Tris sveikus vaikus auginusi kėdainietė Aldona ŽEMAITIENĖ visiškai nesitikėjo, jog ketvirtosios atžalos – pagrandukės Evelinos – atėjimas į šį pasaulį jos kasdienybę aukštyn kojomis apvers visam laikui. Sudėtingas gimdymas buvo lydimas medikų pastangų išgelbėti mergaitės gyvybę. Ir jiems pavyko. Tačiau Aldonos šeimai už šią likimo malonę teko atsimokėti didžiule kaina – Evelina liko neįgali. Vis tik kėdainietė laikėsi herojiškai ir atidavė visas jėgas, kad jos dukros ateitis būtų kuo šviesesnė. Niūrias sutemas keitė viltingos aušros, už kurias Aldona širdingai dėkoja visiems ypatingą jos motinystės dalią savo supratingumu, jautrumu bei pagalba krislas po krislo lengvinusiems žmonėms. „Visą gyvenimą mudvi su Evelina lydėjo varginantys iššūkiai, o dar prieš dvejus metus dukra prašė padėti jai išeiti iš šio pasaulio. Mamos širdžiai tokie žodžiai – nepakeliamas skausmas, – besidalindama savo istorija graudinosi Aldona. – Tačiau visai neseniai po vieno Evelinos skambučio į mano kasdienybę vėl grįžo ramybė. Dukra man pasakė: „Mama, aš myliu gyvenimą, o gyvenimas myli mane.“ Ką nuostabesnio gali išgirsti mama?“

Per gimdymą neteko sąmonės

Šiuo metu jau beveik 37-erių Evelina gyvena Kėdainių socialinės globos namuose Šlapaberžėje. Mama, pririkiavusi dukros mėgstamų skanėstų, autobusu dažnai atvažiuoja jos aplankyti ir čia praleidžia pusdienį. Tarp šių pasimatymų Aldona su Evelina ryšį palaiko skambučiais.

Pašnekovė telefone rodo fotoaparatu užfiksuotas dukros kasdienybės akimirkas. Iš nuotraukų žvelgia spindinčios akys, o plati Evelinos šypsena neleidžia sudvejoti – jauna moteris išties džiaugiasi būdama ten, kur yra.

Vis tik iki šio ramybės laiko ir Evelinai, ir jos mamai Aldonai teko įveikti ilgą bei sudėtingą kelią.

„Dukrai cerebrinį paralyžių pripažino nuo pat gimimo, – pasidalina mama. – Ko gero, tai gimdymo trauma – priežastis liko nenustatyta.

Gimdymas buvo labai sunkus – aš netekau sąmonės, todėl negalėjau padėti dukrai ateiti į šį pasaulį, negalėjau padėti ir gydytojams.

Kai atsigaivalėjau ant gimdymo stalo, paklausiau, kur mano vaikelis. Dukra buvo šalia – tokiame apvaliame aparate, kuris padėjo palaikyti Evelinos gyvybines funkcijas. Dukra gimė labai pridususi. Vaikas atrodė baisiai…

Gydytojai stengėsi išgelbėti kūdikio gyvybę, bijojo, kad ji gali visai uždusti, tad per gimdymą gelbėdami Eveliną jai išnarino kojytes, – su liūdesiu prisimena Aldona. – Tai tragiškas dalykas.“

„Kartą viena savivaldybės darbuotoja pasakė: „Dieve, kaip jums sunku.“ Bet man sava našta niekad nebuvo per sunki – juk tai mano vaikas, todėl man nesunku. Aldona

Visus metus – kankinančios procedūros

Aldona pasakoja, jog nuo pat gimimo dukra buvo labai nerami ir nuolat verkdavo. Išsekusi mama dažnai varstė gydytojų duris, ieškodama Evelinai pagalbos.

