– Vi­suo­met sma­gu pa­kal­bin­ti daug veik­lų tu­rin­tį žmo­gų. Dė­ko­ja­me, kad su­ti­ko­te skir­ti lai­ko po­kal­biui. Gal pra­dė­ki­me nuo Jū­sų ry­šio su gim­ti­ne, is­to­ri­niu Sim­no kraš­tu. Ką Jums reiš­kia gy­ven­ti gim­to­sio­se apy­lin­kė­se?

– Pir­miau­sia, čia – vie­ta, ku­rio­je džiau­gia­si ma­no šir­dis. Čia už­au­gau ir for­ma­vau­si kaip žmo­gus, su­kū­riau šei­mą, ra­dau mėgs­ta­mą dar­bą. Šio kraš­to gy­ve­ni­mas man nie­kuo­met ne­bu­vo sve­ti­mas.

Sim­no apy­lin­kės – nuo­sta­bus kraš­tas, ku­rį ne­sun­ku pa­mil­ti: upės, eže­rai, is­to­ri­nė mies­te­lio šir­dis, vie­ti­niai žmo­nės, ma­no pir­mo­ji mo­kyk­la, ku­rią da­bar jau lan­ko duk­ros. Vis­kas čia taip sa­va. Sim­no kraš­te man ir dan­gus aukš­tes­nis, ir žo­lė ža­les­nė.

– Gy­ven­da­mi kai­me žmo­nės ga­li bū­ti to­li nu­to­lę nuo kai­mo, jo dva­sios, dar­bų. Bet Jūs tur­būt ne­nu­to­lu­si, vei­sia­te gė­ly­nus, dir­ba­te že­mę... Kaip ver­ti­na­te vi­sa tai, kas va­di­na­ma gy­ve­ni­mu kai­me?

– Na, tie­są sa­kant, gy­ve­ni­mas kai­me da­bar jau pa­si­kei­tęs. Vai­kys­tė­je kar­tu su tė­vais gy­ve­no­me kai­me pas se­ne­lius – jie ver­tė­si la­bai ūkiš­kai, tu­rė­jo ke­le­tą kar­vių, an­čių, žą­sų, ka­la­ku­tų, ar­klį, au­gi­no kiau­les, tu­rė­jo mil­ži­niš­ko dy­džio dar­žus ir gė­ly­nus.

Tai tos se­no­sios gy­ve­ni­mo kai­me prak­ti­kos tik­rai man ne­trūks­ta, vi­so­kių dar­bų te­ko pa­ra­gau­ti. Ta­čiau pa­ti jau gy­ve­nu šiuo­lai­kiš­ko kai­mo gy­ven­to­jo gy­ve­ni­mą. Au­gi­nu lab­ra­do­rą ir bri­tų veis­lės ka­ti­ną. Gė­ly­nai tel­pa va­zo­nuo­se. Žo­lės yra tik 20 arų. Na­mų val­do­je vis­kas tel­pa vie­na­me kie­me. Tu­riu lys­vę, ku­rio­je au­gi­nu šiek tiek dar­žo­vių ir prie­sko­ni­nių žo­le­lių, kad grei­tai ga­lė­čiau vie­to­je kaž­ką nu­si­skin­ti.

Kai­me man gy­ven­ti ge­ra, pa­tin­ka tu­rė­ti sa­vo kie­mą, pa­tin­ka, kad ga­li mė­gau­tis nuo­sta­bia ap­lin­kos gam­ta, o kai­mo žmo­nės yra la­bai nuo­šir­dūs, ben­drau­jan­tys. Pa­si­se­kė tu­rė­ti nuo­sta­bius kai­my­nus, duk­ra kai­my­nę net­gi mo­čiu­te va­di­no.

– Bet ir dar­bo kai­me daug dau­giau. Tei­gia­ma, kad net me­džių la­pai kai­me pra­de­da kris­ti anks­čiau ne­gu mies­te.

– Na ši­to tai tik­rai ne­pa­ste­bė­jau, tur­būt gy­ve­ni­mas kai­me tam­pa sa­vo­tiš­ka „dū­šios“ fi­lo­so­fi­ja ir tų dar­bų la­bai ne­su­reikš­mi­ni. Tie­siog ei­ni ir da­rai, o koks ge­ras jaus­mas už­lie­ja, kai tuos dar­bus pa­da­rai.

– Bet sa­vo vai­kys­tė­je ki­taip žiū­rė­jo­te į kai­mą?

