją, žadu stoti į magistrantūrą ir įgyti pradinės mokyklos mokytojo kvalifikaciją. Šiuo metu esu įsidarbinusi ir vaikų ligoninėje. Tai dar viena sritis, kuri man yra artima, ją atradau netikėtai. Medicinos studijuoti Lietuvoje man nebūtų buvę galimybių, o čia viskas įmanoma. Tai turiu kelis variantus, o kur atsidursiu - nežinau.

- Ar dažnai prisimeni buvusią mokyklą?

- Svarbiausias dalykas man yra šeima. Visada jaučiu didelę nostalgiją mokyklai, namams ir Biržams. Šį rudenį ėjau pro mokyklą ir prisiminiau paskutinę rugsėjo pirmąją, mokytojus. Visada šilti jausmai gaubia prisiminus „Saulės“ gimnaziją ir jos nuostabius pedagogus. Nors gyvenimas tęsiasi, bet gimnazija man liks tokia, kokią palikau 2013-aisiais.

- Ko palinkėtum Biržuose gyvenantiems vaikams ir pedagogams?

- Vaikams būti savimi ir siekti to, ko trokšta. Niekada netikėkit, jei jums sako, kad ko nors negalite pasiekti.

Pedagogams labiausiai norisi palinkėti, kad per tuos darbo metus nedingtų meilė darbui ir vaikams, nes tai svarbiausias variklis. Ypač sunkiais ir sudėtingais momentais turite žinoti, kad jūsų darbas yra labai svarbus. Jūs paliečiate kiekvieno vaiko širdį. Jie jus prisimena net ir suaugę. Jie jums yra dėkingi. Ir aš esu dėkinga savo mokytojams ir šeimai už galimybes įgyvendinti savo svajones.

Mykolas Kutka

Biržų krašto laikraštis Šiaurės rytai