„Iš pradžių nežinojau, kas jai yra. Maniau, jog kaip ir visiems vaikams – jei daug verkia, vadinasi, skauda viduriukus. Nešdavau ir nešdavau savo apylinkės gydytojai vystyklus. Bet ji pasakė, kad bėda ne čia. Tik vėliau sužinojome, jog Evelina verkė, nes jai buvo išnarintos kojytės…

A. a. daktaras V. Rokas įtarė Evelinai cerebrinį paralyžių. Negalėjau tuo patikėti – juk visi trys mano vaikai sveiki. Deja, Kauno klinikose šią diagnozę patvirtino, – toliau pasakoja Aldona. – Dėl paralyžiaus Evelinai buvo paskirtos labai intensyvios mankštos. Mankštindavau ją ir aš. Tai jūs įsivaizduokite, ką apie mus galvojo kaimynai – vaikas klykė dienomis ir naktimis. Nuolat nešiodavau dukrą ant rankų: mankštindavau, o paskui ramindavau…

Mums duodavo kelialapį į „Saulutės“ sanatoriją. Ten cerebrinio paralyžiaus diagnozę turinčius vaikus gydydavo drastiškai, – su siaubu prisimena Aldona. – Pririšdavo vaiką diržais prie lentos ir liepdavo lankstytis. O Evelinai juk buvo išnarinti klubai, tik tada dar niekas to nežinojome. Kaip ji klykdavo po tų procedūrų… – net atsidūsta mama. – Mums ten sakydavo, kad su Evelina neįmanoma dirbti, todėl mane siųsdavo namo ir prašydavo, kad atvažiuotų tėtis. Matyt, tikėjosi, kad jis bus griežtesnis ir dukra neklyks. Bet niekas nepasikeitė. Tada dukrai padarė rentgeno nuotrauką ir pamatė, kad jos klubai išnarinti, todėl procedūras nutraukė. O iki tol su tomis procedūromis Eveliną kankino apie metus.

Dukra atrodė taip, kad kaimynai manė, jog Evelina ilgai negyvens. Net vaikai kieme mums taip sakydavo…“

Gabi ir protinga

Kai Evelina gimė, Aldona buvo 40-ties, jos vyras – dešimtmečiu vyresnis, o vaikai jau ūgtelėję, todėl visi stengėsi padėti.

Tikru išsigelbėjimu Aldonai tapo Kėdainių „Vyturėlio“ darželis. Čia dukra buvo apglėbta motinišku auklėtojų rūpesčiu, todėl jautėsi puikiai ir buvo sėkmingai ugdoma grupėje su jokios negalios neturinčiais vaikais.

„Evelina negalėjo nei sėdėti, nei stovėti, todėl auklėtojos ją nešiojo ant rankų, tiesiog ant rankų ją augino. Žinoma, buvo sunku, bet auklėtojos dėl to niekada jokių priekaištų man neišsakė – jautriai suprato mano padėtį, – pasakoja Aldona. – Būdavo, grįžtame namo, o dukra apie savo mokytoją Daivutę man sako: „Mama, aš ir darželyje turiu mamą.“

Evelina, būdama šešerių, darželyje išmoko labai gerai skaityti, buvo imli, protinga mergaitė ir turėjo labai gerą atmintį, – didžiuojasi Aldona. – Matyt, gyvenimas fizinę negalią dukrai kompensavo sustiprindamas intelektinius gabumus.

Mokytoja mums pasakė, kad Evelina toliau turėtų mokytis įprastoje mokykloje. Gydytojas V. Rokas taip pat sakė, kad negalima dukros uždaryti tarp keturių sienų – tik su suaugusiais žmonėmis, ji turi bendrauti su vaikais.

O bendrauti su darželio draugais Evelinai sekėsi puikiai – niekada nė vienas vaikas jos neįžeidė. Evelina buvo draugiška, bet tvirto charakterio: jeigu pasakysi jai ką ne taip, tai ji ilgai prisimins, – šypsosi Aldona. – Vis tik mes nusprendėme nuo pirmos klasės dukrą išleisti į internatinę mokyklą Kaune, kur įvairią negalią turintys vaikai buvo ugdomi ir gydomi.“

Sunku net įsivaizduoti, ką mamai reiškia išsiskirti su savo septynerių metukų neįgalia dukrele. Priimti šį sprendimą Aldonai buvo nelengva, tačiau stiprybės suteikė mintis, kad šie pokyčiai jos atžalai į naudą.