– Jau mi­nė­jau, kad vai­kys­tė­je te­ko pa­tir­ti ir tą se­ną­jį kai­mo gy­ve­ni­mą. At­min­ty­je la­bai stip­riai įstri­gę mil­ži­niš­ki se­ne­lių dar­žai, pa­me­nu, barš­čių re­ti­ni­mas bu­vo tik­ra kan­čia (da­bar la­bai juo­kiuo­si), kas­da­vo­me apie hek­ta­rą bul­vių. Bet jų ka­si­mas man la­bai pa­tik­da­vo – su­va­žiuo­da­vo tal­kin­ti gi­mi­nės, drau­gai. Sma­gu tam lau­ke bū­da­vo: ir pa­si­mė­ty­da­vo­me bul­vė­mis, ir vie­ną ki­tą į že­mę at­gal įmin­da­vo­me, lau­žą su­si­kur­da­vo­me, ja­me bul­vių iš­si­kep­da­vo­me, vi­si krū­vo­je iš­kep­tas val­gy­da­vo­me.

Aš nie­ka­da ne­si­skun­džiau gy­ve­ni­mu kai­me. Gal net džiau­giau­si ir iš­vy­kas į mies­tą ki­taip ver­ti­nau, sa­vo­tiš­ka šven­tė bu­vo, bet gy­ven­ti mies­te no­ro ne­tu­rė­jau. Gy­ve­ni­mas kai­me man aso­ci­juo­ja­si su žo­džiu lais­vė.

– Ar gam­ta iš tie­sų yra mū­sų ra­min­to­ja?

– Vie­na­reikš­miš­kai taip. Nie­kur taip ne­nu­rims­ti kaip gam­to­je. Tą su­pra­tau dar vai­kys­tė­je. Kar­tą plau­kė­me su dė­de val­ti­mi, o jis man ir sa­ko: „Pa­si­dai­ryk, San­dra, ar­gi tai ne lais­vė, ne ra­my­bė? Yrie­si val­te­le per eže­rą, paukš­te­liai čiul­ba, sau­lė švie­čia, ap­link nei vie­no žmo­gaus, eže­ras ly­gus kaip stik­las, vaiz­das nuo­sta­bus, ap­link van­de­nį – ža­lu­ma.“ Tuo­met su­pra­tau, ką dė­dė ban­do pa­sa­ky­ti, pa­me­nu toks ge­ras jaus­mas už­lie­jo. Ir da­bar tai daž­nai kar­to­ju sa­vo duk­roms.

– Dir­ba­te Sim­no bib­lio­te­ko­je. Lan­ky­to­jų daug tu­ri­te?

– Taip esu Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Sim­no fi­lia­lo vy­res­nio­ji bib­lio­te­ki­nin­kė. Lan­ky­to­jų mes su­lau­kia­me iš­ties ne­ma­žai.

– Me­tų se­zo­niš­ku­mas bib­lio­te­kų veik­lo­je la­biau jau­čia­mas nei ki­to­se įstai­go­se?

– Iš tie­sų me­tų se­zo­niš­ku­mas bib­lio­te­ko­je la­bai jau­čia­mas, bet ka­dan­gi mes, žmo­nės, esa­me skir­tin­gi, tai ir tas se­zo­niš­ku­mas jau­čia­mas įvai­riai. Pa­vyz­džiui, tu­ri­me skai­ty­to­jų, ku­rie va­sa­rą ne­skai­to kny­gų dėl dar­bų gau­sos na­muo­se ir kie­me, bet tu­ri­me ir to­kių skai­ty­to­jų, ku­rie ypa­tin­gai daug skai­to šiuo me­tų lai­ku. Nes va­sa­ra jiems – atos­to­gų me­tas, o kny­ga ir atos­to­gos – ne­at­sie­ja­mi da­ly­kai.

– Da­bar ma­din­gos edu­ka­ci­nės veik­los, tu­ri­te edu­ka­ci­nių pro­gra­mų?

– Taip, tik­rai tai la­bai ma­din­ga. Net ir gar­sio­ji edu­ka­ci­ja – Kur­nė­nų mo­kyk­lo­je ra­šy­mas žą­sies plunks­na – mū­sų bib­lio­te­ki­nin­kų pa­li­ki­mas. Aš dir­bu su ko­le­ge Li­na Da­niu­le­vi­čie­ne, sa­vo lan­ky­to­jus sten­gia­mės nu­ste­bin­ti edu­ka­ci­jo­mis, mo­ko­me, kaip jau mi­nė­jau, ra­šy­ti žą­sies plunks­na, ga­li­me ga­min­ti mui­lą, tra­di­ciš­kai prieš ad­ven­tą pi­na­me ad­ven­ti­nius vai­ni­kus, ga­mi­na­me kny­gų skir­tu­kus, tu­ri­me ir mil­ži­niš­kų mui­lo bur­bu­lų pū­ti­mo edu­ka­ci­ją – tik šią, jau juo­kau­ju, teks per­var­din­ti ir pa­vers­ti mui­lo bur­bu­lų sprog­di­ni­mo edu­ka­ci­ja.

– Ar vyk­dant pro­jek­tus pa­vyks­ta ras­ti kal­bą su val­džios ins­ti­tu­ci­jo­mis, ver­slo at­sto­vais?

– Bib­lio­te­ko­je tie­sio­giai mes pa­val­džios di­rek­to­riui Ai­va­rui Vyš­niaus­kui, su juo vi­suo­met ran­da­me ben­drus spren­di­mus ir dėl to la­bai džiau­giuo­si. Į ver­slo at­sto­vus dar ne­te­ko kreip­tis dar­bo rei­ka­lais, bet, jei­gu ir tek­tų, ma­nau, bib­lio­te­kos mi­si­ja yra to­kia, kad ras­tu­mė­me ir ten ben­drą kal­bą.

– Bū­na „blo­gų“ vai­ku­čių, vy­rų… o „blo­gų“ skai­ty­to­jų pa­si­tai­ko?

– Per sa­vo dar­bo prak­ti­ką dar to­kių ne­su­ti­kau, vi­sus juos la­bai my­liu, man pa­tin­ka su vi­sais su­si­tik­ti, ben­drau­ti. Ma­nau, kad kny­gą my­lin­tys žmo­nės yra la­bai ge­ri žmo­nės.

– Jū­sų va­do­vau­ja­ma Ve­re­bie­jų kai­mo ben­druo­me­nė, jei ne­klys­tu, ar­tė­ja prie veik­los dvi­de­šimt­me­čio. Ka­da Jūs ta­po­te jos na­re, o ka­da va­do­ve?

– 2013 me­tais ta­pau ben­druo­me­nės na­re ir iš­kart – jos pir­mi­nin­ke.

– Ir vis dar ne­iš­si­se­mia­te, vis dar pla­nuo­ja­te, vei­kia­te?

– Jei at­vi­rai kal­bant, jau šiek tiek iš­se­kau, o ir lai­ko pra­de­da ne­be­už­tek­ti vis­kam. La­bai daug ki­tų veik­lų tu­riu.

– Sa­ko­ma, jei no­ri ei­ti grei­tai, eik vie­nas, o jei no­ri ei­ti to­li – su­burk ko­man­dą. Jūs ko­man­dos žmo­gus?

– Ma­nau, vie­nam vi­suo­met yra sun­kiau. Juk sa­ko­ma, jog vie­nas lau­ke – ne ka­rys. La­bai džiau­giuo­si ben­druo­me­nės ak­ty­vu ir nau­do­da­ma­si pro­ga, siun­čiu jiems mil­ži­niš­ką AČIŪ, už dar­bą drau­ge.

– O šau­nių žmo­nių Ve­re­bie­juo­se daug? Ar ben­druo­me­nė jau­ni­mo tu­ri?

– Ap­skri­tai Ve­re­bie­juo­se gy­ve­na tik šau­nūs žmo­nės, man jie vi­si la­bai sa­vi, ži­nau, kad, iš­ti­kus bė­dai, jie su­si­vie­nys ir pa­da­rys vis­ką, kad tik tą bė­dą su­ma­žin­ti. Jau­ni­mo jau tu­ri­me ma­žiau, bet dau­gė­ja šei­mų, ku­rio­se au­ga ne vie­nas vai­kas, po ke­le­rių me­tų tu­rė­si­me ne­ma­žai šau­naus jau­ni­mo.

– Vie­ni skun­džia­si, kad kuo to­liau, tuo blo­giau gy­ve­na­me, o ki­ti tei­gia, kad nie­ka­da taip ge­rai ne­gy­ve­no­me, kaip šian­dien. Po­zi­ty­vių gy­ven­to­jų ar niurz­glių Jū­sų kraš­te dau­giau?

– Mū­sų kraš­te daž­niau gir­di­mas po­sa­kis, kad tik taip ir to­liau gy­ven­tu­mė­me, kaip gy­ve­na­me šian­dien. Ma­no kraš­to žmo­nės džiau­gia­si gy­ve­ni­mu, ži­no­ma, kaip ir vi­sur, taip ir mū­suo­se at­si­ran­da vi­so­kių pro­ble­mė­lių. Bet svar­bu, kad tik vi­si svei­ki bū­tu­mė­me, ta­da vis­kas bus ge­rai.