Laikas gydo žaizdas. Nuslopo ir Evelinos širdies skausmas. Jauna moteris, padedama ja besirūpinančių aplinkinių, atrado savyje jėgų vėl šypsotis gyvenimui.Aut. past.

Lietuviai operavo kartu su amerikiečiais

Dar prieš Evelinai persikraustant į Kauną, jai buvo atlikta svarbi klubų operacija.

„Kad dukra auga turėdama cerebrinio paralyžiaus diagnozę, sužinojome anksčiau, o kad dar ir su išnarintais klubais – gydytojas pasakė, kai Evelina buvo pusantrų metukų, – istorijos detales dėlioja Aldona. – Prašiau, kad klubų operaciją atliktų, kol dukra dar mažytė.

Kai Evelina buvo šešerių, jai Santariškėse operavo klubus, laisvino sausgysles. Kartu su Lietuvos gydytojais operacijoje dalyvavo ir iš Amerikos atvykę medikai.

Paskui abi Evelinos kojytės pusę metų buvo sugipsuotos, kol sugijo. Kurį laiką nebuvo galima dukros statyti ant kojų, o ji taip norėjo vaikščioti…

Vis tik ši operacija Evelinai padėjo. Esu be galo dėkinga kineziterapeutei Onutei Jacunskienei, kuri ir masažavo dukrą, ir mankštino. Ji labai daug dirbo su Evelina – tiesiog iki prakaito, – šiltai apie savo pašaukimui atsidavusią Kėdainiuose žinomą specialistę kalba Aldona. – Mane gyvenime nuolat lydėjo tik labai geri žmonės, kurie man daug padėjo.“

„Ar dėl to savąją motinystės dalią Jums nešti buvo lengviau?“ – teiraujuosi pašnekovės.

„Taip, – patikina ji. – Kartą viena savivaldybės darbuotoja pasakė: „Dieve, kaip jums sunku.“ Bet man sava našta niekad nebuvo per sunki – juk tai mano vaikas, todėl man nesunku, – tvirtai laikosi gležnutė moteris. – Visą laiką Eveliną nešiojome ant rankų, nes kitaip nebuvo galima – pasodinus ji taip pasiremdavo, kad imdavo krypti stuburas. Gyvenau ir nesiskundžiau, kad man sunku.“

Didžioji pergalė

Aldona atskleidžia, kad išleisti septynmetę, nė sėdėti negalinčią dukrą į Kauną jai buvo be galo baisu. Vis tik likimas kortas sudėliojo taip, jog į internatinę mokyklą išvyko dvi pašnekovės dukros.

„Vaida, septyneriais metais už Eveliną vyresnė mano dukra, sirgo reumatoidiniu artritu. Gydytojai pasakė, kad tai pavojinga net ir širdžiai, todėl būtina imtis radikalaus gydymo.

Nuvažiavau į Kauną pasikalbėti su mokyklos direktoriumi. Jis mielai sutiko priimti abi mano dukras. Šios mokyklos direktorius buvo nuostabus žmogus. Kartą, kai mokytojai su vaikais išvyko į Trakus, jis vaikščioti negalėjusią Eveliną nešiojo ant pečių, – pasakoja Aldona. – Vis tik iš pradžių dukras išleisti į Kauną labai bijojau. O ypač neramu buvo dėl paauglės Vaidos. Juk jai teko palikti savo drauges ir mokyklą. Žinau, kad dukrai buvo labai sunku, bet mačiau, jog Kauno mokykloje gera aplinka. Tai padėjo nurimti.“

Gaudama nuolatinę specialistų pagalbą tiek Kaune, tiek grįžusi namo į Kėdainius, Evelina pagaliau pradėjo stotis ant kojų ir jau galėjo savarankiškai judėti su vaikštyne. Tai šeimai buvo didžiulė pergalė.

Tikėjosi seserį pastatyti ant kojų

Aldona džiaugiasi, jog būdama komunikabili jos dukra Evelina puikiai prisitaikė prie naujosios mokyklos bendruomenės.

„Evelinai Kaune sekėsi puikiai. Aš irgi dažnai nuvažiuodavau jos aplankyti, – pasakoja mama. – Kai jau Evelina pradėjo šiek tiek vaikščioti, pasisodindavau ją į vežimėlį, pasiimdavau kartu jos kambario drauges ir visos eidavome į parduotuvę. Sakydavau: „Dabar rinkitės, kokių tik norit skanėstų.“ Visą dieną kartu pramogaudavome. Evelinai patiko Kaune.

Dukra Vaida įstojo į Kūno kultūros akademiją, nes norėjo tapti kineziterapeute ir pastatyti seserį ant kojų. Baigė dukra ne tik bakalaurą, bet ir magistrą. Deja, ji pasakė, kad Evelina pati niekada nevaikščios…“

Gaudama nuolatinę specialistų pagalbą tiek Kaune, tiek grįžusi namo į Kėdainius, Evelina pagaliau pradėjo stotis ant kojų ir jau galėjo savarankiškai judėti su vaikštyne. Tai šeimai buvo didžiulė pergalė.Aut. past.

Norėjo gyventi atskirai

Kaune baigusi 10 klasių, Evelina panoro grįžti namo. Dukros pasiilgusi Aldona neprieštaravo.

„Evelina baigė Kėdainių „Atžalyno“ gimnaziją, mokytojai atvykdavo pas mus į namus, – pasakoja mama. – Kai Evelina sulaukė pilnametystės, jai nebepatiko gyventi dviese su manimi. Vyras jau buvo miręs, o kiti vaikai gyveno savarankiškai, tad likome tik mudvi.

Evelina per tiek metų buvo atpratusi gyventi šeimoje. Be to, jai reikėjo bendravimo. Nors aš jos uždarytos niekada nelaikiau – ji buvo susidraugavusi su mano bendradarbės dukra. Merginos kartu leisdavo laiką. Vis tik reikėjo ieškoti sprendimo, kur Evelina galėtų apsigyventi.

Dukra Kėdainių bendruomenės socialiniame centre lankė rankdarbių užsiėmimus. Čia susipažino su Astos Rekštienės įkurtuose Gyvenimo namuose sutrikusio intelekto asmenims gyvenančiais bendraamžiais. Evelina panoro kraustytis ten.“

Meilė, nepavaldi ugniai ir vandeniui

Evelina labai džiaugėsi nauju gyvenimo etapu. Mergina sutiko ir sau artimą sielą.

„Netrukus šiuose namuose apsigyveno toks Algirdukas, – dalinasi Aldona. – Jiedu su Evelina taip susidraugavo, jog kartą dukra man iškėlė ultimatumą: „Jeigu nešvęsim švenčių kartu su Algirduku, tada jūs manęs išvis nematysite – liksiu šventes sutikti pas Astą.“ Žinoma, neprieštaravau – džiaugiausi jų draugyste.

Nuo pat pirmų Kalėdų Algirdukas visą laiką svečiuodavosi pas mus. Labai prie jo pripratome, – šypsosi mama. – Jis Evelina be galo rūpinosi. Dieve, Dieve, kokia meilė ir draugystė tarp jų buvo – nei ugnim neišdeginsi, nei vandeny nenuskandinsi…

Algirdukas matė, kad Evelinai sunku vaikščioti, todėl pasakė: „Mesk tu tą vaikštynę – aš tave vežiosiu.“ Žinoma, jis tai darė iš didelės meilės – norėdamas palengvinti Evelinai kasdienybę, bet dukrai tai neišėjo į naudą. Juk kai žmogus nejuda, jis priauga svorio, aptingsta, nusilpsta raumenys. Pas Astą jiedu gyveno apie 10 metų. Per tiek laiko Evelina visai suglebo. Algirdukas buvo jos kojos, be žodžių suprasdavo, kada ir kokios pagalbos mano dukrai reikia.“

Deja, atėjo diena, kai Algirdas paliko šį pasaulį. Netektis skaudžiai palietė ir įstaigos bendruomenę, ir Aldoną, o Evelina jautėsi visai palūžusi.