– Ko­kias pa­grin­di­nes sa­vo kraš­to pro­ble­mas ga­lė­tu­mė­te įvar­din­ti? Pir­mu nu­me­riu tur­būt pa­mi­nė­si­te su­si­sie­ki­mo ga­li­my­bes.

– Su­si­sie­ki­mas, vie­šų­jų erd­vių prie­žiū­ra, vie­ni­šų se­ne­lių už­im­tu­mas – pa­grin­di­nis rū­pes­tis.

– Tei­gia­ma, kad, jei is­to­ri­ja nė­ra sau­go­ma, pub­li­kuo­ja­ma, ji mirš­ta. Jū­sų ben­druo­me­nės veik­los is­to­ri­ja yra fik­suo­ja­ma?

– Su mū­sų kai­mo, ben­druo­me­nės is­to­ri­ja jūs ga­li­te su­si­pa­žin­ti mū­sų in­ter­ne­ti­nė­je sve­tai­nė­je: https://ve­re­bie­jus­ve­tai­ne.wix­si­te.com/ve­re­bie­jai/nau­jie­nos

– Sa­ko­ma, kad to­bu­las po­il­sis yra me­nas. Kaip pail­si­te, at­gau­na­te jė­gas? Ki­taip ta­riant, kaip tos kai­mo ak­ty­vuo­lės „įsi­krau­na“, kai bai­gia­si jė­gos?

– Be pro­to mėgs­tu ke­liau­ti, pa­ma­ty­ti, at­ras­ti kaž­ką nau­jo. Pa­žin­ti­nės ke­lio­nės yra pats ge­riau­sias da­ly­kas, tam, kad pail­sė­čiau. Dar ma­no sti­chi­ja yra van­duo. Tai grei­tam po­il­siui pa­kan­ka ir­klen­tės, val­ties, bu­rės, van­dens mo­to­cik­lo ar van­den­len­tės – va­lan­da lai­ko ak­ty­vaus po­il­sio ant van­dens ir sa­vai­tei jė­gų į prie­kį.

– Ir dar pa­klau­siu, ar iš tie­sų veiks­min­giau­sias va­do­va­vi­mas toks, ku­ris grįs­tas as­me­ni­niu pa­vyz­džiu, ge­bė­ji­mu įkvėp­ti, pa­gal­ba bei su­ge­bė­ji­mu grei­tai pri­im­ti spren­di­mus?

– Aš ma­nau, kad veiks­min­giau­sias va­do­va­vi­mas yra grįs­tas pa­gar­ba, ge­bė­ji­mu iš­klau­sy­ti ir ge­bė­ji­mu pri­im­ti spren­di­mą.

– Nau­jų da­ly­kų dar daug at­ran­da­te?

– Dar at­ran­du la­bai daug nau­jų da­ly­kų ir dėl to džiau­giuo­si, nes, kol su­ge­bi at­ras­ti nau­jus da­ly­kus, tol esi jau­nas ir ne­svar­bu, ko­kie skai­čiai įra­šy­ti ta­vo as­mens do­ku­men­te.

– Sa­ko­ma, kad kar­tais mi­nu­tė ty­los ga­li bū­ti kur kas iš­kal­bin­ges­nė už pus­va­lan­dį kal­bos. Ar to­kių ty­los mi­nu­čių esa­te pa­ty­ru­si?

– Se­na pa­tar­lė net­gi sa­ko, kad ty­lė­ji­mas yra auk­sas. Ma­nau, tai bran­dos po­žy­mis, sa­ve jau ga­liu lai­ky­ti bran­džiu žmo­gu­mi.

– Ir pas­ku­ti­nis klau­si­mas, te­bū­nie, apie val­džios dva­sią. Kaž­ka­da bu­vo toks per­so­na­žas, Kin­dziu­lis, ku­ris šmaikš­čiai įvai­rio­mis te­mo­mis pa­ko­men­tuo­da­vo. Tai­gi, pa­pa­ro­di­juo­ki­me: sė­di prie Ve­re­bie­jų paukš­čių na­me­lio du mies­tie­čiai ke­liau­nin­kai ir svars­to, ko­dėl val­džia mus, tau­tą, lai­ko kvai­liais. Čia pra­ei­na vie­ti­nės ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė San­dra ir ta­ria...

– ...o ar ži­no­jo­te, kad kvai­liai yra pa­tys pa­vo­jin­giau­si žmo­nės, jų ran­ko­se ne­iš­ma­tuo­ja­ma ga­lia, tik mums rei­kia ją mo­kė­ti ge­riems dar­bams nu­kreip­ti.