„Dukrai buvo labai skaudu. Ji net pražilo, numetė daug svorio. Be to, Evelinai buvo labai sunku judėti, todėl šioje įstaigoje ji toliau gyventi nebegalėjo. Pradėjome ieškoti kitos vietos. Naujais namais tapo Kėdainių socialinės globos namai Šlapaberžėje“, – toliau savo ir dukros istoriją pasakoja Aldona.

„Savo stiprybe Evelina įkvepia ir įstaigos gyventojus, ir darbuotojus.“S. Baukienė

Dukros prašymas atėmė ramybę

Pirmiausia Aldona su dukra į Šlapaberžę atvyko apsidairyti ir susipažinti.

„Buvo vasara. O kaip gražu pas juos! – sužavėta kalba Aldona. – Reginys – tarsi botanikos sode: gėlės žydi, pilna visokių rūšių augalų, paukščiai čiulba, daug medžių. Darbuotojos jaunos, gražios, malonios! Dukra iškart panoro kuo greičiau čia kelti sparnus.“

Rudenį Evelina atvyko gyventi į Šlapaberžę. Vis tik nauja pradžia atnešė netikėtų sunkumų.

„Kadangi dukra nevaikščiojo, ją paguldė į pirmą aukštą kartu su tokios pačios būklės močiutėmis. Evelina dar nebuvo emociškai atsigavusi po Algirduko laidotuvių, tad jai buvo labai sunku adaptuotis naujoje aplinkoje, – atskleidžia Aldona. – Sunku buvo ir įstaigos darbuotojoms – Evelina nuolat skųsdavosi, man skambindavo kas valandą.

Žinoma, naujoje vietoje – naujos taisyklės, tvarka, maistas kitoks. Iš pradžių ji net atsisakė valgyti įstaigos maistą, todėl turėjau kone kasdien autobusu važiuoti pas ją ir vežti maistą, palaikyti dukrą emociškai.

Vargome visus metus. Būdavo, paskambina ji man ir sako: „Mama, padėk man išeiti pas Algirduką. Aš nenoriu gyventi…“

Vėl pamilo gyvenimą

Laikas gydo žaizdas. Nuslopo ir Evelinos širdies skausmas. Jauna moteris, padedama ja besirūpinančių aplinkinių, atrado savyje jėgų vėl šypsotis gyvenimui.

„Suėjo metai, kai Evelina gyveno Šlapaberžėje, ir nuo tos datos viskas – tik aukštyn ir aukštyn, – nušvinta Aldonos veidas. – Dabar dukra labai intensyviai mankštinasi, todėl jos fizinė būklė akivaizdžiai pagerėjo. Evelina visapusiškai stipresnė. Ji susitaupė pinigų ir nusipirko vaikštynę. Tad vėl gali pati judėti, o tai buvo jau labai seniai.

Kartą Evelina man paskambino ir sako: „Žinai, mama, aš myliu gyvenimą, o gyvenimas myli mane.“ Net apsiverkiau… Po tokio sunkaus laiko, šie žodžiai man patys gražiausi. Įsivaizduojate, kokios nuostabios darbuotojos dirba Šlapaberžėje, jeigu dukra taip pasikeitė? Jos tarsi pakėlė Eveliną naujam gyvenimui.

Kai dukra gyveno pas mane, aš iš visos širdies – tik dėl jos gyvenau, stengiausi, kad tik jai būtų gerai, bet ir tai ji nebuvo tokių žodžių pasakiusi. O dabar pasakė. Jei galėčiau, Šlapaberžės darbuotojas auksu apipilčiau, – dėkingumu spinduliuoja Evelinos mama. – Dabar ir numirti ramiai galiu. Evelina ten jaučiasi gerai, sako, kad niekur kitur nenorėtų gyventi.

Aš tenoriu dėkoti, kad visi žinotų, kokie nepaprasti žmonės dirba Kėdainių socialinės globos namuose Šlapaberžėje. Tik jų dėka mano Evelina vėl džiaugiasi gyvenimu. Kokia laimė mamos širdžiai tai žinoti.“

Tapo įkvėpimu kitiems

Apie tai, kad Evelina, gyvendama Šlapaberžėje, išties puikiai jaučiasi, kalba ir Kėdainių socialinės globos namų Socialinio darbo padalinio vadovė Sandra Baukienė. Pasak jos, nors pirmieji žingsniai naujoje bendruomenėje Evelinai nebuvo lengvi, tačiau šiandien jauna moteris aplinkinius įkvepia stiprybe ir pozityvumu.

„Evelinai, kaip ir daugeliui atvykus į naują vietą, adaptuotis buvo sunku, bet tai visiškai normalu, – pastebi S. Baukienė. – Daug kalbėjomės, kvietėme atvykti artimuosius. Kad padėtume Evelinai apsiprasti, jėgas sutelkė visa komanda. Nors pradžia buvo sunki, bet artimųjų įdirbis, mamos palaikymas ne tik Evelinos atžvilgiu, tačiau ir mūsų – darbuotojų, padėjo pasiekti tai, kuo šiandien labai džiaugiamės, nes matome tikrai didelį pokytį.

Evelina stengiasi pati kuo labiau pasirūpinti savo kasdieniais reikalais ir būti, kiek įmanoma, savarankiškesnė. Ji labai motyvuota ir drąsiai priima iššūkius.

Evelina yra draugiška ir mėgsta bendrauti. Ji išsiskiria savo šiluma, puikiai ir gana greitai užmezga ryšį su kitais, moka išklausyti, – pasakoja S. Baukienė. – Evelina kiekvieną dieną pakalbinti ateina ir mane: paklausia, kaip sekasi dirbti, papasakoja, ką ji per dieną veiks.

Savo stiprybe Evelina įkvepia ir įstaigos gyventojus, ir darbuotojus.“

Vėl pradėjo vaikščioti

Pati Evelina pasidalino, kad jai didžiausiu postūmiu vėl pamilti gyvenimą tapo grįžtančios jėgos ir savarankiškumas.

„Dabar man Šlapaberžėje sekasi labai gerai, – šypsosi ji. – O pradžioje viskas gąsdino, nes buvo kitaip nei Kėdainiuose. Be to, negalėjau vaikščioti.

Geriau pasijutau vasarą, kai mūsų įstaigoje pradėjo dirbti kineziterapeutė. Ji pradėjo mane mankštinti, todėl sustiprėjau ir tapau savarankiškesnė. Tada geriau ėmiau jaustis ir emociškai – pati pradėjau daugiau bendrauti, ieškoti draugų, viskuo domėtis.

Dabar esu gerokai stipresnė – vaikštau su vaikštyne. Tai, kad galiu judėti pati, man yra labai svarbu, – pabrėžė Evelina ir pasidalino, ką mėgsta veikti, kai baigiasi intensyvios treniruotės. – Man patinka nerti vąšeliu ir skaityti knygas. Dabar mano rankose – Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“. Labiausiai man patinka jausmingos knygos – apie meilę, – nusijuokia jauna moteris. – O jei geras oras, tada dar stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti lauke.

Smagu, kad susiradau draugų ir turiu su kuo pasikalbėti. Žinoma, daugelis čia gyvenančių moterų už mane vyresnės, tačiau bendraamžių draugių labai ir nepasiilgstu – jos vėjavaikės, tad man įdomiau bendrauti su vyresnėmis, – nustebina pašnekovė. – Šlapaberžėje man labai patinka ir darbuotojų kolektyvas – geras bei dėmesingas.

O kadangi kalbamės artėjant Mamos dienai, norėčiau savo mamai padėkoti už rūpestį ir palinkėti jai sveikatos. To kiekvienam labiausiai reikia.“